pexels.com nuotrauka

Visada suklūstu, kai pasišaunama ginti orumą. Pirmiausia todėl, kad man labai įdomu, o ką gynėjas nori ginti. Ir dažniausiai tai būna bet kas, bet ne orumas kaip toks. Kartais tai yra plačiau ar siauriau suprastos žmogaus teisės. Čia orumas yra galimybė įgyvendinti savo konstitucines teises, ir jis prarandamas tuomet, kai valstybės ar visuomenės teisės yra ribojamos ar pažeidžiamos. Kai šios teisės pradeda apimti ir ekonominę sritį, orumas tampa minimaliomis socialinėmis garantijomis, kurios leistų gyventi oriai. Čia orumas yra galimybė vartoti tiek, kad nesijaustum vartojantis mažiau už kitus, ir prarandamas kiekvienąkart, kai manaisi negaunantis tiek, kiek turėtum. Kartais orumas suprantamas tiesiog kaip kultūringas elgesys. Čia orumas yra visuomenės nuomonė apie padorų elgesį ir išnyksta tuomet, kai atsiranda kaltinimų nederamu elgesiu.

Visais šias atvejais orumas tampa kažkuo – žmogaus teisėmis, socialinėmis garantijomis, kultūringu elgesiu – ir įgyja tam tikrą praktinį turinį. Bet jo autentiška prasmė vis išsprūsta. Tai lemia ne tik minėtos idėjos, kurios kur kas labiau emociškai įkrautos ir praktiškai naudingos, bet ir pati žodžio daryba – orumas nori-nenori asocijuojasi su oru, o jis kasdienėje žmogau patirtyje nematomas ir neapčiuopiamas. Arba kassezoninėje lietuvio patirtyje – permainingas ir nepalankus. Taip ir pats žodis tampa tuščias ar nepastovus. Pasakei žmogaus orumas ir tarsi ištarei žmogaus tuštybė arba žmogaus nepastovumas. Lotyniškoji ar jai artima anglų kalba orumą nusako tvirtai dignity ir net gali nurodyti konkrečius tą savybę turinčius žmones – dignitorius, didikus, aukštuomenę. Tad ir pati dignity veikiau yra žmogaus aukštybė, didybė. O būti didžiam tikrai nėra būti menkam. Tad kodėl didingas dignity pas mus tampa tokiu neoriu orumu? Ir kodėl tai turėtų būti svarbu, ką implikuoja būti oriam kasdienėje socialinėje ir politinėje praktikoje?

Jei žvilgteltume į trikalbį Sirvydo žodyną dignitas jame verčiamas kaip vertė.

Manyčiau, kad dignitas versti kaip „orumas“ iš tiesų yra tam tikru metu padarytas intelektualinis sprendimas. Jei žvilgteltume į trikalbį Sirvydo žodyną dignitas, arba lenkiškai godność, jame verčiamas kaip vertė. Tuo tarpu Daukantas, kuris, beje, Sirvydo žodyną turėjo, mieliau kalba apie orumą, bet ne apie vertę. Galima įtarti, kad šis sprendimas padarytas atsižvelgiant į XIX a. modernybės madas – Apšvieta skatino kalbėti apie žmogaus asmenį, tačiau vertės sąvoka per daug susijusi su ekonomika. Būti vertingam tuomet tampa tolygu būti naudingam. Vertinga tai, kas naudinga. Bet, sakykit, kokia nauda XIX a. pradžios žmogui iš lietuvių kalbos, neapibrėžtos laisvės, pasakojimų apie nebeegzistuojančią valstybę, katalikiško tikėjimo stačiatikiškoje Rusijoje ir pačios Lietuvos? Greta ekonominės vertės tiesiog būtina turėti ar, greičiau, visada yra dalykų, kurie žmogui vertingi patys savaime tik todėl, kad įkūnija jo žmogiškumą. Orumas yra būtent tas žodis, ta idėja.

Štai krikščioniška prasme orumas, būdamas kaip oras, kiekvieną asmenį gali kilstelti aukščiau, arčiau dangaus. Atitinkamai orumo praradimas yra nuopuolis, jei daroma nesąmoningai, arba nusižeminimas, jei daroma sąmoningai, pripažįstant kažką aukštesnio už save. Ši įtampa tarp dangaus ir žemės dar svarbesnė žvilgtelint į biblinę žmogaus sukūrimo istoriją. Juk jis sukurtas iš žemės, yra materialus ir kūniškas, tačiau jo panašumas su Dievu yra dangiškas, dvasinis, todėl nepasveriamas ir nenufotografuojamas. Orumas čia yra būti kilsteltam (Dievop). Net žiūrint griežtai pasaulietiškai, materialistiškai, atsisakius bet kokios metafizikos, į orą galima žiūrėti tiesiog kaip į fizinį darinį. Bet ir čia visi žmonės, kaip gamtos dalys, griežtai žiūrint, yra tie patys elementai, tos pačios dulkės vėjyje. Kiekvienas yra lygus kaip fizinis darinys. Žinoma, čia nebelieka krikščioniškos orumo kaip kilstelinčio sampratos, bet ar šiuolaikiniams žmogui tai iš tiesų rūpi? Suvokus save kaip dulkę neaprėpiamoje visatoje aukštai ar žemai tėra tik reliatyvūs dalykai. Žemė apvali ir dangus yra visur. Tad orumas čia faktiškai sutapatinamas su prigimtine kiekvienam žmogui priskirta teise būti taip, kaip jis nori būti, laisvai kilti (iš) ten, (iš) kuri nori kilti. Orumas čia yra galimybės būti pasikėlusiam.

