Danguolė ir Viktoras Butkai. Modernaus meno muziejaus archyvo nuotrauka

„Nuo 1990-ųjų metų Lietuvos muziejai iš valstybės praktiškai negauna subsidijų įsigyti naujiems  meno kūriniams“, – sako meno globėjas Viktoras Butkus, kartu su žmona Danguole sukaupęs didžiulę meno kolekciją, kurią sudaro 4500 dailės kūrinių, sukurtų nuo 1960-ųjų iki šių dienų. 2009 m. Danguolė ir Viktoras įkūrė Modernaus meno centrą, neseniai pavadintą „MO“ vardu. Šiame centre, kol kas vadinamame muziejumi be sienų, vykdomi puikūs projektai: „Kalbančios skulptūros“, „Keliaujantis muziejus“, „Kultūros istorija“, leidžiamos knygos apie meną vaikams ir suaugusiesiems. 2018 m. „MO“ įsikels į naują pastatą, statomą buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje. Su Viktoru ir Danguole kalbamės apie meną ir mokslą, taip pat ir apie Lietuvos ateitį. 

Viktorai, esate įdomus žmogus – mokslininkas ir meno globėjas. Šias dvi Jūsų veiklos sritis stiprina puikus vadybininko talentas. Su kolegomis mokslininkais plėtojote biotechnologijų verslą, įkūrėte UAB „Fermentas“, kuris 2010 m. buvo parduotas JAV biotechnologijų milžinei „Thermo Fisher Scientific“. Šis sandoris iki šiol laikomas pačiu didžiausiu privačios kompanijos pardavimo sandoriu nepriklausomos  Lietuvos istorijoje. Pasirašydamas sandorį įsipareigojote 2 metus nedirbti biotechnologijų sektoriuje, su žmona Danguole ėmėtės kurti Modernųjį meno centrą. Ar lengva buvo imtis visiškai naujos veiklos ir palikti tai, kuo gyvenote iki šiol? 

Viktoras Butkus: Parduodant „Fermentą“ žinojau, kas manęs  laukia. Kai parduodi savo kompaniją, į kurią žiūri tarsi į savo kūdikį, galvoji, kas jo laukia ateityje. Amerikiečiai paprastai nori greitai įdiegti savo kultūrą, įsigytą kompaniją adaptuoti prie motininės kompanijos, tad jie parenka savo vadybininką, kuris greičiau įvykdo visą procesą. Buvę vadovai paprastai atleidžiami, ir aš tą puikiai žinojau. 

Manęs dažnai klausia, kodėl „Fermentas negalėjo išlikti nepriklausoma „lietuviška“ kompanija. Tam buvo kelios priežastys: Lietuvoje yra per mažai biotechnologijų mokslo, norint parengti reikiamą skaičių tinkamų specialistų. Bet, matyt, svarbiausia, kad būdami palyginti nedidelė kompanija su mokslo ir naujų produktų kūrimo centru Lietuvoje, negalėjome gauti naujausių patentų ir licencijų, kurie buvo gyvybiškai svarbūs kurti naujus produktus. Geriausius patentus įsigydavo tokios kompanijos kaip „Thermo Fisher Scientific“, todėl darėsi vis sunkiau ir sunkiau konkuruoti rinkoje. 

O tuo metu Lietuvoje vyravo nuostatos, kad mokslas yra pinigų švaistymas. Vienas ūkio ministras, kai pabandžiau principingiau pakovoti dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, pasiūlė dingti ir daugiau nesirodyti Ūkio ministerijoje. UAB „Fermento“ pardavimas nutildė tą chorą, kai pasirodė, kad keturių aukštų neišvaizdus pastatas Aukštuosiuose Paneriuose buvo parduotas brangiau už didžiules valstybės įmones. Tai buvo Lietuvos mokslo triumfas ir įvertinimas. 

Esu veiklos žmogus, visą laiką turiu kažkuo užsiimti. Akivaizdu, kad, išėjus iš labai aktyvaus tiek intelektualine, tiek fizine prasme verslo, gyvenimas nesustoja. Statistika rodo, kad gyvenimas geriausiai klostosi vadovams, kurie išeina iš aktyvaus verslo tarp 55–60 metų amžiaus. Jie paprastai sėkmingai susiranda sau įdomų užsiėmimą ir kažko pasiekia. Verslą palikę vyresni vadovai dažnai būna save pereikvoję, perdeginę, tad sunkiai susiranda antrą mėgstamą ir įkvepiantį užsiėmimą. O tai juos žlugdo moraliai. Aš išėjau iš aktyvaus verslo sulaukęs 56-erių, tačiau jau 2008 m., dar tebedirbdamas UAB „Fermentas“, pagalvodavau  apie meno muziejaus idėją. 

