Kardinolas George'as Pellas.

EPA nuotrauka

Per porą dienų nuo pareigų nušalinti du kardinolai: G. Pelle'as ir G. Mülleris, atsakingi už esmines Šventojo Sosto institucijas. Bergoglio „logika.

Neatrodo, kad Vatikane siautėtų išskirtinio stiprumo vėjai. Galime įsivaizduoti Bergoglio įprastai besirūpinantį savo darbotvarke, Mišiomis Šv. Mortos koplyčioje, privačia malda už sudėtingiausius atvejus... Netrūksta straipsnių, kuriuose popiežius veiksmai vertinami kaip apgultis, baudžiamosios priemonės, kalbama apie popiežiaus įsiūtį, nepakantumą kurijai. Tikriausiai šiek tiek tiesos esama, tačiau vargu ar popiežius jaučiasi „sukrėstas“ pastarojo meto įvykių.

„Atidžiau pažiūrėjus, net ir du pastarieji kurijos įvykiai puikiai atitinka nepajudinamą ir jėzuitiškai tvirtą popiežiaus liniją“, – rašo Citta nuova redaktorius Michele Zanzuchi.

Pažvelkime į pirmąjį atvejį: australas kardinolas George'as Pellas, jau kuris laikas esantis savo šalies tyrėjų dėmesio centre dėl to, kad dengė nepilnamečių lytinio piktnaudžiavimo atvejus, įvykdytus jam esant Balarato, Melburno ir Sidnėjaus vyskupu. Dabar jis pats kaltinamas panašiais veiksmais. Kad galėtų dalyvauti procesiniuose debatuose liepos viduryje ir tinkamai apsiginti, popiežius neapibrėžtam periodui suspendavo kardinolo vykdytas pareigas. Pastarasis, pasitaręs su gydytojais ir savo vyresnybe, apsisprendė išvykti į namus.

Šiuo atveju, anot apžvalgininko, popiežius tvirtai laikėsi savo strategijos (lygiai taip kaip Benediktas XVI) nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejais: nulinė tolerancija, bendradarbiavimas su įprastais teisėtvarkos organais, jokio medijų pasmerkimo iki paskelbiant nuosprendį. Tokie praeityje vykę epizodai kaip Čikagos kardinolo J. Bernardin‘o ir Liono kardinolo Ph. Barbarin‘o atvejai, kai kaltinimai vėliau buvo atšaukti, skatina laikytis atsargumo.

Antrasis atvejis yra vokiečių kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris, lig šiol vadovavęs žinomiausiai Vatikano – Tikėjimo doktrinos – kongregacijai. Popiežius nebepatvirtino jo kandidatūros antrai kadencijai. Šią poziciją Mulleris gavo iš Benedikto XVI 2012 m. Šiandien kadencija nebuvo „automatiškai“ pratęsta, nors su tyliu pritarimu taip nutikdavo daugeliui Vatikano dikasterijų vadovų, nebent iškildavo sveikatos problemų arba pasikeisdavo pareigos.

Mülleris sakėsi esąs „nustebintas“ dėl Bergoglio sprendimo, panašu, kad nesutiko priimti naujų pareigų. Liks Italijoje, kad toliau tęstų „mokslinį darbą“, išliks „aktyvus sielovadoje“. Ir kaip rašo italų dienraštis „Corriere della Sera“: „Toliau skelbsiu tikėjimą ir ginsiu tiesą, nesvarbu, ar tai kam atrodys tinkama, ar ne.“

Kad popiežiaus ir prefekto nuomonės išsiskirdavo, ypač šeimos moralės klausimais, nėra jokios abejonės. „Bergoglio trokštamas nuomonių aiškumas prieš abu Šeimos sinodus ir jų metu buvo akivaizdus – ir jokio skandalo. Ar popiežius turi teisę pasirinkti savo bendradarbius? Manau, kad taip. Juolab kad nuo pat savo pontifikato pradžios jis sakė neketinantis automatiškai pratęsti Vatikano dikasterijų vadovų kadencijų“, – rašo M. Zanzucchi.

Tai, kas vyksta už Vatikano sienų, dera visada atidžiai ištyrinėti, lygiai taip pat, kaip ir gandus, skleidžiamus tam tikros spaudos, kuri mėgina nuolat kokiu nors būdu prieštarauti neįtikėtinai simpatijos bangai, kurią popiežius Pranciškus sužadino ypač už Vatikano sienų.

Pavyzdžiui, šiomis dienomis La Repubblica publikavo abejotiną Emiliano Fittipaldi vardu pasirašytą straipsnį, kuriame Müllerio įpėdinis, ispanas jėzuitas Ladaria Ferrer (dabartinis kongregacijos sekretorius), kaltinamas tuo, kad neva slėpė pedofilą kunigą – nepaisant to, kad – kaip pats autorius aiškiai pamini – kruopščiai laikėsi anuomet galiojusios kanonų praktikos!