Kad ir kaip žiūrėsim, abi šios sampratos teigia prigimtinę kiekvieno žmogaus vertę ir didybę. Ar tai absoliuti didybė visos žemiškos kūrinijos atžvilgiu, ar tik išdidi lygybė su kitu asmeniu, čia nėra taip svarbu (nors apskritai tai yra svarbu, bet tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia). Jos suponuoja, kad bet kurie du žmonės, paimti iš viso pasaulio milijardų, yra lygiai orūs. Nors mieliau sakyčiau lygūs savo verte arba savo didybe. Tik įsivaizduokite, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje kalbama ne apie tai, kad „Žmogaus orumą gina įstatymas“ ar „Draudžiama žeminti žmogaus orumą“, bet ginama žmogaus didybė arba prigimtinė vertė. Tik įsivaizduokite, kad į jus, sutinkančius politiką gatvėje, žiūrima kaip į jūsų didenybę. Ir ne todėl, kad galite už jį nebalsuoti ar pranešti kokią pikantišką istoriją. Ne iš baimės, ne iš primestos pareigos, ne iš noro įsiteikti, bet iš grynos, nuoširdžios meilės jums kaip žmogui. Jums nusilenkiama dėl to, kad esate kitas, dėl to, kad esate žmogus, dėl to, kad turite orumą.

Pas mus labai trūksta didybės, taip pat žinomos kaip kito orumo pripažinimas 

Ir dabar, galvojant apie Lietuvą, labai lengva parašyti, kad pas mus labai trūksta didybės taip pat žinomos kaip kito orumo pripažinimas. Bet, tiesą sakant, ne apie tai mano dūzgelė. Suvokti save kaip asmenį ir dėl to reikalauti orumo sau yra nepaprastai paprasta. Kalbama apie tai, kad orumas turi būti pripažįstamas kiekvienam, kad ir su kuriuo susidurtum. Ne aš esu didenybė, bet kitas yra didenybė ir vertybė, su kuriuo, dėl kurio ir kuriam turi būti nuolankus. Arba kitaip: neklausk, ką politikas turi padaryti dėl tavęs, bet klausk, ką tu gali padaryti dėl politiko. Nors ne, ir tokia formuluotė netikusi. Juk didingas ne politikas, ne buvimas politiku, ne jo charizma, įtaka, pareigos, o tai, kas lieka, kai nuimame tą Žmonėse besivaidenančią kaukę ir paliekame tik jį, asmenį. Be jokių regalijų, priklausomybių, pasiekimų. Net be vardo. Paliekame tik supratimą, jog turiu elgtis taip, kad jis būtų orus, neprarastų savo didybės.

Tokiai gyvenimiškai  nuostatai įsitvirtinti yra kelių pobūdžių kliūtys. Pavyzdžiui, diskursyvios. Mėgstame kalbėti apie toleranciją, pakantą, nors tai yra visiškai kitokia nuostata nei orumo reikalavimas. Pakanta reikalauja nesikišti į kito žmogaus erdvę, leisti jam būti taip, kaip nori. Sukandus dantis pakentėti, net kai tas „noriu“ reiškia savęs naikinimą. Didybė yra aktyvus santykis su kitu – jis kiekvieną skatina išaukštinti kitą žmogų, o tai galima padaryti tik prisiliečiant prie kito – bendraujant, gerbiant ir padedant. Net nepaisant to, kad jo gyvenimo būdas ir pasirinkimai yra visiškai kitokie, nei norėtume. Čia iškyla dar viena kliūtis – žmoniškas mylėjimas to, kas arčiau, ir įtarumas tam, kas nėra artima. Sunku pripažinti didybę sutinkamam kiekvieną dieną, bet dar sunkiau pripažinti ją tam, kurį pažįsti tik iš nuogirdų ir apkalbų. Visi nematomieji, juodieji, žydrieji, pabėgusieji, sergantieji ir mirštantieji turi būti matomi kaip orūs – didingi ir vertingi.

