Vilties gija jungia Toronto Prisikėlimo parapiją ir Šv. Pranciškaus onkologijos centrą Klaipėdoje

Toronto pranciškonų Prisikėlimo parapijos bendruomenę šiandien drąsiai galime vadinti sergančiųjų onkologine liga ir jų artimųjų bendražygiais. Šios parapijos brolių – klebono kunigo Jono Šileikos OFM, kunigo Kazimiero Aurelijaus Kasparavičiaus OFM ir parapijos žmonių, įstaigų bei organizacijų socialinės iniciatyvos prisideda prie MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos 2005 m. Klaipėdoje įkurto Šv. Pranciškaus onkologijos centro veiklos palaikymo.

Vėžiu sergantiems ir jų artimiesiems, atvykstantiems iš visos Lietuvos, centre teikiama nemokama psichosocialinė, dvasinė ir sveikatinimo pagalba, reikalinga šalia ar po medicininio gydymo.

Bendrystės gija, besitęsianti nuo Toronto iki Klaipėdos, dar labiau sustiprina sergančių ir jų artimųjų krikščioniškąją viltį, atgręžia į tikėjimą ir veda Dievo link. Šių metų vasaros pradžioje Prisikėlimo parapijoje įvyko jau penktasis paramos renginys „Vilties bėgimas“, o jo metu surinktos aukos iškeliaus į Klaipėdą, Šv. Pranciškaus onkologijos centrą.

Brolis kunigas Kazimieras Aurelijus Kasparavičius OFM pasakoja apie „Vilties bėgimą“ ir Toronto Prisikėlimo parapiją, kuri 2018 m. švęs 65 metų įkūrimo sukaktį.

Kodėl Toronto Prisikėlimo parapija ir broliai pranciškonai nusprendėte padėti Šv. Pranciškaus onkologijos centrui?

Kun. Kazimieras Kasparavičius OFM. Pakuta.lt nuotrauka

Broliai atsiliepė į parapijiečių iniciatyvą, ypač p. Onos Stanevičiūtės-Mills, kuri, apsilankiusi Klaipėdoje ir dalyvavusi „Vilties bėgime“, tapo tikra entuziaste. Tačiau išeivijos kontekste, kur kiekvienas žmogus suvokiamas kaip labai svarbus ir nepakeičiamas, ši iniciatyva suprasta kaip galimybė suvienyti jaunas šeimas, galbūt ir tas, kurios nepasirodo taip dažnai bažnyčioje bendrai labdaringai veiklai. Gėrio darymas jungia žmones. To reikia visiems, bet mums, gyvenantiems čia ir dabar, to ir reikia.

Kas, tavo nuomone, yra vilties stiprinimas onkologinės ligos kelyje?

Manau, kad nuomonė ligos, kuri gali būti mirtina, akivaizdoje nedaug ką reiškia. Čia svarbiausia galimybė išgyventi. Dar Viktoras Franklis, žydų psichiatras, papuolęs į nacių konclagerį, pastebėjo, kad žmogui reikalinga turėti tikslą gyventi, kad išgyventų. Pakanka jį prarasti, kai įsijungia pasąmoniniai mechanizmai, ir „taip jau atsitinka“, kad žmogus vienaip ar kitaip žūsta. Vėliau šios patirties pagrindu jis įkūrė „Logoterapiją“ – gydymą gyvenimo prasme.

Taigi viltis gali teikti gyvybę per prasmę gyventi. Šv. Pranciškaus onkologijos centras atsirado kaip maldos (grupių), taigi, atradusių prasmę ir stiprybę maldoje žmonių, veiklos pasekmė. Kas vyko toliau, buvo tik Dievo vedimas. Manau, brolis Benediktas Jurčys gali tai tik paliudyti… Taip aš ir matau vilties stiprinimą: pirmiausia, kad žmogus pats atsivertų savo gyvenimo prasmei, galbūt naujai įvardintai, naujai atrastai, o po to atsiduotų Dievo vedimui.

Kaip sekėsi organizuoti 2017 m. „Vilties bėgimą“, kokia šiais metais buvo trasa, kas naujo ?

Trasos pas mus beveik nesikeičia (na, gal dėl patogumo pasirenkama lygiagreti gatvelė) nuo pat pradžių. Buvo pasirinkti 1 ir 5 kilometrų maršrutai. Pirmąjį 5 kilometrų maršrutą aš pats ir nustačiau – aplinkinėse gatvelėse tarp nuosavų namų, kiek įmanoma vengiant pagrindinių gatvių. Kadangi pats naudojau tas gatveles savo fiziniam aktyvumui, tai jas maždaug ir žinojau. Beliko tik su „Google Maps“ programa nustatyti, koks saugiausias būtų būtent 5 kilometrų kelias. Jau tais pirmaisiais metais, nors Toronto Maironio mokykla dar nebuvo įtraukta, bet mūsų kelias vedė pro tas patalpas, kur ji renkasi, kaip užuomina.

Dabar matome, kad ne tik buvo įtraukta mokyklėlė su tėvais, bet netgi paties „Vilties bėgimo“ renginys jau yra susietas su mokyklos užbaigimo švente. Šių metų organizavimo naujovė buvo ta, kad šis darbas perduotas jauniems žmonėms – stovyklos „Kretinga“ organizatoriams. Parapijos jaunų šeimų komanda taip pat gamino ekologiškus kremus „Viltis“, kuriuos įsigyjantieji aukojo Šv. Pranciškaus onkologijos centrui. Pradėjome susitikimus gan vėlai, dėl to buvau jau pradėjęs baimintis, kad nespėsime, kad gal neišeis taip gerai, kaip ankstesniais metais. Tačiau viskas pavyko tikrai ne blogiau.

Aišku, labai padėjo ankstesnių organizatorių įdirbis. Ir man šiais metais teko jau nebe bėgti ar važiuoti dviračiu (ką dariau pirmaisiais metais – kad viską sužiūrėčiau, kad niekas neatsitiktų, kad mobilesnis būčiau; tačiau jau ir pirmaisiais metais kviesta lydėti policija, ką jie irgi darė būtent su dviračiais, tada supratau, kad nėra būtino reikalo dar vienam čia maltis su tuo dviračiu…), o suburti mažą komandą (ačiū ponams Navickams – Vilmai ir Mindaugui! Jie ne tik iškepė porą šakočių mūsų loterijai, paaukojo piniginę auką, bet dar ir padėjo man dalinti vandenį!) „vandens stočiai“ 5 kilometrų pusiaukelėje...

Kaip pavyko suburti tokį šaunų parapijiečių būrį į organizacinę komandą?

Žmonės buriasi patys. Apskritai ši parapija pasižymi pasauliečių žmonių iniciatyvumu (šiuo metu kartais atrodo, kad gal ir mažai jau kas beorganizuojama, tačiau vis tiek nieko nepadarysi be žmonių iniciatyvos) – ji viena pirmųjų sukūrė parapijos komitetą. Žmonės visuomet jautė atsakomybę, kad jeigu jie nieko nedarys, nieko ir nebus… Mums, kunigams, belieka tik pabūti kartu ir prisidėti tuo, ko kiti negali atlikti...

Kitais metais Toronto pranciškonų Prisikėlimo parapija švęs 65 metų sukaktį. Kokia jos istorija ir šiandiena?

Toronto lietuvių Prisikėlimo parapija įsikūrė kaip antroji, tačiau pastaruosius metus ji, atrodo, jau yra pirmoji pagal aktyvumą. Į Torontą Kanados Ontario provincijoje lietuviai pranciškonai atkeliavo iš St. Catherines, kur jie buvo anksčiau pakviesti lietuvių aptarnavimui.

Pirmieji mūsų tėvai, Placidas Barius ir Bernardinas Grauslys atvyko 1953 m. gegužės 1 d. T. Placido pasakojimu, kurtis nebuvo lengva, nors antros parapijos lietuviams poreikis buvo akivaizdus. Čia atvykti ir dirbti kvietė ir tuometinis Toronto arkivyskupas kardinolas Jamesas McGuiganas. Tačiau visos bažnyčios buvo užimtos, tuo labiau vyravo paprotys šv. Mišias aukoti tik pirmoje dienos dalyje, kadangi žmonės prieš Komuniją turėjo nieko nevalgyti iš pat vakaro. Todėl pirmosios pranciškonų šv. Mišios lietuviams vyko kino teatruose.

Dabar su mumis esantis tėvas Augustinas Simanavičius, tuo metu – šv. Mišių patarnautojas, pasakojo, kaip jis, atvykęs pas gimines iš Niujorko, kėlėsi anksti ryte, kad kino teatre surinktų šiukšles. Mat tuometinėje Kanadoje, pagal anglišką tvarką, sekmadieniais kino teatrai nedirbdavo…

Pirmosios tokios šv. Mišios aukotos 1953 m. gegužės 31 d., o 1955 m. rugsėjo 11 d. jau aukotos pirmosios šv. Mišios laikinoje bažnyčioje, kuri pašventinta buvo tik 1958 m. vasarą. Tuo metu prie tėvų Placido ir Bernardino jau buvo prisidėję tėvas Paulius Baltakis (vėliau – vyskupas) ir Rafaelis Šakalys. Nuo pat 1955 m. pavasario, kai buvo nupirktas sklypas Wasaga Beach miškuose, pranciškonai pradėjo rūpintis ir jaunimu. Pirmasis tai daręs buvo tėvas Paulius Baltakis, įkūręs čia „Aušros“ sporto klubą. Nuo pat to laiko viena pagrindinių parapijos choro vadovių yra p. Dalė Skrinskaitė, pernai gavusi Lietuvos Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. T. Placidas savo atsiminimuose, kaip reikšmingesnius momentus, dar išskiria „Prisikėlimo“ kredito kooperatyvo įsteigimą 1962 m. ir „Parapijos tarybos“ – 1968 m., atsiliepiant į Vatikano II susirinkimo mintis.

