Rod Sot/Unsplash.com nuotr.

Birželio mėnesį mūsų platumose, po ilgai gęstančio vakaro nespėjus žemės visiškai apgaubti nakties sutemoms, vėl pradeda švisti ir prasideda nauja, ilga vasaros diena. Šiuo nuostabiu laikotarpiu, kai porai mėnesių virš mūsų matomame vasariniame nakties danguje išblunka žvaigždės ir pasislepia iki rugpjūčio, nesibaigiančios žiemos naktys atrodo toli praeityje. Nuo seno susiklostė tradicija, vėliau tapusi šv. Jono iškilmėmis, jog birželio 24 dieną, trumpiausią metų naktį, kai ir vidurnaktį nesutemsta, o toliau į šiaurę ir visai nėra nakties, minimas perėjimas prie naujo metų ciklo, kai dienos pradeda trumpėti. Natūralu, jog ši šventė populiari Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje – kraštuose, kur itin aiškiai juntama nakties ir dienos ilgumo kaita.

Tačiau tai, kas turi prasmę šiaurėje, ne visuomet suprantama pietų kraštuose. Ir atvirkščiai. Galima perskaityti daugybę knygų ar peržiūrėti gausybę filmų, tačiau kiekvienas gyvas susidūrimas su nekasdieniška realybe visuomet būna neįprastas, o įvairios detalės ir jų prasmė išryškėja vėliau. Todėl kelionės ir atveria naujų akiračių, tereikia stebėti. Kai pirmą kartą lankiausi Turkijoje, buvo kaip tik liepos mėnuo. Kadangi buvau kaime šalia Juodosios jūros, maniau, jog, kai tik saulė nusileis, po vakarienės (nes buvo Ramadano mėnuo), galėsime nueiti pasivaikščioti pajūriu. Taip ir darydavome. Tačiau, mano nustebimui, žemę būdavo aptraukusi aklina naktis, nors vakarienei skirdavome ne ilgiau nei pusvalandį! Ir tik po kelių vakarų suvokiau, jog esu pietuose, ir saulė čia greičiau leidžiasi ir pakyla. Ir nepadovanoja ilgas valandas trunkančių, lėtai blėstančių vakarų. Tokių, kokiais pasižymi lietuviška vasara. Atrodo, tiesa paprasta, bet jos prasmę supranti tik pats tai įvertinęs ir pajautęs.

Kiekviena šventė turi kokį nors ontologinį pagrindą, demonstruojantį tam tikro laikotarpio egzistencinius iššūkius. Natūralu, jog pietinėse platumose svarbiais akcentais tampa kiti reiškiniai, istoriškai peraugę į minėjimus. Laikais, kai visa valstybės ir vadovo legitimacija būdavo dieviška ir paremta šventais raštais bei mitiniais pasakojimais, kurie neretai sutapdavo su regimosios aplinkos sukūrimu, šventės dažniausiai sutapdavo su gamtos ciklais. Ir tik vėliau, formuojantis ir vystantis valstybėms, vis labiau atsigręžiant į mases ir nacionalinių, tautinių mitų kūrimo atramai persikėlus iš dieviškosios į tautinę legitimaciją, švenčių prasmė ėmė kisti. Šių elementų susidūrimas akivaizdus kiek giliau paanalizavus kiekvienos šventės istoriją, kuri mums pademonstruoja įvairių laikotarpių svarbių įvykių ir reiškinių panoramą.

Artimuosiuose Rytuose nėra su trumpiausia metų naktimi tiesiogiai susijusios šventės. Žinoma, vasarą diena ten pailgėja, tačiau tai nėra taip ryšku kaip mūsų platumose. Ten šventės turi kitus prasminius akcentus, kurie tradiciškai sutampa su pavasario ir rudens lygiadieniais, žyminčiais po jų ateisiančius derliaus ir šaltojo periodo laikotarpius, o regiono pagrindinis iššūkis – karščiai ir sausra, todėl daugelis švenčių yra vienaip ar kitaip susijusios su derliumi ir lietumi. Yra išlikę nemažai šaltinių, pasakojančių apie tai, kaip atrodydavo ir ką reikšdavo šventės senųjų civilizacijų laikais, tačiau gyvas tradicijas geriausiai yra išsaugoję iranėnai, kurie atneša zoroastrinį paveldą ir į mūsų dienas.

