Dzūkijos TV „Sveikinimų koncerto“ stop kadras

Turbūt esama nemažai tokių, kurie, netyčia įsijungę radiją ir užtaikę ant laidos „Sveikinimų ratas“, apstulbsta. Eteryje jaučia, kalba, deklamuoja Lietuva, kitu būdu nepatiriama ir nesutinkama. Laida metų metus transliuojama visuomeninio transliuotojo pagrindinėje prog­ramoje. Keičiasi kitos laidos, net ir šios vedėjai, tačiau pati laida išlieka. Žmonės jos klausosi, siunčia sveikinimus, skambina ir sveikina patys. Net jei kam pasirodytų neverta klausyti ir aptarti, ši laida nemažai pasako apie mūsų visuomenę ir apie tai, kas į ją šiandien žmones jungia.

Tokių laidų kaip „Sveikinimų ratas“ Lietuvoje esama gausybės. Lietuvos televizijoje yra panaši, tegul ir retesnė laida „Sveikinimų koncertas“. Didžioji dalis regioninių televizijų, o gal ir kiekviena turi tokią laidą. Televizinių laidų metu beveik išimtinai sveikinama su gimtadieniu. Įvardijamas sveikinantysis ar sveikinantieji ir sveikinamasis. Pasakoma, kiek sukako metų. Labai dažnai parodoma sveikinamojo fotografija. Pa­skaitomas sveikinančiųjų, dažniausiai eiliuotas, tekstas, skiriamas specialiai šiam žmogui dedikuotas muzikinis kūrinys.

„Sveikinimų ratas“ radijuje šiame lauke kiek išsiskiria. Jis nemokamas. Tik dalis sveikinimų yra atsiųsti iš anksto. Negali būti užsakomas specialus vienam žmogui skirtas muzikinis kūrinys. Laidoje sveikinama ne vien gimtadienio, bet ir vardadienio proga, dėkojama kitiems žmonės, dažniausiai gydytojams. Į laidą galima paskambinti ir jos metu, čia pat perskaitant sveikinimą. Nepaisant šių skirtumų, visos tokios laidos ir sudaro „sveikinimų ratus“.

Tyrėjai, analizuojantys viešų per radiją ar televiziją transliuojamų sveikinimų, laiškų ir kitaip išreiškiamų žinių reiškinį, jį sieja su fatiniu kalbėjimu, kai svarbu ne tiek perduoti žinią, kiek palaikyti pokalbį. Sveikinimai ar laiškas perskaitomi konkrečiam žmogui, sveikintojui svarbu, kad jį girdėtų gausybė nepažįstamų žmonių. Taip kuriama bendra pokalbio erdvė, kurioje daugelis klausosi su juo asmeniškai nesusijusių kalbų, vien kaip plepėjimo srauto.

Galime šaipytis, kad lietuviškose laidose sūnus sveikina savo mamą. Kodėl nepaskambina jai, nepasveikina asmeniškai? Atrodytų, mamai būtų daug svarbiau, jei jis parodytų asmeninį dėmesį, nei kad gautų sveikinimą per radiją. Bet iš kai kurių sveikinimų galime spėti, kad sveikinantysis su sveikinamuoju sėdi prie bendro stalo ir drauge klausosi sveikinimo. Kai kada, ypač spontaniškų sveikinimų atveju, yra aišku, kad sveikinamasis net nenutuokia apie jam siunčiamą sveikinimą. Kuri nors dažna ir aktyvi sveikintoja išgirsta, kokie yra tos dienos vardadieniai, ir prisimena savo seniai nematytą negirdėtą vaikystės draugę. Tad, prisiskambinusi į laidą, pasiunčia sveikinimą į eterio tyrus. Net jei iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad sveikinimų ratuose išskirtinai pagerbiamas žmogus, kuris sveikinamas, ar kad sveikinantysis nori viešai pasireikšti ir taip užpildo savo ego, laidų klausomasi ne dėl to.

Lietuviškoje kultūroje šis pokalbis yra didaktiškas, nuasmenintas ir sentimentalus.

Sveikinimų ratai kuria erdves, kuriose palaikomas pokalbis. Kiekvienoje kultūroje šio pokalbio bruožai yra skirtingi, palaikoma ir formuojama savita nuotaika ir temos. Lietuviškoje kultūroje šis pokalbis yra didaktiškas, nuasmenintas ir sentimentalus.