Toliau parapijos veiklą lydėjo gausi kultūrinė ir tautinė veikla. Nemažai yra prisidėjusios Katalikių moterų draugija, Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserys (kurių dabar jau nebėra). 9-ajame dešimtmetyje suintensyvėjo kova už Lietuvos laisvę. Pakanka paminėti Lietuvos Krikšto 600 metų ir šventojo Kazimiero 500 metų jubiliejus! O ką jau bekalbėti apie lietuvių keliones į Lietuvą ir įvairius nuotykius su komunistų valdžią? Ką bekalbėti apie siuntinius lietuvių disidentams Sibire?

Prasidėjus Sąjūdžiui Lietuvoje, pasirodo ir „pirmosios kregždės“ – įvairių veikėjų (taip pat ir profesoriaus V. Landsbergio) vizitai ir konkreti pagalba Lietuvai. Parapijos 60-mečio leidinyje „Prisikėlimo parapijai 60“ rašoma: „Parapijos penktasis dešimtmetis pasižymi laisvėjančia Lietuva ir jos Nepriklausomybės atkūrimu kovo 11 d. Kiekvienos savaitės parapijos biuletenyje atsispindi laisvėjimo procesas. Teikiama Lietuvai reikalinga dvasinė bei materialinė pagalba, prie kurios aktyviai ir noriai prisideda visa mūsų parapija. Vyksta maldos akcijos už Lietuvą: ne tik mūsų parapijoje, bet ir Toronto Šv. Mykolo arkikatedroje bei visoj vyskupijoj“. Toronto miestui augant ir parapijiečiams keliantis į Šiaurę nuo Toronto ar bent į vakarinę jau padidėjusio miesto dalį (kur anksčiau buvo priemiesčiai), tuometinis klebonas tėvas Augustinas nusprendė rizikuoti imti paskolą ir keltis į Vakarus, taip gal laimint ir daugiau vietos automobiliams, tapusiems būtina gyvenimo dalimi.

Reikia pripažinti, kad šis projektas buvo visiškai sėkmingas ir rizika pasiteisino. „Lietuvių namai“ dar sutarė, kad tame pačiame sklype statys slaugos namus „Labdara“, kurie šiemet švenčia 15 metų jubiliejų. Tenai, trijuose aukštuose, glaudžiasi ir atidžią priežiūrą gauna iki 90 senelių. Slaugos namai taip pat stengiasi puoselėti lietuvišką kultūrą, dėl to jie yra tapę vieninteliais lietuvių slaugos namais visoje Kanadoje ir sulaukia gyventojų ne tik iš Toronto. Turint omenyje, kad „Labdara“ vis tik yra provincijos statuso (ne privatūs!) slaugos namai, tai – didelė išimtis!

Mūsų parapija taip pat yra gana neblogai pasiekiama tiek viešuoju transportu, tiek savu automobiliu, todėl nemažai Lietuvių bendruomenės renginių vyksta būtent pas mus, nors dar yra ir „Lietuvių namai“, ir kita parapija (dabar – kaimyninėje Mississauga’oje)… Daugelis mano amžiaus jaunimo (iki 50 m.) dar turbūt neblogai prisimena mūsų parapiją iš Pasaulio jaunimo dienų Toronte 2002 m.

Taip pat šioje parapijoje, po Nepriklausomybės, padirbėjo daugelis Lietuvoje daugiau ar mažiau žinomų pranciškonų: brolis kunigas Julius Sasnauskas, brolis kunigas Juozapas Marija Žukauskas (prieš tai buvęs klebonas), brolis kunigas Jonas Šileika (dabartinis klebonas); į stovyklas atvykdavo, tuomet dar nekunigai: brolis Antanas Blužas (dabar – Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčios klebonas) ir brolis Alvydas Virbalis (Pranciškonų gimnazijos direktorius), čia darbavosi ir brolis kunigas Arūnas Brazauskas bei brolis kunigas Kęstutis Reizgys, kurio visuomet silpna širdis nustojo plakti būtent Kanadoje…

Negalima nepaminėti ir brolio Pauliaus Baltakio, lietuvių išeivijos vyskupo, savotiško įpėdinio prelato Edmundo Putrimo, kuris irgi yra šios parapijos kunigas, nors galbūt pusę savo laiko praleidžia lankydamas lietuvius visame pasaulyje. Jis yra čia užaugęs, ir todėl – nepakeičiamas dabar jau 35 metus „Kretinga“ besivadinančioje pranciškonų stovyklavietėje. Kaip jau galėjote suprasti, „Kretingos“ jaunimas pamažu imasi daugiau iniciatyvos parapijoje: ir „Vilties bėgimą“ pradėjo, ir kai ką kita veikia jaunų šeimų skyrius.