Ketvirtojo zoroastrų kalendoriaus mėnesio Tiro 13-ąją dieną, arba laikotarpiu tarp liepos 3 ir 5-osios, minima Tiregan. Tai senovinė iranėnų šventė, šiandien tebešvenčiama tarp Irano zoroastrų, Indijos parsių, Vakarų Irane, o diasporoje Vakaruose, ypač Kanadoje, pastebimas jos atgimimas. Tai yra viena iš dviejų (kartu su Mehrgan) ikiislaminių švenčių Irane, masiškai tebeminimų ir šiandien, daugiausia Mazenderano, Chorasano, Arako regionuose, ir apskritai yra viena iš trijų svarbiausių iranėnų švenčių (kartu su minėtuoju Mehrgan ir Novrūzu). Tiregan švenčiama zoroastrų arkangelo Tištrija garbei. Šventės pavadinimas paaiškina jos kilmę iranėnų mitologijoje – šiandienėje persų kalboje Tir, Avestoje – Tištrija yra jazatas – šventoji zoroastrų – būtybė, kuri Achamenidų laikotarpiu (7–4 a. pr. Kr.) dėl asirų imta tapatinti ir su šviesiausia nakties žvaigžde Sirijumi. Taip pat ji, buvo tikima, valdo ir lietų bei yra sausros demono antagonistė. Žodis „tir“ reiškia strėlę, „tištar“ – žaibą. Tai yra nuoroda į griaustinį, pranašaujantį lietų, pabaigiantį sausrą ir skatinantį derlių. Todėl kartais šventė dar pavadinama lietaus festivaliu, kuris švenčiamas dainuojant, šokant, deklamuojant poeziją, valgant malonius skanumynus.

Šventės laikas kyla iš zoroastrų kalendoriaus specifikos. Religiniuose zoroastrų metuose yra 15 vardinių švenčių. Keturios jų skirtos Ahura Mazdai, o vienuolika – yazatams. Šventė įvyksta tuomet, kai mėnesis, kuris kiekvienas yra dedikuotas kokiam nors angelui ar vertybei, sutampa su diena, kuri taip pat žymi tą angelą ar vertybę. Pavyzdžiui, Mehro mėnesio Mehr diena sutampa su derliaus nuėmimu rudenį, todėl ji švenčiama kaip patvirtinimas, kad Dievas davė maisto išgyventi ateinančius šaltus mėnesius. Lygiai tas pat yra ir su Tiregan, o tokia kalendoriaus esmė tik patvirtina harmoningą santykį su gamta.

Apie kadaise buvusią Tiregan šventės svarbą liudija tai, kad apie ją kalba tokie istorikai kaip Al-Biruni ar Al-Masudi, ją pažymėjo užrašuose ir Europos keliautojai po Safavidų Iraną. Ją paminėjęs yra ir 11 amžiaus žymusis poetas Firdusi savo garsiajame kūrinyje, klasika tapusioje ilgiausioje pasaulyje poemoje „Šachnamė“, kurioje aprašoma Persijos istorija iki islamo atsiradimo joje 7 amžiuje, o šio kūrinio parašymas lėmė pirmąjį persų kalbos atgimimą po to, kai ją buvo užgožusi arabų kalba.

Iš surinktų duomenų galima atkurti šventės kilmės legendą. Ji pasakoja, kad kadaise kilo ginčas tarp Turano ir Persijos karalių dėl teritorijų. Persų karalius Manušachras ir Turano karalius Afrasijabas nutarė išspręsti ginčą, nustatant nuolatinę ribą tarp šalių. Manušachras pasiūlė: „Aš paleisiu strėlę iš čia ir kur ji nukris, ten bus tavo teritorijos ribos.“ Į tai Afrasijabas atsakė: „Aš pripažinsiu, kad mano teritorijų ribos bus ten, kur tavo strėlė nuskris, ir aš taip pat pasitrauksiu iš Persijos.“ Šis ginčas kaip tik sutapo su 8 metus trukusia sausra. Ji kaip tik ir paskatino ieškoti susitarimo dėl taikos tarp šių dviejų valdovų, kadangi sausra pernelyg išsekino abi karalystes. Turano valdovas Afrasijabas kreipėsi į astrologus ir žynius, klausdamas, kodėl nelyja. Šie teigė, kad lietaus nebuvo dėl Afrasijabo nuodėmingumo ir dieviškų įsakų nesilaikymo.

Išsiskiria nuomonės, kas turėjo paleisti strėlę. 1832 m. išleistoje „Ankstyvųjų Persijos karalių istorijoje“ pasakojama, kad šiam darbui atlikti buvo pasirinktas geriausias persų armijos strėlininkas Arišas. Buvo sutarta, kad jis turėjo užlipti į Damavendo kalno (ugnikalnio, aukščiausios viršukalnės Artimuosiuose Rytuose, esančios 66 km į šiaurės rytus nuo Teherano) viršūnę ir paleisti savo strėlę. Kitur teigiama, kad strėlę paleisti galėjo pats Afrasijabas ar net Ahura Mazda.