Sveikinimų ratų Lietuvoje ištakos yra dvejopos. Tai – sovietiniai kolektyvų sveikinimai asmeniškai svarbiomis progomis. Kita vertus – tai kolektyvų ir kaimynų ar draugų linkėjimai sugrįžti į darbo barus iš ligoninės ar sanatorijos, vadinamieji „linkėjimai pasveikti“. Po­chruščioviniu laikotarpiu Sovietų Sąjungoje buvo atsigręžta į žmogų ir susirūpinta jo kolektyviniu perauklėjimu. Tai reiškia, kad darbo kolektyvai buvo įpareigoti nepalikti žmogaus pačiam sau jokiomis progomis, rodyti dėmesį, o drauge ir jį kontroliuoti. Darbo kolektyvas buvo supoetintas kaip vienintelė vieta, kur individas jaučiasi gerai, kur jam rodomas dėmesys, jis nepaliekamas nelaimėje, žinoma, drauge brėžiantis ir jo elgesio ribas, žmogų auklėjantis.

Nemažai šių bruožų yra išsaugoję ir dabartiniai sveikinimų ratai. Jie nepaiso žmogaus asmeniškumo. Kažin ar kuris paklausia sveikinamojo, ar jis nori būti sveikinamas viešai, įvardijant jo gimimo metus, pasakant asmeniškų detalių apie jo gyvenimą. Kiek galima spręsti, tuo nesirūpina ir laidų vedėjai. Kita vertus, į radijo laidą skambinantieji, norintys padėkoti gydytojams, yra linkę smulkiai išsipasakoti apie savo ligas, nors, įsikišus diktorei, ne visada tai iki galo padaro.

Sveikinimų ratuose esama ir subtilesnės prievartos, kuri kyla iš visuomenės įpročių ir požiūrio. Dažnai sveikina darbo kolektyvai, draugų būrelis. Nors sveikinimai yra skirti asmeniui, jie dažnai nuasmenina asmeninį ryšį. Jie taikosi būti prasmingi, bet yra didaktiški, moralizuojantys, vertinantys žmogaus nuveiktų darbų ir gyvenimo svarbą šeimai ar kolektyvui. Pavyzdžiui, pedagogei, švenčiančiai šešiasdešimtmetį, siunčiamas sveikinimas: „Gyvenimo dienos kaip posmai dainų / Į praeitį skrenda ir skrenda. / O laikas, pakėlęs ant savo sparnų, / Įprasmina jas kaip legendą. / Joje pats žmogus, jo darbai nuveikti, / Gerumas kitiems išdalintas. / Kaip gera žinoti, kad ten praeity / Prasmingų dienų labirintas“. Kitai poniai 70-mečio proga siunčiamas, kaip įvardija pranešėja, „trumpas ir paslaptingas“ sveikinimas. Jis yra poetinis, nors ir neeiliuotas: „Gal Jus sveikina kiekvienas medis, suošdamas rytais, kai einate į savo nelengvą darbą. / Galbūt Jus sveikina kiekvienas ankstyvas pavasarinis vieversys, giedodamas rytinę savo maldą. / O gal Jus sveikina kiekvienas sutiktas Jums mielas žmogutis, kas rytą pasisveikinęs su Jumis „Kaip laikotės, Danute?“ / Priimkite sveikinimus iš tų, kurie Jus myli, mylėjo ir mylės; gerbia, gerbė ir gerbs. Mylėkit visus ir būkit mylima visų. Laimės ir sveikatos Jums.“

Net asmenų siunčiami sveikinimai yra lydimi tokių linkėjimų, kurie užgožia paprastą nuoširdumą ir taip nuasmenina palinkėjimą. Pavyzdžiui, Jonas sveikina savo brolį Mindaugą, gyvenantį kitame mieste, sulaukus trisdešimt trejų metų. Jis sako: „Trisdešimt šešerių metų Mindaugas tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, prieš tapdamas karaliumi, bet geriau neskubinti laiko“, ir taip toliau. Tarp brolių neabejotinai esama asmeninio santykio, tačiau jo išraiška yra nuasmeninanti.

Sveikinimų ratai veikia kaip alternatyva kitoms tradicinės žiniasklaidos laidoms.

