Nuotraukos autorius - Dovydas Beržinis. Lietuvos jaunimo dienų arch.

Emilija Pundziūte Gallois – ilgametė ateitininkė, politikos mokslų doktorantė, rašanti disertaciją diplomatijos tema, dėstanti Sciences Po Paris. Anksčiau Emilija dirbo LR Užsienio reikalų ministerijoje. Šiuo metu ji taip pat yra Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Su Emilija kalbėjomės prieš prasidedant jos vestam Lietuvos jaunimo dienų teminių užsiėmimų metu. Čia ji kalbėjo tema: „Ar šiandienėse diskusijose su bendraamžiais įmanoma apginti krikščionišką poziciją?“ Kalbino Miglė Viselgaitė.

Jūsų paskaitos tema „Ar šiandienėse diskusijose su bendraamžiais įmanoma apginti krikščionišką poziciją“. Kodėl svarbu kalbėti moraliniais klausimais viešojoje erdvėje moksleiviui, studentui?

Šie klausimai vis dažniau iškyla visuomenėje. Tikėjimą dar galima nustumti į privačią sferą, kur žmogus meldžiasi, turi asmeninį santykį su Dievu, o visuomenės moraliniai klausimai negali būti privačioje sferoje, nes gyvename kartu ir turime kartu (kadangi mūsų visuomenė yra viena) susitarti dėl taisyklių, pagal kurias gyvename, ir moraliniai klausimai yra vieni esminių – ką darome su abortais, su moterų kūnais, vaikų auklėjimu ir t. t.

Visi šitie klausimai, kurie yra visuomenės moralės klausimai, anksčiau dažniausiai išsispręsdavo per visuomenes normas nustatančias institucijas – Bažnyčia, kultūrinė tradicija, šeima... Bet dabar šie dalykai vis labiau kyla į politiką ir apie juos yra diskutuojama. Pirmiausia svarbu žinoti, kas apie tai kalbama, ir, reikalui esant, apginti poziciją.

Dažnai jaunas žmogus abejoja, ar tinkamai suvokia situaciją, ar galės apginti tam tikrą poziciją. Ką daryti, jei jautiesi nelabai pasitikintis savimi komentuoti tam tikrus moralinius klausimus?

Pasiūliau šią temą, nes pastebėjau, jog, net pačiam nesiekiant, šie klausimai iškyla diskusijose. Iškilus šiems klausimams, pasipila viešojoje erdvėje suformuoti kaltinimai arba kažkokios etiketės, stereotipai, ir jaunas žmogus dažnai atsiduria toje situacijoje. Šiuo atveju netgi neina kalba apie asmeninę iniciatyvą – kad tu pats eisi priekį, evangelizuosi, skelbsi, bet dažnai yra taip, kad esi toje situacijoje, ir tada arba slepiesi, arba apgini. Kartais tiesiog neišeina pasislėpti, tad matome tiesiog natūralų poreikį.

Neišdrįsti yra pats natūraliausias jausmas, aš pati iki šiol tai jaučiu, būna baisu, kai yra, tarkim, visuomenės nuomonė, dauguma gina vieną poziciją, o tau reikia atstovauti mažumos pozicijai. Tai yra labai nedrąsu. Taigi pirmas dalykas – žinoti, išsiaiškinti, kas yra tiesa, kas to dalyko esmė. Tam reikia daug darbo.

Iš principo mes visi turime mokytis tapti filosofais, nes turime patys sau užduoti klausimus ir aiškintis, ką patys galvojame, ką galvoja Bažnyčia, kokie jau yra sprendimai, kas siūloma. Antras žingsnis – mokytis juos formuluoti. Formulavimas yra daugiau technikos dalykas – mokėjimas suprasti, ką kitas sako, įsiklausyti ir savo nuomonę pateikti.

Dažnai jaunas žmogus sakytų, kad gilinimasis į šiuos klausimus, atsakymų formavimas, konstruktyvus ir įtikinantis jų pateikimas yra teisę, politikos mokslus, kitus socialinius mokslus studijuojančių ir baigusių darbas. O aš studijuoju chemiją ir neturiu oratorinių gebėjimų, pasakytų, koks trečiakursis chemijos studentas. Ką jūs jam atsakytumėte?

Čia kalbama ne apie oratorinius gebėjimus. Manau, jog klaida politiką palikti tik politikams arba visuomenės gyvenimą palikti tik politikams, o mums, ką pasakys, tą ir darysime. Kiekvienas žmogus turi dalyvauti mūsų bendroje veikloje, mūsų visuomenės, tautos, valstybės kūrime. Turime už tai būti atsakingi, nes esame to dalis. Pareiga dalyvauti plaukia būtent iš to.

Nuotraukos autorius - Dovydas Beržinis. Lietuvos jaunimo dienų arch.

Taip pat kai esi katalikas – Bažnyčios dalis – tai dar turi pareigą apginti ir Bažnyčios poziciją. Kalbant apie kompetencijas, yra žmonių, kurie studijuoja, nuolat gilinasi į politinius, filosofinius, teisinius klausimus, bet čia kalbame apie loginį mąstymą ir tavo paties gyvenimo, tavo aplinkos, tavo visuomenės klausimų supratimą. Jeigu visiškai tuo nesirūpini, tai tam tikra prasme, negyveni visavertiško gyvenimo. Kiekvienas žmogus yra pašauktas klausti ir ieškoti atsakymų.

Dėstote Paryžiuje, viename prestižiškiausių politikos mokslų institutų Europoje. Kiek jame yra diskusijų, ar visgi tai yra tabu klausimai. Ar jūs į jas įsitraukiate?

Universitete, akademinėje sferoje, tų diskusijų nelabai būna. Daug dažniau jų pasitaiko viešojoje erdvėje. Akademikai analizuoja, aiškina, kaip tai veikia, kaip skirtingos idėjos ir pozicijos susidėlioja visuomenėje. Pvz., iš mokslinės pusės gali paaiškinti, kaip veikia moralės klausimų įsitvirtinimo mechanizmas. Mokslas stengiasi nespręsti moralės klausimų, bet tų klausimų iškyla viešojoje erdvėje, ypač Prancūzijoje pastaruoju metu buvo iškilęs klausimas dėl tos pačios lyties asmenų sąjungos vadinimo santuoka. Apie tą problemą dar kalbėsiu savo paskaitoje – tai sukonstruotos tam tikros nuomonės, jog visuomenė pasiekė tam tikrą pažangą, mes įtvirtinome tam tikrą žmogaus sampratą, ir baigta. Istorija sustoja, ir mes daugiau nekvestionuojame to.

Staiga iškyla masės žmonių, kurie išėjo į gatves protestuoti prieš tą įstatymą. Visi nustebo, nes įsivaizdavo, jog tai, kas politiškai galios struktūrų įtvirtinta, tai jau pasiekta, ir tai nesikeis, tai neturi keistis. Buvo nustebimas ir kartu ženklas, jog tai yra klausimas, kurį kai kurie žmonės supranta kitaip. Dialogas tarp šių dviejų pusių neįvyko.

Buvo užsibarikaduota – viena pusė, kuri išėjo į demonstracijas, buvo nustumti į visuomenės užribį, netgi buvo demonizuojami. Dėl to, manau, kilo kitų politinių problemų, pvz., pradėjo populiarėti ultradešinė. Kita visuomenės dalis irgi užsibarikadavo ties savo idėjomis. Kaip šios idėjos yra įtvirtintos, šabloninės, jos tampa kritiškai nevertinamos, dialogas, kuris tikrai keltų klausimą, apie ką kalbame, kas mums rūpi ir kaip galime turėdami skirtingas pozicijas rasti tą bendrą modus vivendi, (nes mes vis tiek gyvename vienoje visuomenėje) neįvyksta.

Bet matome, jog tas dialogas tikrai dažnai neįvyksta. Viena pusė laikosi savo pozicijos, kita – savo. Atsiranda tam tikra siena, skirtinga pasaulio interpretacija, kurią pateikia skirtinga žiniasklaida. Ką jaunas žmogus, kuris gal neturi daug kompetencijų, gali padaryti, kad ta siena sugriūtų, dialogas būtų?

Visų pirma reikia suvokti, kas vyksta. Tie susipriešinimo procesai yra gana nauji. Diskusijos vykdavo, bet jos nebūdavo tokios aštrios ir kartu jos nebuvo sprendžiamos politiniu lygmeniu. Daug klausimų nebuvo taip aštriai politizuojami. Tai yra nauji visuomenės procesai. Anksčiau visuomenė buvo labiau homogeniška – turėjo bendras normas, kurios buvo gerbiamos, buvo tradicinių struktūrų įtvirtintos, o XX amžiuje prasidėjo revoliucija, pasipriešinimas, išsilaisvinimas iš tų tradicinių idėjų ir pasiūlymas, sukonstravimas naujų sampratų, ir visi tą vertino kaip progresą – mes išsivaduojame iš tokių idėjų, kad moteris turi nešioti sijonus ir t . t.

Nuotraukos autorius - Dovydas Beržinis. Lietuvos jaunimo dienų arch.

Įsivaizdavome, jog yra išlaisvėjimas, bet tai tiesiog visuomenės gyvenimo dinamika. Visuomenė neevoliucionuoja į vieną pusę, vyksta nuolatinis dialogas. Mes turime suprasti, jog tas idėjas, kurios iškilo XX a. pabaigoje, turime matyti naujoje šviesoje. Esama naujų mokslinių atradimų – anksčiau nežinojome, jog embrionas yra visiškai kitokios DNR struktūros.

Seniau gal ir buvo racijos galvoti, kad tai yra moters kūno dalis, bet dabar mokslinės žinios mums duoda naujų argumentų, dėl kurių turėtume permąstyti tą žmogaus prigimties, jo gyvenimo sampratą. Taigi, pirmas dalykas – suprasti, kas vyksta, ir nešti tai į dienos šviesą – kodėl vyksta tas susipriešinimas, kas iš tiesų yra esminė tų ginčų problema: žmogaus prigimtis, jo vertė, gyvybės vertė, tinkamiausias ir didžiausią bendrąjį gėrį garantuojantis visuomenės gyvenimo organizavimas. Kai mes tą suprasime, mes galėsime vystyti dialogą.

Manau, jog mūsų tikslas – siūlyti dialogą, ne tiek užsibarikaduoti ir sakyti, jog čia yra tiesa ir viskas (nes kita pusė irgi užsibarikaduos savo pusėje), bet bandyti iš šitos nevaisingos dichotomijos išeiti kūrybiškai ir pasiūlyti sprendimų.

Dažnai žmonės, menkiau pažįstantys Bažnyčią, sako, jog katalikai gyvena iliuzijų pasaulyje, neatsižvelgia į laiko reiškinius, iššūkius. Jie teigia tai, kas nėra realu, pvz., kartu negyventi iki santuokos, nedaryti abortų, nevartoti kontraceptikų, prezervatyvų. Sakoma, jog dažnai katalikams trūksta ryšio su pasaulio tikrove. Ką jūs į tai atsakytumėte?

Aš tai atsakyčiau, kad katalikai, atvirkščiai, ieško to, kas tikra, kas vertinga, ir jie eina į pačią žmogaus gelmę. Galime paliesti gyvenimo kartu nesusituokus temą. Moteris turi būti išdidi. Čia yra mano močiutės pamoka, kurios aš ilgai nesupratau. Mano močiutė sakė, jog mergaitė turi būti išdidi. Ji buvo katalikiško auklėjimo, ir aš galvojau, kaip taip gali būti, juk išdidumas, puikybė yra nuodėmė. O ji turėjo omenye tai, jog kai moteris jaučia savo vertę, ji negula su kiekvienu pasitaikiusiu į lovą, jai daug lengviau tvarkyti tuos santykius, kurie yra tikri. Prieš išdidžią ir savo vertę jaučiančią moterį taip pat bus mažiau smurtaujama. Ieškodamas to tikro savo išrinktojo, eidamas su juo į santuoką, tu ieškai to, kas yra visam gyvenimui, kas yra vertinga. Dabar retai kas išgyvena iki senatvės kartu, bet šeima yra vertybė ir ne dėl to, kad taip yra pasakyta.

Tai pagrįsta labai konkrečiais, gyvenimiškais dalykais. Vaikams yra daug geriau gyventi dviejų tėvų šeimoje, kai turi du socialinius – vyro ir moters – modelius. Žinoma, kitas pasakys, kad yra daug subyrėjusių šeimų, ir tie vaikai puikiai išgyvena. Bet mes turėtume paliesti vaikų gyvenimo kokybės klausimą. Vaikai daug geriau išsiskleidžia šeimoje, kurioje turi abu tėvus. Visuomenė nesužlugs – ir toliau visuomenė gyvena, skyrybos įvyksta, bet turime klausti, koks yra geresnis modelis ir jam teikti pirmenybę.

Aš visad sakau, kad katalikai renkasi tai, kas, jų manymu, yra geriausia, ir tai nėra kažkoks išsigalvojimas, kurio reikia laikytis tik dėl to, kad 10 Dievo įsakymų apie tai kalba. Tai paremta šimtamete išmintimi. Pora, net jeigu ir jie neturi vaikų, gali lakstyti į kairę ir į dešinę, bet kas bus kai jie pasens? Kas jais rūpinsis? Čia ir yra gyvenimo šeimoje visą gyvenimą vertė. Ne veltui šeima yra visuomenės pagrindas, mažiausia visuomenės ląstelė. Visiems šitiems dalykams, apie kuriuos kalba katalikai ir kurių moko Bažnyčia, yra daugybė objektyvių priežasčių, kurios paaiškinamos ilgamete patirtimi. Ta tradicija nėra iš piršto laužta.

Ko norėtumėte palinkėti Jaunimo dienų dalyviams?

Norėčiau palinkėti jaunimui būti filosofais, kelti klausimus. Aš pati nesu filosofė, turėjau tik kelis kursus, bet mums sakydavo, jog filosofo darbas – abejoti, kelti klausimus. Taigi, pirmas dalykas – kelti klausimus, eiti į gelmę, analizuoti, ieškoti atsakymų ir antras dalykas – nebijoti.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Miglė Viselgaitė, Emilija Pundziūte Gallois.