Dėmesį dažniau patraukia negatyvūs dalykai, nes manoma, kad tai tikroji tiesa. Tačiau tiesa, neturinti nelaimės ar skandalo aspekto, taip pat svarbi gyvenimo dalis, LRT RADIJUI sako vyskupas Arūnas Poniškaitis. Anot jo, žmogus turi teisę į asmeninę erdvę ir privatumą – svarbiausia, kad nebūtų užsidėjęs kaukės.

Ar egzistuoja tiesa?

Galima diskutuoti filosofiškai, ar tiesa yra, kokia ji. Svarbu iškelti klausimą, o kas yra tiesa? Ką žmonės galvoja, apie ją kalbėdami? Tai priklauso nuo kultūrinio konteksto. Mūsų aplinkoje tiesa suvedama į faktus. Yra mokslo faktai, kurie išmatuojami, apskaičiuojami formulėmis. Dažnai tiesa ir apima tik šį aspektą. Ankstesniais laikais tiesos samprata buvo kitokia. Ja laikyti ne tik pliki faktai, bet ir santykis su kitu asmeniu, žmogaus ir Dievo pažinimas.

Tiksliųjų mokslų srityje faktų kalba svarbi. Tačiau gyvenime svarbūs ne tik faktai, bet ir prasmę atskleidžiantys dalykai. Žinome, kad šviečia saulė, kodėl ji šviečia. Bet ką tai sako apie gyvenimo prasmę? Kas iš to? Galima tuo džiaugtis, bet jei nusprendžiama, kad tai neįdomu, tai neturi prasmės, nebelieka į ką atsiremti. Tada ir ateiname į tiesos sritį, klausiame, kokia ta gyvenimo prasmė.

Kai sakoma, kad „Tiesa padarys jus laisvus“, kalbama ne apie faktus, o apie prasmę. Apie tai, kad gyvenimas nėra atsitiktinumas, aklų Visatos dėsnių žaismo produktas. Mūsų gyvenimas yra kaip pašaukimas. Dievas nori, kad mes augtume savo pažinimu, bet labiausiai, kad augtume išmintimi. Kad mumyse būtų tas troškimas kurti, mylėti, dalytis vieni su kitais.

Žvelgiant į viešas diskusijas, bendravimą, atrodo, kad tiesa šiandien suvokiama kaip asmeninė nuomonė. Ar tikrai ji prilyginama nuomonei?

Svarbu matyti skirtumą. Gyvenime yra daug dalykų, kurių negalime norėti, pavyzdžiui, kad visi žmonės būtų vienodo skonio, stiliaus ir pan. Įvairovė praturtina mūsų gyvenimą. Tai viena sritis. Tačiau, kalbant apie kitus dalykus, negalima, kad kiekvienas laikytųsi tik savo tiesos. Kad ir santykiuose tarp žmonių. Ar kitas žmogus yra vertas pagarbos vien todėl, kad jis žmogus? Gal jis turi užsitarnauti kažkokią vertę, o, jei nepasiekia tam tikro lygio, jo gyvenimas tampa nenaudingas?

Toks mąstymas gali egzistuoti, kai į žmogų žvelgiama kaip į daiktą. Daiktais naudojamės tiek, kiek jie mums reikalingi. Jei kažkas paseno ir sugedo, nesukdami galvos tai išmetame ir įsigyjame naują. Tokiu būdu, pagal kažkokią ideologiją, sudaiktinami žmonės. Bet ar tai teisinga? Atsakymas vienareikšmis – su žmogumi taip elgtis negalima.

Kaip priimti tiesą apie save?

Mes nė vienas savęs pilnai nepažįstame. Kiti žmonės mus pažįsta taip pat tik dalinai. Tačiau tiek, kiek įmanoma, tiesą dažnai susiejame su negatyviais dalykais. Mūsų dėmesį dažniau patraukia negatyvūs dalykai ir tuomet mes tarsi išgirstame tiesą.

Tačiau juk yra ir pozityvių dalykų, tik jie neatkreipia dėmesio. Yra gražus pasakymas, kad krintantis medis sukelia daugiau triukšmo, nei tyliai augantis miškas. Kartais nelaimės, nusikaltimai sukelia tiek triukšmo, kad nebematome tiesos, neturinčios skandalo ar nelaimės aspekto. O tai juk irgi svarbi gyvenimo dalis.

Popiežius Benediktas XVI yra išsakęs mintį, kad, kalbėdami apie tiesą, turime nepamiršti, jog tiesa yra ir tai, ką gero gyvenime sukuriame. Todėl labai svarbu pastebėti tai, kas gražu, kurti tokius dalykus. Matyti vien tai, kas bloga, tuos dalykus kritikuoti, – tik dalinė tiesa. Kalbant apie save, svarbu matyti savo trūkumus ir ribotumą, bet taip pat – matyti ir privalumus, talentus.

Jei tiesa tokia vertinga, kodėl egzistuoja melas?

Žmogus turi daug laisvės pasirinkti – arba atpažinti tiesą, arba užmerkti akis ir jos nematyti. Arba sakyti tiesą, arba meluoti. Tai laisvės klausimas. Kai kam gali atrodyti, kad patogiau yra meluoti, kad melas apsaugos nuo problemų. Tačiau į gyvenimą, į santykius jis įneša nepasitikėjimo. Liaudies išmintis sako, kad yla išlenda iš maišo. Kartais sakau, kad mes, žmonės, turime veidą, kuris taip pat kalba. Taigi kalba ne tik žodžiai, bet ir išraiška.

Žmogui reikia tam tikro privatumo, yra dalykų, kurių nebūtina iškloti visiems. Jei žmogus bendrauja užsidėjęs kaukę, nėra gerai. Tačiau normalu, kad bendraudami ir išeidami į viešumą, esame su tam tikrais drabužiais, pridengiančiais intymumą, privatumą. Žmogus turi teisę į asmeninę erdvę, į kurią jis įsileidžia tai, ką nori.

Agnė Kairiūnaitė, LRT RADIJO laida „Manasis aš“

LRT logotipas