Viktoras Butkus. Mato Dauginio nuotrauka

Jūsų mecenatystės idealizmas – turiu mintyje Modernaus meno muziejaus kūrimą - atlaikė daug išbandymų: valdžios pažadus, jų netesėjimą, kai kurių žmonių kritiką, kad pinigus metate į balą. Kas Jums teikia stiprybės visa tai atlaikyti? 

Viktoras Butkus: Visų pirma man visa tai yra iššūkis. Net ir šeimoje, kai suaugę vaikai išeina savo keliais, labai svarbu kažką veikti kartu. Tiek aš, tiek Danguolė esame ambicingi žmonės, tad mūsų siekis buvo susirasti įdomų ir vertingą užsiėmimą sau, o kartu nuveikti kažką naudingo ir Lietuvai. Tai galėjo būti sportas ar muzika, bet lėmė tai, kad mūsų aplinkoje buvo nemažai menininkų, su kuriais diskutuodami sužinojome, kad čia yra daug problemų ir tikrai yra ką veikti. 

Kokios tos problemos? 

Viktoras Butkus: Nuo 1990-ųjų Lietuvos muziejai praktiškai iš valstybės negauna subsidijų įsigyti naujiems meno kūriniams. Tokiu būdu jau dabar jų kolekcijose žioji beveik 30 metų skylės, kurių dėl daugybės priežasčių jau neįmanoma užpildyti. 

Tarybiniais laikais bent vykdavo vadinamosios meno peržiūros, į kurias pakviesdavo „teisingus“ dailininkus, o „neteisingų“ nekviesdavo išvis. Menininkai pristatydavo savo „teisingus“ kūrinius, kurie būdavo nuperkami ir įtraukiami į muziejines kolekcijas, o labiau kontroversiški darbai paprastai  likdavo dūlėti dailininkų lentynose. Valstybinių muziejų pirkimai buvo ir pagrindinės dailininkų pajamos. „Neperkami“ dailininkai tikrai gyveno labai skurdžiai. Su prof. Ramintos Jurėnaitės pagalba mes suradome ir supirkome tuos „undergroundinius“ darbus, tad dabar jau savo kolekcijoje turime apie 4500 meno kūrinių. Tarp jų – didžiausią – 1500 nuotraukų privačią kolekciją, apimančią laikotarpį nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Taip pat daugumai dailininkų netikėtai pavyko „praturtėti“, kai kuriems tai, stebint reakcijas, matyt, buvo pirmas per jų dailininko karjerą tokio dydžio sandoris.

Danguolė Butkienė. Mato Dauginio nuotrauka

Danguolė Butkienė: Kaupdami kolekciją jau galvojome apie muziejų. Matėme, kad mūsų muziejai gan nykūs, tušti, 2008 m. Nacionalinė dailės galerija dar buvo statoma. Pavažinėję po užsienį pastebėjome, kokios gyvos tos galerijos, muziejai, visur pilna vaikų. Lietuvoje irgi domimasi kultūra, teatrai pilni žmonių, daugybė muzikos ir kino festivalių. Mums kilo natūralus klausimas: kodėl toks didžiulis skirtumas, kodėl šiuolaikinė dailė tokia apleista? Šiuolaikinio meno centras labiau orientuojasi į elitinę meno gerbėjų grupę, tad norėjosi gyvos vietos, skirtos menui – panašios į „Tate“ Anglijoje ar „MoMA“ Niujorke. 

Viktoras Butkus: Žmonės Lietuvoje veiklūs, juos - ypač jaunus – galima sudominti įvairiais dalykais. Pradėję domėtis menais pastebėjome, kad lietuviškai neleidžiamos meno edukacijos knygos vaikams, paaugliams bei suaugusiesiems. Kaip išaiškėjo, tokių knygų leidimas gan brangus, nes jas leidžiant reikia nupirkti iliustracijų licencijas. Nutarėme užpildyti šią skylę. Danguolė kiek galėjo atrinko užsienyje išleistas geriausias meno knygas vaikų ir paauglių grupei, taip pat kelias knygas suaugusiesiems. Išmokę leidybos amato ir įsismaginę išleidome knygas apie nepelnytai primirštus dailininkus – K. Dereškevičių ir A. Šaltenį, o Lietuvos modernizmo panoramą (1960–2013) pristatėme „Lietuvos tapybos“ albume. Mūsų edukacinę veiklą vainikavo Danguolės sumanyta  „Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų“, kurią parašė 11 įvairių sričių specialistų. Ji yra mūsų internetinėje svetainėje lietuvių ir anglų kalba. „Kultūros istorija“ kartu su išleistomis knygomis užpildė žinių vakuumą, egzistavusį iki šiol. 