Labai didžiuojamės „Labdaros“ skyriumi, daugybę metų rengiančiu be kitų dalykų, dukart per metus – išpardavimus, kurių metu nemažai surenkama lėšų įvairioms Lietuvos labdaros organizacijoms, bendruomenėms. Džiaugiamės taip pat ir savarankiška skautų (jūrų ir sausumos) bei „Aušros“ sporto klubo veikla. Pirmieji, nuo pastarųjų skiriasi tuo, kad kviečia kunigus į didžiąsias savo šventes, į vasaros stovyklas. Kasmetinės skautų šventės, vykstančios mūsų parapijoje, yra „Kaziuko“ mugė ir „Skautų Kūčios“ (įprastai – pirmąjį gruodžio sekmadienį).

Šiaip parapija nėra gausi (nors viena gausiausių išeivijoje), ir ne visi lietuviai čia lankosi, bet galima kultūriškai ir istoriškai išskirti tris pagrindines parapijiečių grupes. Pirmoji – tai Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai (vadinami „dypukais“ – nuo angl. DP, Displaced Person), jų vaikai ir anūkai (nors yra skirtumas tarp kartų, bet jiems visiems bendra – idealizuotas Lietuvos įvaizdis); antra – tai dar sovietmečiu atvykę Punsko krašto (vad. „trikampiečiai“, nuo „Suvalkų trikampio“) lietuviai, įpratę kovoti dėl savo lietuviškumo ir dėl savo katalikybės; trečia grupė – tai išeiviai iš posovietinės Lietuvos. Nors pastarųjų yra nemažai įsitraukę į parapijos veiklą ir pamažu perima pagrindines pozicijas, tačiau panašiai kaip ir Lietuvoje tenka girdėti, jog jų esama žymiai daugiau, bet bažnyčioje jų nesimato. Nebent šiek tiek padaugėja per metines šventes: Kalėdas ir Velykas.

Ką tau asmeniškai reiškia „Vilties bėgimas“?

„Vilties bėgimas“ – labai simboliškas pavadinimas. Visas mūsų gyvenimas yra kaip bėgimas. Gerai, kad jis vyktų su viltimi, jog yra dar ir kažko daugiau… Kita vertus, pats žinau, kaip mano amžiną atilsį tėvas prarado viltį pasveikti nuo vėžio (nors gal pernelyg daug tų vilčių buvo sudėjęs į įvairius preparatus, į spindulinę terapiją, bet ne į operaciją) ir gana greitai (sirgo kokius 6 mėnesius) iškeliavo, gal ir manydamas, kad jam tiek skirta, pas Viešpatį. Ačiū Dievui, atrodo, kad spėjo pasiruošti… Bet šeimai būtų daugiau vilties suteikęs, jeigu ryžęsis operacijai. Tačiau… Dėl to suprantu, kaip sergantiems vėžiu reikalinga informacija ir ne tik – reikalingos visos trys dieviškosios dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Panašiai, aišku, bet kuria sunkesne liga sergant…

Yra pačiam tekę lankyti sergančius vėžiu ligoninėje prieš Kalėdas. Vienas Kauno verslininkas vis paruošdavo dovanų. Ir žmogiškai atrodo, toks dalykas tikrai gali nudžiuginti kiekvieną. Tačiau vis tiek būdavo tokių, kurie iš didžiausios depresijos vydavo kiekvieną iš savo palatos, nieko nenorėjo matyti… Gaila, nes tuomet nieko nebegali tokiam žmogui padėti. Jis nebeturi vilties…

Kita vertus, ir gydytojai galėtų būti atidesni šiam, drįsčiau sakyti, pagrindiniam žmogaus poreikiui: medicininės išvados yra viena (ir gerai, jei gydytojai jų neslepia!), tačiau medicina nėra matematika, todėl niekad nederėtų atimti iš žmogaus vilties. Mes, tikėjimo žmonės, žinome, kaip dažnai sveikimas priklauso nuo tikėjimo. Neretai įvyksta ir stebuklų (įprastai taip vadiname atvejus, kai materialistinei medicinai išgijimas nepaaiškinamas), ir juos reikia priimti kaip realybės dalį. Tokiems stebuklams dažnai pagrindą duoda viltis.