Nors Müllerio požiūris į AL yra be jokios abejonės siauresnis, nei popiežiaus ar kitų vyskupų, tačiau jo „tikrai negalima pavadinti nesutaikomu popiežiaus priešininku“, rašo „Crux“ apžvalgininkas Johnas Alenas Jr. Autorius primena, kaip, pavyzdžiui, vokiškai kalbantys vyskupai savo grupėje Šeimos sinodo antrojoje sesijoje įsipareigojo pateikti vienbalsio pritarimo sulaukusias rekomendacijas ir tuomet Mülleris buvo konsensuso dalis.

Be to, šis kardinolas yra labai artimas Lotynų Amerikos Bažnyčiai bei asmeniškai draugavo su Gustavo Gutierrezu, vienu iš išsilaisvinimo teologijos tėvų. 2014-aisiais jie abu dalyvavo Romoje vykusiame Vatikano renginyje kartu su kardinolu Oscaru Rodriguezu Maradiaga, ir tai buvo laikoma istoriniu senų žaizdų išgydymu tarp Vatikano ir progresyvaus Lotynų Amerikos sparno. Mülleris palaikė garsaus El Salvadoro kankinio Oscaro Romero beatifikacijos bylą, tokią brangią popiežiaus širdžiai.

Tad jeigu Pranciškus tikrai būtų norėjęs atskirti pelus nuo grūdų, dar nežinia, kurion pusėn būtų tekę dėti Mullerį, reziumuoja Allenas.

Be to, naujasis prefektas – Ladara tikrai nėra laikomas entuziastingu liberalu. Į lig šiol turėtas pareigas jį paskyrė tas pats Benediktas XVI 2008-aisiais, ir akivaizdu, kad buvęs kongregacijos prefektas negalėjo pasielgti kitaip, kaip tik šiai svarbiai pozicijai parinkti asmenį, kuris nekeltų jokių doktrininių įtarimų.

Kaip ir Benediktas XVI, Ladaria yra „atsigręžimo į šaltinius“ žmogus, siekiant tikros Bažnyčios reformos. Kaip ir kitas jėzuitas Karlas Beckeris, kuris buvo vienas svarbiausių patarėjų kongregacijoje, kai jai vadovavo kardinolas Josephas Ratzingeris ir vėliau pakėlė jį į kardinolus, tapęs Benediktu XVI, Ladaria visada buvo matomas kaip atstovaujantis konservatyvų jėzuitų flangui.

Net ir tokiu daug diskutuojamu klausimu, kaip leidimas priimti komuniją antrą santuoką sudariusiems katalikams, nėra aišku, ar Ladaro nuomonė labai stipriai skiriasi nuo Mullerio.

Net jeigu Pranciškus šiuo gestu patraukė žmogų tam, kad dirbtų su jam labiau patinkančiu asmeniu, tai nebūtų jokia naujiena visų iki jo buvusių popiežių praktikoje.

Mülleris atmeta bet kokio santykių įtrūkio tarp jo ir popiežiaus galimybę: „Nebuvo jokių nuomonių skirtumų tarp manęs ir popiežiaus Pranciškaus“, – sakė kardinolas vokiečių spaudai, pabrėždamas, kad nebuvo jokių nesutarimų dėl Amoris Laetitia.

„Manęs tai visiškai netrikdo, – sakė 69-erių kardinolas su šypsena kalbėdamas apie pasitraukimą: – Visi turi kada nors pasitraukti.“

Kita vertus, kai kurie stebėtojai daro dar vieną prielaidą. Mullerio pasitraukimas gal ir nebuvo idėjinis, ypač matant, kad jo vietą užima Ladaria, tačiau tuomet tai su pačiu asmeniu susijęs žingsnis – savotiškas atsilyginimas Mülleriui už jo artumą popiežiaus kritikams. Už tai, kad kardinolas prisidėjo prie knygos, kurią išleido trys iš keturių „dubia“ kardinolų, vėliau pareiškusių viešą abejonę popiežiumi antrosios Šeimos sinodo sesijos išvakarėse.

Remiantis tokiu vertinimu, Pranciškus aiškiai parodė, kad Mullerio kontrakto neatnaujinimas buvo visiškai asmeninis, į jo vietą paskiriant žmogų, kuris iš esmės palaiko didžiąją dalį Mullerio pažiūrų.

Tuo tarpu Mülleris vokiečių žiniasklaidai persakė Pranciškaus patikinimą, jog nuo dabar nė vieno Vatikano departamento vadovo kadencija pasibaigus 5 metams nebebus pratęsiama, o Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas paprasčiausiai buvo pirmasis atvejis.

Nėra abejonių, kad spėliojimų žaidimas apie Pranciškų dar tęsis. Faktorius, galintis analizę pakreipti viena kryptimi ar kita, anot J. Alleno, bus tai, ar netrukus sulauksime ir kitų personalo patraukimo atvejų ir ar šie pasitraukiantieji vienokiu ar kitokiu būdu bus suvokiami kaip ne visai „Pranciškaus žmonės“.

Pagal užsienio spaudą parengė S. Žiugždaitė