Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, menininkus, mokslininkus, verslininkus ir kitus iškilius vilniečius vienijantis Vilniaus klubas filosofui Leonidui Donskiui po mirties suteikė klubo garbės nario vardą.

Iškilmingame vakare sausakimšoje Umiastovskių rūmų salėje Vilniaus klubo garbės nario ženklą klubo Tarybos pirmininkas Alvydas Žabolis įteikė poniai Jolantai Donskienei.

„Leonidas Donskis su mumis buvo trumpai, bet paliko labai daug“, - taip paskutiniais filosofo gyvenimo metais užsimezgusią bičiulystę su Vilniaus klubu apibendrino A. Žabolis. Jis pasidžiaugė, kad ne viena bendravimo su L. Donskiu inspiruota idėja jau netrukus taps realybe.

Vakaro metu prisiminimais apie Leonidą Donskį taip pat dalinosi jo artimas bičiulis, Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, prof. Irena Veisaitė, aktorius Giedrius Savickas. Dalijamės prof. Irenos Veisaitės kalba, pasakyta Leonidui Donskiui atminti.

„Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu, ir nedegančias dienas aš visai be gailesčio metu iš savo kalendoriaus lakštų ir jų visai nevertinu.“

(Iš Vytauto Mačernio laiško Danguolei Jackevičiūtei, 1939 m.)

Sunku kalbėti apie Leonidą būtuoju laiku. Jis sudegė. Dar labai skauda. Bet turime susitaikyti su lemtimi, kitos išeities nėra...

Mes buvome su Leonidu draugai. Juo galėjau visada besąlygiškai pasitikėti, tikiuosi, kad ir jis manimi. Net iš tolo nesilygindama su Leonidu, visgi galiu pasakyti, kad esame vertybiniai dvyniai, tikri bendraminčiai. Su Jolanta – taip pat. Gal kada nors parašysiu savo prisiminimus apie Leonidą, o dabar, gedulo metams dar nepraėjus, noriu pacituoti jums man asmeniškai atsiųstą Zygmunto Baumano laišką. Jis parašytas po Leonido mirties, gal du su pusę mėnesio prieš jo paties išėjimą 2016 11 20. Cituoju:

Jeigu aš būčiau palikęs šį pasaulį sulaukęs Leonido amžiaus, tai po savęs nebūčiau palikęs nieko. Leonidas gi paliko daugybę iniciatyvų, kelio ženklų (rodyklių), iškėlė klausimų, kurie laukia neatidėliotinų atsakymų ir kelia naujus klausimus. O kiek vertybinių įžvalgų, kuriomis jis nespėjo pasidalinti, gal dar net jo paties nepastebėtų, ne iki galo suformuluotų, knibždėjo jo pasąmonėje. Jis dar būtų jas išsakęs, jeigu nebūtų palikęs mus savo kelio pradžioje, išgyvendamas neišpasakytą kūrybinį pakilimą, mažai kam duotą. Leonidui išėjus, mes netekome didžiulio minties ir dvasios lobyno, mūsų visata sumažėjo… Tai pajusime ne tik mes, jo amžininkai, bet ir mūsų vaikai ir anūkai. Jūs teisi, brangioji Irena, jūs pataikėt į tašką sakydama, kad mažai yra tokių niekuo nekompensuojamų netekčių. Prisipažįstu, man gėda: aš mirštu su kaupu viską išsakęs ir prirašęs gal daugiau, negu reikia, o Leonidas numirė kosminiais metais, dar neįvykdęs visko, kas jam buvo skirta. Perskaitęs kiekvieną eilinę Leonido parašytą knygą, norėdavau jų vis daugiau, vis laukdavau tęsinio. Jūs tam tikra prasme laiminga: jis turėjo ne tiek jau daug tikrų draugų ir bendražygių…

Sunku visa tai suvokti iki galo.

Kad ir kaip ten būtų, šiandien yra Mindauginės, mes jas švenčiame, džiaugiamės savo laisve ir jaučiame, kad Leonidas yra su mumis, o mes su juo. Esu be galo dėkinga Vilniaus klubui už šį gražų ir prasmingą vakarą, už Leonido pagerbimą, už tai, kad sujungėt mus visus. Su mūsų švente…