Danguolė Butkienė: Dailės srityje mes nematėme stiprių lyderių. Muzikoje yra D. Katkus, G. Rinkevičius, teatre – žymūs režisieriai, o dailėje buvo labai ryškus susiskaidymas tarp kartų. Po Nepriklausomybės paskelbimo senieji dailininkai susipyko su jaunaisiais dėl Dailės parodų rūmų, jaunimas rodė tik šiuolaikinį meną, neįsileido senųjų menininkų. Nebuvo visus vienijančio vedlio. Deja, bet Lietuvos Dailės muziejaus direktorius R. Budrys tikrai nėra tapęs tokiu lyderiu. 

Viktoras Butkus: Man rodos, kad R. Budrys paprasčiausiai nemėgsta modernaus ir šiuolaikinio meno. O kai pats nemėgsti, tai ir kitus sunku suvienyti.  Kaip galima sudominti menu, kai paties vadovo sukabinta Nacionalinės dailės galerijos ekspozicija rodoma jau beveik 10 metų. R. Budrio veikloje yra ir visai nesuprantamų sprendimų, kai, jo nurodymu, aiškinant vietos saugyklose trūkumu buvo atsisakyta priimti Kisarauskų šeimos  dovanojamus beveik keturiasdešimt geriausių V. Kisarausko darbų. Radus tinkamą sutarimą dabar šis rinkinys tapo MMC kolekcijos puošmena. 

Beveik 30 metų dirbau moksle ar versle, susijusiame su mokslu. Tiek meno, tiek mokslo vadyba yra kūrybinių sričių vadyba. Reikia pažinti žmones, mokėti juos įvertinti, jais pasitikėti ir nebijoti deleguoti. Tuos vadybinius gebėjimus pritaikiau bendram savo ir žmonos projektui. 

Mecenatystė... Pradėjau nebemėgti to žodžio. Nesenai susipažinau su naujuoju Mecenatystės įstatymo projektu. Jame numatytos mecenato ir valstybės teisės ir pareigos, mecenatystės projekto išankstinis suderinimas, jo vykdymo kontrolė ir svarbiausia - atskaitomybė (!). Ir jokių paskatų, be tų pačių, kurios numatytos  labdaros ir paramos įstatyme. Mano galva, tai labiau nuo mecenatystės atgrasantis projektas, nes abejoju, kas norės tapti oficialiu mecenatu, esant tokiems „aukštiems“ reikalavimams. 

Kada atsidarys „MO“ – Jūsų kuriamas modernaus meno centras? Kokias veiklas plėtosite, kai įsikursite naujame įspūdingame pastate buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje? 

Viktoras Butkus: Spalio mėnesį jau stovės įstiklintas pastatas. Žiemą įjungsime šildymą, prasidės apdailos darbai, o kitų metų gegužę jau galėtume įsikelti. 

Danguolė Butkienė: Muziejus vykdys parodinę veiklą. Turime naują direktorę, esame surinkę puikų kolektyvą. Numatyta per metus surengti dvi dideles parodas: didelėje, 1000 kv. metrų ploto, ir mažesnėje – 200 kv. metrų salėse. Parodinę veiklą lydės įvairūs renginiai: edukaciniai, kino renginiai, jau kalbamės su Meno aviliu, kitais kino tiekėjais. Bus ir kino renginių salė. 

Kaip atmintis apie „Lietuvą“? 

Danguolė Butkienė: Taip. Kino salėje bus rodomi filmai ir vyks kiti renginiai. Štai, pavyzdžiui, neseniai iš Briuselio mums parašė kompozitorius Vykintas Baltakas, 2018 m. grįžtantis į Lietuvą. Jis norėtų bendradarbiauti, kurti bendrus dailės ir muzikos projektus mūsų muziejaus patalpose. Manau, kad bus labai įvairių projektų, tad muziejus bus gyvas. Mūsų kolektyvas nėra didelis, jo neplanuojame plėsti, kadangi žmonės kainuoja brangiausiai, tačiau skatiname jų kūrybiškumą ir savarankiškumą, investuojame į jų pačių švietimą. 

Viktoras Butkus: Išlaikyti muziejų yra gan brangu – be 0,5 mln. eurų per metus neišsiversi. Vienos parodos surengimas kainuoja ne mažiau kaip 50 000 eurų.  Kol kas viską darome savais pinigais, tad lieka atviras klausimas, kaip finansuosime jo veiklą toliau. Svarstome įvairius variantus. Taip pat ir muziejaus bei kolekcijos padovanojimą valstybei. Jei valstybė priimtų šią dovaną, privalėtų įsipareigoti ją tinkamai naudoti ir išlaikyti. Mūsų kaip mecenatų indėlis į šį projektą, skaičiuojant pinigais, siektų apie 15 mln. eurų. Jei valstybė nutartų atsisakyti dovanos, galbūt tektų siaurinti veiklos apimtis. Yra ir kitų variantų, kurių dabar net nenorėčiau svarstyti. 

