Aktorė Gabija Jaraminaitė. Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

Daugybę skirtingų personažų teatre, kine ir televizijoje įkūnijusi aktorė Gabija JARAMINAITĖ sako, kad stengiasi netapatinti kuriamų vaidmenų su tuo, kokia ji yra asmeniniame gyvenime. „Dėl vaidmenų taip pat stengiuosi neturėti jokių išankstinių nusistatymų. Geri ir blogi herojai būna tik komiksuose. Gyvenime viskas kitaip, žmogus nėra tik geras arba blogas. Toks skirstymas tik apriboja visuomenę“, – įsitikinusi G. Jaraminaitė. 

Daugiau nei dvidešimtmetį teatre, kine ir televizijoje vaidinanti aktorė šiais metais kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ buvo pripažinta geriausia metų aktore.

Susitinkame liepą LRT serialo „Giminės. Gyvenimas tęsiasi 3“ filmavimo aikštelėje. Vasarą paskyrėte televizijai? 

Toks mano darbas. Niekada nežinai, kada atsiras naujų projektų. Kartais tos vasaros būna ir laisvesnės.

Vasarą dirbti sunkiau? Kas apskritai gyvenime jums yra sunku? 

Niekas. Viskas priklauso nuo požiūrio, todėl svarbiausia – tinkamai nusiteikti. O dirbti vasarą yra smagu – juk šviečia saulė, šilta… 

Esate sakiusi, kad jums svarbiausia ne sukurti personažą, o papasakoti istoriją. Kokias istorijas pasakoti įdomiau – artimas ir panašias į jūsų pačios gyvenimą ar visiškai skirtingas? 

Neturėjau omenyje istorijos kaip fabulos, tai labiau žmogaus vidinio išgyvenimo istorija. Viskas, ką parašo žmonės, jau būna patirta, pajausta... Bėgant metams vis labiau įsitikinu, kad visi mūsų išgyvenimai yra jei ne tokie patys, tai bent jau labai panašūs – visi patiriame ir gerų emocijų, ir netekčių, ir liūdesį, savęs nesupratimą, ir pan.

Kai perskaitau, ką parašė scenaristas, bandau pasikalbėti su režisieriumi ar pačiu scenaristu ir suprasti, ką jis nori pasakyti. Man labai svarbu, kokią žinutę nori perduoti pats sumanytojas. Kai pasišnekame, stengiuosi žiūrovui perduoti autoriaus idėją, noriu, kad ta forma užsipildytų turiniu. Personažas turi būti gyvas. Bent jau aš taip suprantu aktorystę. 

O ar nebūna taip, kad veikėją jūs matote šiek tiek kitaip nei režisierius? 

Žinoma, viskas gimsta tik po ilgų pasikalbėjimų. Mes daug šnekamės, diskutuojame ir taip kuriame tą personažą. Vis dėlto mes visi esame skirtingi, mūsų skirtingos prigimtys, todėl kuriamą veikėją perleidžiu ir per save. Kartais tikrai pasitaiko, kad viską matau šiek tiek kitaip.

Kai su režisiere Lina Lužyte dirbome kurdamos filmą „Amžinai kartu“, ji man daug kartų bandydavo paaiškinti, kad tam tikrą sceną ji mato kitaip, nors prieš tai ją jau buvome aptarę. Būdavo akimirkų, kai atsakydavau jai, kad tikrai nieko nesuprantu ir einu trumpam susivokti, susidėlioti galvoje visas mintis. Tuomet ramiai bandydavau suvirškinti, ką ji man pasakė. Visada pirmiausia stengdavausi išgirsti, kas svarbu režisieriui, o tada – ir kas svarbu man pačiai. Taip ir išgimdomas personažas. 

Ar buvo personažų, kurių taip ir neprisijaukinote? 

Tai priklauso tik nuo manęs, prisijaukinsiu tą personažą ar ne. Tai yra mano darbas, stengiuosi dirbti tol, kol galiausiai pavyksta. Kol kas visus vaidmenis man pavyko perlaužti. 

Kai įkūnijate tiek daug skirtingų personažų, nekyla pavojus pamesti save pačią? 

Aš nesusitapatinu su kuriamomis asmenybėmis, man svarbi pati visuma. Aš esu istorijos dalis. Ir kinas, ir teatras bei televizija yra kolektyviniai menai, aš čia nesu viena, todėl svarbus bendravimas, režisierių vizija. Labai daug užduočių, kurias darau, technika, darbo specifika – tai nesusitapatina su tuo, kas aš esu asmeniniame gyvenime. Nesu tik personažas. 

Bėgant metams keičiasi požiūris į pačią vaidybą? 

Iš tiesų viskas labai keičiasi, aš pati taip pat keičiuosi kas dieną. Mano požiūris į profesiją taip pat nuolat kinta: kasdien stengiuosi suvokti ją kitaip, vis giliau, prasmingiau. Kas tai? Kokia tai profesija? Kas yra vaidyba? Kaip sujaudinti žiūrovą, kad tai būtų tikra, kad jis pamatytų save? Mokytis reikia visada, nesvarbu, kuo asmuo dirba. 

Ar turite kokių nors asmeninių taisyklių, kokių vaidmenų niekada nesiimtumėte arba ko negalėtumėte padaryti prieš kameras? 

Ne, labai stengiuosi neturėti jokių išankstinių nusistatymų ir neklijuoti etikečių, kas yra gerai ir kas blogai. Kiekviena situacija yra labai individuali ir stengiuosi pasiruošti bet kokiam vaidmeniui. Geri ir blogi herojai būna tik komiksuose. Gyvenime viskas kitaip, žmogus nėra tik geras arba blogas. Toks skirstymas tik apriboja visuomenę. 

Kaip manote, ar aktoriui būtinas išsilavinimas, ar pakanka tik talento? 

Jeigu žmogus nesimokys aktorystės amato, jis nemokės technikų ir negalės to savo talento panaudoti. Asmuo gali būti organiškas scenoje ir prieš kameras, laisvai elgtis, tačiau tai nėra personažo kūrimas. Apskritai žodis „talentas“ man yra abstraktus ir nieko nepasakantis. 

Ar tenka pasinaudoti aktoriniais gebėjimais už kameros ir scenos ribų? 

Aktorė esu tik tą akimirką, kai stoviu ant scenos arba filmuojuosi. Aš dirbu savo darbą, kurį pabaigusi tampu tiesiog savimi. 

LRT logotipas