Lietuviškieji sveikinimai yra išskirtinai sentimentalūs, ir tai veikiausiai turėtų kompensuoti sveikinimų asmeniškumo stoką. Poną Petrą garbingo jubiliejaus proga sveikina žmona, vaikai, anūkai tokiais žodžiais: „Metai pakeitė Tavo plaukų spalvą, išvaizdą, bet Tavo širdies gerumo – ne. Mes laimingi, kad turime Tave ir jaukius namus, kuriuose esame laukiami ir visada galime sugrįžti. Tėvų namai – brangiausias turtas, švenčiausia žemėje vieta. Tegul likimo nuožmūs vėjai čia neužklysta niekada. Tegul mylimam tėveliui bus šilta ir jauku namuos, tegul dar šimtą metų raiba gegutė iškukuos“. Nors sveikinimas siunčiamas tėvui, daugiau kalbama apie namų gerumą.

Esama ne vieno internetinio portalo, kuriuose siūlomi eiliuoti ir neeiliuoti sveikinimai pagal skonį. Didžiausiai jų daliai greta kraštutinio sentimentalumo būdingi ir didaktiniai atspalviai ar priminimas apie nevykusį gyvenimą, kurį veikiausiai reikėtų keisti: „Mes mylime, tik širdys tyli. / Mes juokiamės, tik akys verkia. / Mes laukiame, tik laimė tolsta. / Jaunėjame, tik laikas sensta. Su gimtadieniu“. Autentiškų, paprastų ir nuoširdžių sveikinimų pasitaiko vien minėtose radijo laidose, ir dažniausiai – iš spontaniškai nusprendusiųjų pasveikinti. Televizinės laidos šios galimybės nesuteikia, o ir jų formatas yra stipriai disciplinuojantis ir didaktiškas.

Tereikia prisiminti, kokiu iškilmingu ir pakylėtu balsu, pabrėžtinai taisyklingai tardamos balses, sveikinimus ištaria televizijos laidų vedėjos. Jos, kaip įprasta, apsirengusios vakarinėmis sukniomis, specialiai sušukuotos. Greta dažnai stovi puošni gėlių puokštė, ant­rame plane – užuolaidų draperijos. Žmonės prisitaiko prie šios disciplinuojančios atmosferos, parinkdami kūrinius, kuriuos sugroja liaudies kapelos; esama specialių proginių populiarios lietuviškos estrados kūrinių ar teisingų simfoninių kūrinių ištraukų. Įvairūs auksinių balsų konkursai labai išplėtė reikiamo lygio standartą atitinkančių kūrinių pasiūlą. Neteko matyti ar girdėti, kad būtų užsakytas koks sunkiojo roko šėlsmas ar Lady Gaga sceninis eksperimentas. Jie neabejotinai peržengtų nustatytos disciplinos ribas.

Sveikinimų ratų kultūra skiriasi nuo socialinių tink­lų, kur greta įprastų disciplinuotų ir didaktiškų žinučių esama ir daug spontanikos. Tačiau socialinių tinklų struktūra yra daug sudėtingesnė. Jie kuria atskiras, neretai izoliuotas pokalbių erdves, tad negali lygintis su sveikinimų ratų viešumu, kad ir kiek žmonių jų klausytųsi ir žiūrėtų.

Sveikinimų ratai veikia kaip alternatyva kitoms tradicinės žiniasklaidos laidoms. Žinios, aktualūs pokalbiai su politikais, nusikaltimų ir nelaimių aptarimai, žmonių bėdų aiškinimasis, pasaulio ir šalies masto sąmokslų teorijų atskleidimai yra pasaulio materija, už kurios lieka sveikinimų laidos. Net jei minimos ligos, tai vien tam, kad būtų dėkojama padėjusiems išgyti, parodžiusiems rūpestį ir globą. Į savo šeimos narius, o pirmiausia – į mamas kreipiamasi pačiais gražiausiais žodžiais. Bendradarbiai prisimenami vien tuo, ką jie reikšmingo ir svarbaus yra nuveikę, ir koks jų ligšiolinis gyvenimas buvęs kitiems prasmingas. Draugams siunčiami kuo šilčiausi linkėjimai. Šioje erdvėje galėtumėme tikėtis atrasti dalykus, kurie galėtų padėti sulydyti mūsų vis dar pabirusią visuomenę, ištirpdyti susvetimėjimą. Galėtume būtent čia ieškoti pagrindo, į kurį atsirėmę įveiktume posovietinės visuomenės traumas, atrastume draugiško bendravimo džiaugsmą. Bet... Net jei ir nelabai džiuginanti išvada, sprendžiant pagal šias laidas, lietuviškam visuomeniškumui menkai būdingas nuoširdumas, spontaniškumas ir jautrumas. Lietuvišką visuomenę į bendrą visumą klijuoja disciplina, didaktika ir sentimentalumas.

Naujasis židinys