Visame pasaulyje muziejai savęs neišlaiko. Kažkiek jie užsidirba patys – iki 30–40 procentų, o likusias lėšas jie paprastai Europoje gauna iš valstybės, o JAV, kur daugiau turtingų žmonių, gilesnės mecenavimo tradicijos ir reikšmingesnės paskatos, iš meno globėjų ir mecenatų. 

Per penkerius metus supirkome didžiumą savo kolekcijos, įdėjome apie 10 mln. litų, tokiu būdu kaip ir padengdami valstybės skolą menininkams. Lankydami dailininkus viską filmavome, įrašėme jų pasakojimus. Ši didžiulės apimties videomedžiaga bus naudojama muziejaus veikloje, dalis jos jau dabar yra mūsų muziejaus tinklalapyje. Visi mūsų įsigyti kūriniai yra nufotografuoti ir sudėti į internetą. Kartu ir jų aprašymai, dailininkų biografijos – tai didžiulis edukacijos potencialas. 

Vykdant kasinėjimus muziejaus statybvietėje atrandama daug įvairių detalių, bylojančių apie praeito laikotarpio vilniečių veiklą. XX a. čia gyvavo „Lietuvos“ kino teatras, tad norėčiau Jūsų pasiteirauti: ar galvojate užtikrinti kultūrinių tradicijų tęstinumą, pasiūlydami ir kažką naujo? Žodis „modernus“ įpareigoja koja kojon žengti su naujausiomis pasaulio tendencijomis. 

Danguolė Butkienė: Kalbant apie nusistovėjusias Lietuvos muziejų tradicijas, mes akcentuotume, kad kaip tik norėtume jas laužyti. V. Jauniškis yra parašęs, jog Lietuvoje muziejai nuobodūs, nors reikia pasakyti, kad maži muziejai jau darosi įdomesni už didžiuosius, o ir Nacionalinė dailės galerija labai stipriai progresuoja. 

Tradicijos tęstinumą suvoktume kaip pastangas netęsti blogo muziejaus tradicijų, žiūrėti moderniai, mokytis iš geriausių, pažangiausių pasaulio muziejų. Mūsų darbuotojos jau treti metai vyksta į tarptautines konferencijas „We are museums“ – „Mes esame muziejai“. Sugrįžusios šiemet iš Rygos, kur vyko ši konferencija, pasakė, kad nieko naujo jau nebesužino, dabar tiesiog reikia įgyvendinti idėjas. Tradicijos tęstinumą išlaiko minėtas projektas „Kultūros istorija“, esantis internete. Jis atskleidžia, kad į viską reikia žiūrėti tam tikrame kontekste, iš tam tikro laikotarpio perspektyvos. Tikiuosi, kad ir parodas pavyks surengti, žvelgiant plačiau, kultūros kontekste. Tokiu būdu būtų išlaikoma platesnė tradicija, nauju žvilgsniu žvelgiant į meno kūrinį. 

Vėl grįžtu prie mokslo, norėdama jį susieti su Lietuvos ateities vizija. Kaip įsivaizduojate mūsų valstybės ateitį? Ar ją lems būtent inovatyvių technologijų - tokių kaip biotechnologija - plėtra? 

Viktoras Butkus: IT kompanijų bei kitų šakų plėtrą Lietuvoje riboja maža rinka. Biotechnologijų kompanijos gamina įvairiausius produktus: vaistus, maistą, jų plėtros galimybės neribotos, jos globalios savo prigimtimi. Jų tyrimai labai brangūs, o produktai sudėtingai sukuriami, tad niekas jų negamina tik vienai šaliai. Tokių inovatyvių kompanijų skaičius gali būti neribotas, kuo jų daugiau, tuo geriau Lietuvai. UAB „Fermentas“ buvo būtent tokia kompanija. 

Nuo biotechnologijų mokslo pasiekimų skamba visa Lietuva. Mano buvęs kolega prof. Virginijus Šikšnys, kurį, galiu pasakyti, nelengvai pritraukiau į šią sritį, 2016 m. vos netapo Nobelio premijos laureatu. Prof. Saulius Klimašauskas gavo prestižinę 2,5 mln. eurų Europos mokslo tarybos dotaciją (Lietuva gauna tokį įvertinimą pirmą kartą per dešimt Europos Komisijos finansuojamos programos gyvavimo metų, – red. pastaba). Buvau S. Klimašausko disertacijos vadovas, ir tuo didžiuojuosi.