Gegužės pabaigoje Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog Lietuva pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos trečiąjį straipsnį, kuris skelbia, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, ir už pažeidimus būti atitinkamai baudžiamas. Šią bylą iškėlusi iki gyvos galvos kalinčių asmenų grupė džiūgauja – Lietuva privalės keisti iki šiol galiojančią teisinę sistemą, kai vienintelis būdas būti paleistiems anksčiau laiko – prezidento malonė. Tačiau ar Lietuva pasirengusi reformuoti savo įkalinimo tvarką, klausimas lieka atviras.

Lengva nebus

Dėl pastarojo EŽTT sprendimo iki gyvenimo pabaigos kalintiems asmenims sužibo viltis, jog, atlikus 25 metų bausmės laikotarpį, jų bylos bus peržiūrimos, ir kaliniai galės išvysti laisvę. Visgi ekspertai apie tai kalba atsargiai. Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininko Karolio Liutkevičiaus teigimu, „galimybę šiems asmenims išvysti laisvę lems politikų ryžtas reformuoti lygtinio paleidimo tvarką“. Atsižvelgiant į paplitusį neigiamą požiūrį į pastangas integruoti kalinius atgal į šalies gyvenimą, net raginimus grąžinti mirties bausmę, tą padaryti lengva nebus. Iki gyvos kalintys asmenys pripažįsta: visuomenė nelinkusi atleisti už jų klaidas, o juk ir šaliai palankiau, kai nereikia leisti pinigų brangioms integracijos ir priežiūros programoms.

Iki gyvos galvos kalinčio Audriaus nuomone, politikai vengia bet kurių temų, susijusių su kaliniais. „Esame labai nepopuliarus visuomenės sluoksnis, ir kiekvienam politikui kalbėti apie mus gerąja prasme, kad ir apie tai, jog reikėtų ką nors pagerinti – labai pavojinga. Vyrauja nemažai keršto nuotaikų. Kalbama, kad sąlygas reikia labiau griežtinti, stipriau bausti, ką jau šnekėti apie kažkokius gerinimus.“ Jam pritaria ir kitas, už ne vieną žmogžudystę nuteistas kalinys – Sigitas: „Valdininkai tikrai nenori veltis į intrigas, nes žiniasklaida iš jo padarys monstrą arba kvailį, jeigu tik kas nors pasakys, kad kaliniams reikia lygtinio paleidimo.“

Dabartinė sistema – su trūkumais

Tačiau paleidimo ankščiau laiko klausimus politikai svarstyti privalės. Kitokiu atveju Lietuvai gali būti taikomos ir sankcijos. Nors mūsų šalis nėra vienintelė, kur nėra objektyviais principais paremtos iki gyvos galvos įkalintų asmenų paleidimo praktikos, ji, pasak K. Liutkevičiaus, – mažumoje. Siekiant gerinti savo teisinę sistemą privalu peržiūrėti iki gyvos galvos kalinamų asmenų tvarką. Ne veltui Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo Egidijaus Kūrio baigiamosiose kalinių laimėtos bylos išvadose pažymima: „Šios pataisos taptų svarbiu žingsniu humanizuojant Lietuvos baudžiamąją teisę.“

Tačiau tiek įkalinimo įstaigose kalintys, tiek jų integraciją stebintys asmenys mano, kad, norint bausmę atlikusius asmenis grąžinti į visuomenę, laukia sunkus darbas. Pasak Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininko dr. Jono Stašinsko, per 27 metus beveik nieko nėra padaryta gerinant įkalinimo įstaigų sistemą. „Lietuvos įkalinimo įstaigose vis dar egzistuoja iš sovietų laikų perimta kalinių hierarchinė sistema. Nesugebėta padaryti net atskirų kamerų, siekiant to išvengti. Sistema yra visiškai nesutvarkyta. Todėl įkalinimo įstaigos tampa nusikalstamumo mokyklomis. Iš jų išėję žmonės arba vėl daro nusikaltimus, arba išvažiuoja į užsienį, kur neretai yra įtraukiami į organizuotas nusikaltėlių grupuotes.“

Jo žodžius puikiai iliustruoja ir statistika. Pagal nesenai atliktą tarptautinės žurnalistų grupės tyrimą, Lietuva Europos Sąjungoje stipriai pirmauja pagal emigracijoje gyvenančių asmenų skaičių kalėjimuose. Iš apie 330 tūkst. išeivijoje gyvenančių tautiečių 2200 yra įkalinti. Tai beveik dvigubai didesnis skaičius už kitose vietose esančių Latvijos ir Rumunijos. „Jeigu integracijos ir lygtinio paleidimo sistema nebus sutvarkyta, nebus pažabotas nusikalstamumas. Matome, kad nusikalstamumas darosi rafinuotas. Be to, daugėja žmonių, kurie nuteisiami dešimtis kartų, kurie nesidrovi atvirai grasinti teismams. Tai žmonės, kurie nebeturi jokios baimės būti nuteisti. Atsiranda kritinis tokių žmonių skaičius tiek laisvėje, tiek įkalinimo įstaigose. Jiems nesvarbu, kiek metų sėdėti. Vadinasi, vienas iš esminių įkalinimo principų – atgrasymas nuo nusikaltimo – neveikia. Ką jau kalbėti apie tokias funkcijas kaip reabilitavimas ir integravimas į visuomenę“, – teigia per 40 metų kalėjimo sistemoje dirbantis J. Stašinskas.