Kita vertus, dar sunkiau taikytis su tuo, kad orumas turi būti pripažįstamas artimam, bet nemėgstamam. Tarkim, rusui. Štai net populiariausi šalies portalai kasdieną išmeta po geroką srautą informacinių pranešimų, kuriuose abstraktus beveidis rusas tampa viso, kas bloga, įsikūnijimu. Ir tai priimtina kaip norma, tuo pat metu aistringai kovojant su neatsargiais leptelėjimais apie „juodus“, kurie, panašu, net neturi intencijos žeminti. Įsivaizduokite tokią žinutę: „Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie nuo pat ryto geria tiesiog gatvėje. Deja, tik kalbantys rusiškai. Atrodo, kad toks gyvenimo būdas jiems tiesiog patinka.“ Ir ką? Ir nieko. Susilies su kitais pastebėjimais apie „rusai jau įvedė savo tvarką“ (žinoma, blogą), „rusai turistai vogė“, „rusai okupantai“ ir pan. Sakysite, bet juk tiesa. Tiesa, kad tiesa. Kaip ir pastebėjimas apie valkataujančius juodaodžius afroamerikiečius. Abu jie blogi ne todėl, kad yra „netolerantiški“, bet todėl, kad pasakytas tiesiog šiaip, neturint jokios empatijos jiems kaip žmonėms, nesirūpinant jų orumu, nenorint jų kilstelti, bet tiesiog sentimentaliai pasistebint, kad tokių ir tokių yra.

Ką daryti su tais, kurie atmeta kito orumą – žemina, žeidžia, žudo?

Nors, tiesą sakant, pakantos šišo pagauti nuolat esame skatinami keisti savo požiūrį į įvairias grupes. Ir tai padaryti nesunku, nes visose grupėse blogas žmogus yra veikiau ne taisyklė, bet išimtis, todėl nesunku surasti gerųjų kontrpavyzdžių, kurie leistų kalbėti apie neteisingus stereotipus. Kur kas sudėtingiau orumą pripažinti konkrečiam žmogui, kuris visu kuo neigia orumą. Pavyzdžiui, didingi yra savo vaiką nužudę tėvai ir Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Ne dėl to, ką padarė, ne dėl to, kas yra ar bus, bet tik todėl, kad tiesiog yra žmonės. Galima pasakyti ir taip: nepaisant to, ką pridarė, nepaisant to, kas yra ar bus, jie yra vertingi ir turi būti vertinami kaip orūs. Net nepaisant to, kad jie neigia bet kokią kito žmogaus (gyvybės) vertę, jie vis tiek turi didybę. Ir gerbti jį reikia taip, kaip kiekvieną, turintį orumą.

Bet kaip galima didingu laikyti taip žemai puolusį? Arba kaip elgtis su puolusiu pripažįstant jo didybę? Ką daryti su tais, kurie atmeta kito orumą – žemina, žeidžia, žudo? Ką reiškia, kad net tada jie nepraranda didybės? Tik tiek, kad savyje jie dar gali surasti polinkį į didybę. Net didžiausi nusikaltėliai. Tai nereiškia, jog nusikaltimas neturi būti baudžiamas. Bet reiškia, kad bausme tampa ne tariamas pasaulio pusiausvyros atkūrimas „akis už akį“, „gyvybė už gyvybę“ (iš tiesų pasaulis akių neatgauna, bet praranda dvi akis ir dvi gyvybes), bet bandymas „atkurti“ patį žmogų, skatinti jį suvokti savojo orumo ir kito didybės vertę. Kad jie, net nubausti, turi būti vertinami kaip didingi. Kad jų kalėjimas yra ne tiek siekis juos izoliuoti, bet išmokyti atsigręžti į save ir kitą kaip vertingą asmenį. Išmokyti vertinti orumą. Išmokti būti žmogumi. Bent truputį. Bent jau savo gyvenime. Ir kai sakau „savo“, neturiu omenyje „sau“.

Ir visa tai suprasdamas norėčiau eiti ir pasakyti, kaip visą tai padaryti savo kasdienybėje. Kaip norėčiau visą tą sprendimą sudėti į vieną sakinį, vieną žodį. Kad va, perskaitau ir einu, darau, esu pripažįstantis kitų didybę ir kiti pripažįsta manąją. Bet nėra tokio žodžio. Tie sakiniai kiekvieną kartą, kiekvienu atveju vis kitaip turi dėliotis. Vienam išmaldos gavimas yra jo orumo pripažinimas; kitam – jo orumo pažeminimas. Vienam orumas reikalauja garsiai kalbėti apie Lietuvos romų ar JAV „juodųjų“ problemas, kitam net jo įvardijimas „romu“ ar „juoduoju“ tampa įžeidimu. Vienur aktyvi valstybės pagalba garantuojant oraus gyvenimo kryptis ir būdus tampa visuomenės progreso varikliu, kitur – bet kokį orumą žlugdančia totalitarine praktika. Tiek daug kelių ir visi jie svarbūs, tiek daug klaidų, bandant padaryti, kad visi būtų (pa)garbūs. Kas kas, bet mes, (iki)sovietikai, turime aiškiai tai matyti ir prisiminti, kaip dėl tautinio ir kitokio grupinio orumo ne kartą buvo sunaikinamas žmogaus orumas. Ir kaip posovietikai turime aiškiai suprasti, kad jis gali būti naikinamas net asmeninio ar religinio orumo vardu. Bet tikrasis orumas žmogiško vardo neturi. 

Komentaro autorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas