Visi žinome, kad mūsų tautos istorijoje gausu netekčių, skausmo ir kraujo. Net ir daugelis mūsų tautos didvyrių – partizanai, Darius ir Girėnas, Pilėnų gynėjai savo gyvenimus užbaigė tragiškai. Šios pergalės didelės ir šlovingos, tačiau su tragizmo prieskoniu.

O Žalgiris yra visai kas kita. Viena iš nedaugelio mūsų istorijos datų, kur liūdesio krislelis gali būti nebent dėl to, jog kare ar mūšiuose šiaip ar taip žūsta ne tik pralaimėtojai, bet ir dalis nugalėtojų. Visgi mirti už savo šalį didžiulės karinės pergalės metu kariui yra garbinga.

Kai Darbo partija žadėjo garsųjį 1509 litų minimalų atlyginimą, kažkas viešoje erdvėje pasiūlė geriau algą kelti iki 1410 litų, nes tai sutaptų su Žalgirio mūšio data, kurią turbūt vienintelę žino kiekvienas lietuvis. Būtent Žalgirio vardu pavadintos stipriausios Lietuvos krepšinio ir futbolo komandos, parkai, gatvės. Sporto komandos ir toliau šį vardą garsina, nors po mūšio prabėgo jau daugiau negu 600 metų.

Iš savo vaikystės taip pat puikiai prisimenu, kad apie Žalgirio mūšį pirmą kartą išgirdau turbūt dar nepradėjęs eiti į mokyklą. Nors Lietuva turėjo ne vieną įspūdingą karinę pergalę – Saulės, Durbės, Oršos mūšius, nė vienas iš jų mūsų sąmonėje neužima tokios svarbios vietos kaip Žalgiris.

Viso to šaknys pirmiausia yra dar tarpukario Lietuvoje. Vytauto Didžiojo ir Žalgirio mitologija buvo labai politiškai naudinga Antano Smetonos režimui. Gyventa grėsmingoje geopolitinėje aplinkoje, kur nacistinė Vokietija buvo laikoma pavojinga dėl Klaipėdos krašto. Daugelis rusiškų žemių buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalis, be abejo, dalyvauta rusėnų ir Žalgirio mūšyje, o didžiąją dalį tarpukario santykiai su SSRS nebuvo blogi. O kalbant apie Lenkiją, plito garsusis mitas apie bailį Jogailą ir didvyrį Vytautą bei pergalingą klaidingą lietuvių manevrą, atnešusį pergalę mūšyje. Be to, nereikia pamiršti, jog Vytautui turėjusi atkeliauti karūna buvo užlaikyta. Tai būta kone svarbiau už bendrą pergalę Žalgiryje.

Vytautas Didysis tarpukario tapo kone nacionaliniu šventuoju – užtenka apžiūrėti Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje esantį bareljefą, kad suvoktume, koks svarbus šiuo laikotarpiu buvo Lietuvai. Jo neįvykęs karūnavimas buvo svarbiausia tarpukario šventė Lietuvoje.

Kadangi mūsų senelių kartą formavo būtent tarpukario šapokinis istorijos suvokimas, Žalgiris mums iki šiol yra išskirtinis. Kiek jis išlieka aktualus politiškai? Santykiai su vokiečiais dabar labai geri. O santykiuose su Varšuva turbūt ir dabar labiau linkstama laikytis tarpukario linijos – užuot dabar džiaugęsi bendromis pergalėmis, prisiminę bendrus šlovingus istorijos etapus, akcentuojame istorines nuoskaudas.

Negi verta ginčytis dėl to, lenkai ar lietuviai, Jogaila ar Vytautas buvo Žalgirio herojai? Negi verta ir toliau laikyti Jogailą Lietuvos istorijos antiherojumi, savotišku išdaviku, Lenkijos interesus kėlusiu aukščiau LDK ir bailiai besielgusiu mūšyje? Ar verta lieti nuoskaudas dėl Vilniaus krašto likimo tarpukariu, ar sieti tikrai nedidelės mūsų šalyje gyvenančių lenkų dalies nelojalumą šaliai su oficialiąja Varšuva, kai veikiausiai gerokai didesnė dalis lenkų yra puikūs Lietuvos piliečiai?

Žalgiris kaip tik yra tai, kas pasiekta kartu su lenkais, čekais, rusais, moldavais, totoriais, mongolais, rumunais. Tai, kas turėtų vienyti, o ne skirti. To turbūt ir būtų galima palinkėti Lietuvai minint šią pergalę – mokėti sutarti su kaimynais ir kovoti petys į petį prieš bendras mums grėsmes.