Kaliniai jaučiasi nepastebimi

Politikų abejingumu nusivylę ir patys įkalinti asmenys. „Mūsų sąlygos negerėja. Viskas kuo toliau, tuo blogiau. Todėl kaliniai dažnai ir bylinėjasi dėl savo sąlygų. Teismas mums aiškina, kad kalinys turi būti suvaržytas labiau negu laisvėje. Bet ne iki kankinimų, kai turi sėdėti patamsyje. Laikykimės europinių standartų“, – teigia kalėjime aukštąjį išsilavinimą įgijęs nuteistasis Kęstutis. Jam pritaria ir kitas nuteistasis Algimantas. „Aš pirmą sykį plojau kameroje, kai sužinojau, kad S. Skvernelis pasakė, jog reikia keisti požiūrį į nuteistuosius ir keisti jų gyvenimo sąlygas. Man buvo svarbu, kad jis taip pasakė. Juk viskas nuo to ir priklauso. Norint pamatyti, kokia padėtis Lietuvoje, atvažiuokite į Lukiškes, kad pavedžiotų ir parodytų, kaip gyvena kaliniai. Čia – mažas Lietuvos mastelis. Tačiau čia jie neužsuka niekada. Norėtųsi, kad būtų dedamos pastangos įtraukti žmogų į visuomenę, o dabar jis išėjęs į laisvę apsidairo, pavagia batoną, „rašaliuko“ ir vėl sėda į kalėjimą“, – savo nusivylimo neslėpė vienas iš nuteistųjų.

Nors ir mažais žingsniais, pokyčių siekiama. K. Liutkevičiaus teigimu, nors dar yra daug kur tobulėti, probacijos sistema Lietuvoje veikia. „Nors mūsų lygtinio paleidimo procentai yra labai maži, pakartotinio nusikalstamumo procentai taip pat gana nedideli, todėl lyg ir turėtume drąsiau suteikti galimybę žmonėms grįžti ir integruotis į visuomenę, bet kol kas lygtinis paleidimas yra taikomas tik tarp 20–30 % nuteistųjų, imant bendrą įkalintų asmenų skaičių, o tai yra gerokai mažiau negu ES erdvės vidurkis“, – teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto ekspertas.

Sėkmės istorijų – nedaug

Į teisinės sistemos gerinimą Lietuvoje investuoja ir Norvegija. Pastarosios dėka Lietuvoje pradėtas vykdyti „pusiaukelės namų“ projektas, kur lygtinai paleistus asmenis siekiama priartinti prie visuomenės. Iš viso bus atidaryti keturi tokie centrai Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje ir Pravieniškėse. Kol kas šių centrų rezultatai vertinami teigiamai. Marijampolėje esančių „pusiaukelės namų“ gyventojai per pirmuosius metus naujų nusikaltimų neįvykdė.

Deja, sėkmingų integracijos istorijų girdime daug mažiau negu istorijų apie buvusių kalinių padarytus nusikaltimus. Sisteminiai pokyčiai užtrunka ilgai, tad vargu ar galima tikėtis, jog visuomenė staiga taps atviresnė kalinių paleidimo ankščiau laiko klausimams. Visgi jie yra svarbūs. K. Liutkevičiaus teigimu, platesniu požiūriu mes sprendžiame, kokią valstybę norime turėti, „kur teisingumas grindžiamas nebe racionalia mintimi, o keršto troškimu ir beribe baime. Ar norime turėti kerštingą, viltį atimančią visuomenę, ar suprantančią, kad žmogus gali klysti, tačiau gali ir pasitaisyti? Ir nors šitas klausimas atrodo labai nutolęs nuo realybės, bet kai žmogus praleidžia 20, 30, 40 metų uždaroje sistemoje, būtent tokių klausimų jam ir kyla.“

Reikia keisti požiūrį

Pagal  2015 metų duomenis, įkalintų asmenų skaičius, tenkantis 100 000 šalies gyventojų, Lietuvoje yra didžiausias ES. Bendroje Europos erdvėje mūsų šalis nusileido tik Rusijai, teigia Europos tarybos kasmetinis statistikos tyrimas. 2016 metais Lietuvoje kalėjo 6815 asmenų. Iki gyvos galvos šiuo metu kali per 100 asmenų. Nors per metus įkalintų asmenų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 500, vargu ar tai demonstruoja gerėjančią padėtį. Siekiant esminių pokyčių dabartinėje kalinimo sistemoje, norint sutaupyti pinigų, siekiant kalinius panaudoti visuomenės gerovei, prireiks tiek politikų, tiek visuomenės pastangų.

Tą puikiai supranta ir nuteistieji. „Mes esame visuomenės dalis. Kalėjimuose sėdi tūkstančiai kalinių. Paėmus jų artimuosius, draugus, susidaro didelė Lietuvos dalis. Mus nuteisė, mes gavom savo bausmę ir už ją kenčiame, atgailaujame. Mes neturim per grotas šaukti ir verkti visiems: kaip aš gailiuosi, kad daugiau taip nedarysiu. Savyje kas dieną gailimės, galvojam apie savo poelgius. Žmogus čia, kalėjime, keičiasi iš karto, o po 10–20 metų būna visiškai kitokie žmonės. Todėl toks požiūris, kad tave reikia šaudyti ir kankinti, turi keistis. Kitaip tegul stato čia, Lukiškėse, kartuves ir veda mane pirmą. Aš nueisiu“, – teigia vienas iš iki gyvos galvos nuteistų asmenų.