Leidykla „Magnificat vaikams“ išleido Onos Kvašytės vaikams skirtą komiksų knygelę „Teofilius“ apie vyskupą Teofilių Matulionį. Iliustratorė Ona Kvašytė sako, kad komiksų medija, leidžianti jungti tekstą su vaizdu, jai visuomet buvusi artima.

„Mėgstu ir pasakoti, ir piešti, o labiausiai – pasakoti piešiniais. Manau, komiksai domina ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus. Tai labai dėkinga forma, kuria galima labai lanksčiai perteikti sudėtingiausias temas. Kad ir Teofiliaus Matulionio gyvenimas – toks margas, jaudinantis ir nuotaikingas – nelengva jį paprastai pasakoti vaikui. Bet kai pasakoji piešdamas, viskas tampa tarsi akivaizdu“, – pasakoja iliustratorė O. Kvašytė.

Ir tekstus, ir vizualiką kūrė pati autorė. Pasak O. Kvašytės, šios komiksų knygelės teksto kūrimas buvo panašus į dėlionę – medžiaga buvo renkama iš straipsnių, publikuojamų Teofiliaus Matulionio interneto svetainėje teofilius.lt. Tad nors autorė ir įsivaizdavo, kaip vizualiai turi atrodyti vieni ar kiti pasakojimo epizodai, pirmiausia ji turėjo išstudijuoti nemažai medžiagos, atrinkti ryškiausius momentus, ypač tokius, kurie būtų įdomūs vaikams, ir atpasakoti juos taip, kad šie būtų jiems suprantami.

O. Kvašytė tikina: „Kadangi komiksas yra dokumentinio žanro, negalėjau sau leisti fantazuoti. Tokia tad šio komikso teksto specifika – jis nėra autoriaus išmonė. Kūrybingumas čia pasireiškė daugiau stilistiniu požiūriu – kaip kondensuotai pateikti mintį, kaip parinkti taiklesnį žodį. Istorijas pateikiau chronologine tvarka. Kadangi knygelė maža, reikėjo aiškios, gana paprastos struktūros.

Kai turėjau tekstus, perėjau prie istorijos apmatų, vadinamojo storyboardo. Šis etapas chaotiškiausias – turi krūvą eskizų ir visaip bandai pieštuku kurti lapo kompoziciją, renki geriausią vietą vaizdui ir jo tekstui. Šiame etape ima ryškėti piešiniai, matosi, kokie jie galiausiai bus.“

Menininkė sako piešdama daugiau improvizavusi, bet vėlgi, pasak jos, šio komikso žanras – faktas, kad pasakojama apie istorinę asmenybę – neleido pasikliauti vien išmone. Renkantis vizualą, teigė O. Kvašytė, reikėjo tai daryti atsargiai, konsultuotis su žinovais. „Ypač daug padėjo monsinjoras Algirdas Jurevičius. Pavyzdžiui, klausiau jo, kaip atrodė Teofiliaus pasigamintas duonos rožinis: ar dešimties karoliukų, ar visas, kaip atrodė Bikavos bažnyčios bokštai, klausiau ir kitų dalykų, kurių vizualas nebūtinai yra aiškus skaitant apie juos ar renkant įvairių laikotarpių nuotraukas, piešinius.

Galiausiai liko maloniausias komikso kūrimo etapas – viską suvesti, detalizuoti, parinkti spalvas. Man įdomiausias estetiškas, vizualiai patrauklus pasakojimas, skiriu daug dėmesio detalėms, ir tai atima tiek pat laiko, kiek ir teksto kūrimas, bet kai pamatai rezultatą – viskas atsiperka“, – pasakojo iliustratorė Ona Kvašytė.

Paklausta, ar komiksų forma turėjo įtakos tam, kokie faktai apie Teofilių Matulionį buvo pasirinkti, autorė sakė, kad komikso forma faktų parinkimui įtakos neturėjo, nes komiksu galima papasakoti bet ką. Tiesiog buvo parinkti faktai, autorės manymu, galintys sudominti vaikus, aiškūs, suprantami. Be to, buvo svarbu juos jungiant išlaikyti istorijos tolygumą.

Su iliustratore Ona Kvašyte pakalbėjome ir apie apskritai komiksų leidybą Lietuvoje – ar ji pasiteisina, ar atranda savo auditoriją? „Lietuvoje komiksai turi savo auditoriją, jie ypač populiarūs tarp jaunų kūrėjų. Šiuo metu nemažai jų patys užsiima alternatyvia leidyba, kuria savus leidinukus, zinus, platina juos festivaliuose. Kol kas Lietuvoje nedaug komiksų išleidžiama oficialių leidyklų. Šis komiksas, be keleto kitų, yra maloni išimtis, nors vėlgi, yra autorių, kurie labiau domisi vadinamąja pogrindine kultūra ir nebūtinai siekia atsidurti knygynuose. Šiaip ar taip, manau, kad komiksų skaitytojų ratas plėsis: kuo toliau, tuo labiau visuomenė atsikrato stereotipų ir ieško kokybiškų komiksų“, – apie komiksų perspektyvas Lietuvoje pasakojo autorė.

Kalbėdama apie komiksų kultūrą ir jos puoselėjimą Lietuvoje, autorė svarstė: „Kad kas nors išpopuliarėtų, reikia įdėti daug darbo ir pastangų. Pati su savo broliu antrus metus rengiu komiksų festivalį „Komiksų dienos“, kuris sulaukia susidomėjimo, ir jam pasibaigus jaučiame atgalinį ryšį. Vis dėlto įtikinti kultūros institucijas, rėmėjus nėra lengva, ir tai natūralu. Jei viskas būtų savaime suprantama, ši medija būtų jau seniai prasiskynusi kelią. Lietuvoje nemažai entuziastų, kurie nuoširdžiai ir dažnai neatlygintinai dirba šioje srityje: organizuoja parodas, vaikų ir jaunimo dirbtuves.“

Šalia komiksų egzistuoja ir grafiniai romanai, kurių populiarumas po truputėlį irgi skinasi kelią Lietuvoje. Kalbėdama apie tai, kuo meniniu požiūriu skiriasi šiuodu žanrai, komiksų knygelės „Teofilius“ autorė sakė: „Grafiniai romanai tai yra visų pirma tokie kūriniai, kurie išsivaduoja iš standartinio, klasikinio – 48 puslapių, spalvoto, kietais viršeliais – komikso formos. Didesnė kūrinio apimtis grafiniuose romanuose leidžia labiau išplėtoti veikėjų charakterius, kurti daugiasluoksnį siužetą, suteikia galimybę kurti kokybišką tekstą. Grafinių romanų vizualas taip pat dažnai netelpa į standartinius rėmus: atsisakoma langelių, kalbos balionų, prasiplečia vizualinė raiška. Tušas, pastelės, guašas, koliažas – gafinio romano vizualinės galimybės labai plačios“, – komikso ir grafinio romano skirtumus minėjo O. Kvašytė.

Ir pabaigai – kokie užsienio komiksų kūrėjai iliustratorę O. Kvašytę įkvepia, kurių technika žavi? „Man patinka prancūzo Edmondo Baudoino kūryba – pasitelkęs kiniško tušo techniką jis labai poetiškai kuria kelionių grafinius romanus. Įspūdingi pastelių piešiniai ir italų komiksisto Lorenzo Mattotti kūryboje. Taip pat žaviuosi italo Sergio Toppi komiksais, jis genialiai valdo plunksną ir piešdamas, ir rašydamas“, – sakė O. Kvašytė.