Kad ir kaip būtų, strėlė buvo paleista 13-ąją Tir mėnesio dieną. Prieš paleidžiant strėlę buvo ištartas Ahura Mazdos vardas. Teigiama, kad ji ir vedė strėlę iš Persijos į Turaną. Strėlė skriejo nuo aušros iki vidurdienio. Tuomet nukrito prie Džeihuno (Amu Darjos) krantų. Al-Biruni, tuo tarpu, apie šį nutikimą rašė, kad „Dievo įsakymu vėjas nunešė strėlę nuo kalnų iki tolimiausios Chorasano ribos tarp Ferganos ir Tabaristano“. Persų geografas ir istorikas Abu Sa‘id Gardezi rašė panašiai, tik teigė, jog strėlė nukrito tarp Ferganos ir Baktrijos. Galų gale taika buvo pasiekta. Kai Afrasijabas pasitraukė su kariuomene iš Persijos, pasipylė lietūs. Tuomet buvo nuspręsta švęsti šią šventę kaip sukaktį, kad geri dalykai grįžo į Turaną.

Toks šventimas ir šventės prasmė negalėjo likti nepastebėti kaimynų. Tiregan yra artima armėnų šventei Vardavarui, švenčiamam 98 dienos (14 savaičių) po šv. Velykų. Šiandien Vardavaras tapatinamas su Kristaus atsimainymu, tačiau jo ištakos siekia ikikrikščioniškus laikus. Kadaise liepos viduryje buvo švenčiama meilės ir vaisingumo deivei Astlik, helenistinės įtakos laikais tapusiai panašia į graikų Afroditę ar Mesopotamijos Ištarę, skirta šventė. Teigiama, kad jos garbinimą į senovės Armėniją atgabeno du į Armėniją pabėgę indai. Bendrą indoeuropietišką kilmę patvirtina etimologija. „Astr“ šiandienėje armėnų kalboje atitinka žvaigždę, o tai artima avestos „star“, sanskrito „str“ ar graikų „astir“.

Astlik deivei būdavo dedamos rožės. Kadangi armėnų kalboje žodis „vart“ reiškia rožę, o „var“ yra pakilti, šventė imta vadinti Vartavar. Ilgainiui Astlik imta sieti ir su šaltiniais bei derliumi, todėl ši šventė tapo švenčiama sausros ir derliaus nuėmimo metu. Švenčiama laistant vandenį vienam ant kito, linkint sveikatos ir laimės, paleidžiant balandžius. Tai ir šiandien yra oficiali šventė Armėnijoje. Įprasta matyti, kad armėnai ir dabar iš balkonų pilsto vandenį ant nepažįstamų ir nieko neįtariančių asmenų. Vaikai gali išdykauti. Tai yra atgaivinanti karštos ir sausos vasaros diena. Po to, kai dar 301 m. Armėnija priėmė krikščionybę, Vardavaro prasmė pakito, tačiau ši šventė išliko šios senos kultūros dalimi.

Kalbant apie Artimuosius Rytus Lietuvoje, neretai šis regionas vis dar matomas kaip vientisas junginys. Vis dėlto vienybės šiame regione nėra ir niekada nebuvo, jeigu žvelgtume į ilgesnius istorinius laikotarpius. Nuolatinis įvairių tautų judėjimas, politinių darinių iškilimas ir griuvimas, migracija atsispindi šiandienėje kultūrinėje gausoje, tai mūsų dienomis reiškiasi stipriu įvairių civilizacinių elementų persidengimu ir/ar susiliejimu. Todėl šiame regione kultūrinė įvairovė turi visai kitą prasmę nei dabartinėje Europoje.

Švenčių tradicijų ir prasmių analizė parodo itin daug apie regiono, tautos ar klano praeitį, dabartį, jausmus, emocijas. Tik suprasdami, kas ir kodėl vyksta bei ateina iš praeities, galėsime geriau suprasti regiono problemas, iššūkius ir kasdienybę. Natūralu, jog daugelis švenčiamų švenčių tiek čia, Lietuvoje, tiek pietų kraštuose yra susietos su gamtos ciklais. Tačiau dėl geografinių ypatumų, politinės istorijos ir įvairių kultūrinių niuansų, gamtos metų raida paremtos šventės vis labiau grimzta į enciklopedijas ir knygas. Tiregan daugelį šimtmečių sugyveno su islamu, tačiau arti išnykimo ribos atsidūrė vos per kelis 20 a. sparčios modernizacijos dešimtmečius. Vis dėlto daugybė legendų Artimuosiuose Rytuose vienokiu ar kitokiu pavidalu tebėra gyvos, ir jos dažnai būna labai arti realybės. Joms teikiama prasmė kinta, tačiau pačios legendos išlieka gyvos. Išlieka taip, kaip nekinta ir gamtos ciklai. Kai dengdamiesi nuo vakaro vėsos žiūrime į dangų laukdami ryte sugrįžtant saulės, kuri sušildo dieną, Rytuose ir naktį pučia karštas vėjas. Kol pas mus vasarą verda gyvenimas, Rytuose vidurvasarį jis lyg sustoja.