Ji gimė 1660 metų gruodžio 27 dieną centrinėje Italijoje ir buvo pakrikštyta Uršulės vardu. Pasak Katalikų enciklopedijos, Uršulės šventumo ženklai buvo matomi nuo mažumės. Manoma, kad būdama trejų metų Uršulė jau turėjo dieviškąjį bendravimą ir rodė ypatingą gailestingumą vargšams. Ji atskirdavo dalį savo maisto jiems ir atidavė net dalį drabužių, kai sutiko skurdžiai apsirengusį vaiką. Šie bruožai ir didelė meilė Kryžiui stiprėjo merginai augant. Tačiau, kai kiti noriai neprisijungdavo prie jos religinių praktikų, ji buvo linkusi net į diktatoriškumą. Būdama šešiolikos ji patyrė regėjimą, kuris pataisė šią charakterio ydą: ji pamatė savo pačios širdį kaip plieninę širdį ir nušluostė Jėzaus veidą savo skraiste. Taip Uršulė galutinai nutarė pasišvęsti Dievui.

Tačiau, kai tik sulaukė tinkamo amžiaus, tėvas surado keletą kandidatų sutuoktinių ir vertė dukrą tekėti. Dėl tėvo priešinimosi jos pašaukimui į vienuolystę, Uršulė susirgo ir atsigavo tik tada, kai gavo tėvo leidimą. Tuomet, sulaukusi 17 metų, įstojo į Città di Castello miesto klarisių kapucinių klauzūros vienuolyną, kuriame praleido visą likusį savo gyvenimą. Mergina pasirinko vienuolinį Veronikos vardą, atspindintį gilų pamaldumą Kristaus kančiai.

1693 m. ji įžengė į naują dvasinio gyvenimo etapą, kai turėjo Kančios taurės regėjimą, simbolizuojantį dieviškąją kančią, turėsiančią būti pakartotinai išgyventą jos sieloje. Iš pradžių ji norėjo atsisakyti, tačiau didelėmis dvasinėmis pastangomis galiausiai nusileido. Tuomet ji pradėjo kęsti dvasinius kentėjimus. 1694 m. ji gavo erškėčių vainiko atspaudą ant savo galvos, žaizdos buvo matomos ir kėlė nuolatinį skausmą. 1697 m., Didįjį Penktadienį, Veronika gavo stigmas – penkias Kristaus žaizdas kojose, rankose ir šone. Vyskupo liepimu jai buvo skirtas gydymas, tačiau jis nesuteikė palengvėjimo nuo šių žaizdų.

Nors gyveno ypač antgamtinį mistinį gyvenimą, ji buvo praktiška moteris žemiškuose reikaluose. 34 metus Veronika tarnavo kaip novicių magistrė ir vadovavo joms su dideliu išmintingumu. 1716 m. buvo išrinkta vienuolyno vyresniąja. Tos tarnystės laikotarpiu praplėtė vienuolyną, pasirūpino kokybiškos vandentiekio vamzdžių sistemos įrengimu, nes iki tol vienuolynas neturėjo tinkamo vandens tiekimo.

Apie nepaprastą Veronikos Giuliani dvasingumą liudija visų pirma jos palikti gana gausūs raštai. Jos rašytinis palikimas – tai ir gausūs laiškas, ir poezija, ir – svarbiausia – labai išsamus dienoraštis. Rašyti dienoraščio ji nenorėjo, tačiau kai dvasios tėvas vietos vyskupo vardu paliepė surašyti visas savo mintis ir regėjimus, Veronika pakluso ir paliepimą vykdė labai stropiai – nuo 1693 metų iki mirties, tai yra maždaug per tris su puse dešimtmečio, užrašė 22 tūkstančius puslapių.

Maždaug po šimto metų nuo Veronikos Giuliani mirties, 1839 metais popiežius Grigalius XVI ją paskelbė šventąja.