Heather Zabriski/Unsplash.com nuotr.

Užsukus į Rusijos komunistų partijos puslapį (turinys rusų kalba nepalyginamai platesnis už jo atitikmenį anglų kalba) galima rasti medžiagos, vaizduojančios Putiną kaip carą, jam už nugaros telkiasi liaudis ir paprastas klausimas: „Ar už tai kovojome?“ Visgi ši partija lygiai taip pat palaiko svarbiausius Putino Rusijoje plėtojamus naratyvus: NATO matoma kaip agresyvi karinė jėga, pavojingai artėjanti prie Rusijos sienų, Ukrainos kova už suverenumą matoma kaip fašizmo prisikėlimas ir pakartotinis fašistų bandymas nugalėti komunistinę liaudį, o šalies didybė slypi praeityje. Tai dominuojantis politinis naratyvas, egzistuojantis šalia programinių partijų skirtumų. Čia pat ir Marksas odine striuke po pažastimi su Kapitalo knyga rėžia: „Aš dar grįšiu!“ (suprask, Marksas nesunaikinamas herojus, panašus į A. Schwarzeneggerį ištarusį: „I‘ll be back“). Leninas studijuoja kompiuterio (vienintelis raudonas daiktas nespalvotoje kompozicijoje) veikimo subtilybes. Stalinas vietoje pypkės traukia elektroninės cigaretės dūmą ir drąsina neatsilikti nuo mados. Tai tik keli pavyzdžiai iš aibės medžiagos, sukuriamos šių dienų Rusijos komunistų. Kam skirtos šios reklamos? Jaunimui, kuris šiandienėje politikoje mato blogį, melą, apgaulę, sąmokslą ir silpnojo išnaudojimą? Tikėtina, jog šios reklamos kalba tokiam žmogui, tačiau toks praeities perkėlimas į dabartį kursto nostalgiją praeičiai.

Istorijos vaizdinių iškėlimas siekiant politinių tikslų nėra naujiena. Tą puikiai įvaldžiusi mūsų didžioji kaimynė. Pavojingu politiniu ginklu tampa ta praeitis, kuri pasitelkiama dabarties veiksmams pateisinti – mes visuomet buvome auka, draskoma kitų (suprask, nuo mūsų nieko nepriklauso), mūsų šalis visuomet buvo puolama, todėl išlikimui reikia stipraus ir tvirto atsako (suprask, tai pateisina agresiją) ir panašiai. Tačiau pavojingiausia atrodo istorijos supolitinimas, kuris nukreiptas ne į žmonių politinio aktyvumo skatinimą, naujos revoliucijos ir naujos politikos inicijavimą, bet tas, kurio tikslas tiesiog kurstyti žmogiškuosius sentimentus praeičiai. Būtent toks įspūdis kyla žvelgiant į koja kojon su mada žengiantį Marksą, Leniną, Staliną ar Che Guevarą. Matant juos įsiliejant į paprastus žmogiškus rūpesčius bei kasdienybę. Kvietimas išbandyti dabarties technologijas ir madas atrodo tarsi kreipimaisi į tuos, kuriems XXI a. pasaulis svetimas ir ne toks mielas, kaip kažkada. Seniai matyti veidai ir juos lydintys šiuolaikiniai atributai leidžia dabarties nežinios ir pokyčių pasaulyje jaustis labiau kaip namie, o dabartyje taip pat patogiai, kaip praeityje.

Praeitis leidžia pajausti tam tikrą užtikrintumą. Mes nežinome, kas mūsų laukia rytoj; ne visuomet žinome, kaip elgtis dabar. Tačiau šiandien, kai jau žinome savo pasirinkimų ir sprendimų pasekmes, galime tvirtai pasakyti, ką ir kaip turėjome daryti anuomet (antra vertus, be paties patyrimo neįgytume ir išminties žvelgti į gyvenimą aiškiau). Žvelgdami atgal daug dalykų matome ryškiau. Tam tikra prasme jaučiame, jog užtikrintumas ir žinojimas yra kažkur už mūsų, o ne prieš mus. O anuomet ir sprendimus buvo daryti paprasčiau – informacijos šaltiniai buvo apriboti taip, kad alternatyvūs pasirinkimai buvo iškeldinti anapus vaizduotės. Įstatymų ir taisyklių gausa leido išvengti abejonių ir dilemų, kurias dabar kelia milžiniškai išplatėjusios asmeninės laisvės ribos. Čia pat randasi ir nostalgija tvirtos rankos valdžiai ir „tikrosioms vertybėms“. Anuomet, girdi, ne formalūs įstatymai, bet „vertybės“ buvo kontrolės ir disciplinavimo priemonė.

Apeliuojama ne į nostalgiją politiniam režimui tiesiogiai – liaudis nekviečiama įvykdyti naują revoliuciją ar grąžinti totalitarinį valdymą. Greičiau skatinama ir šiandien, žengiant koja kojon su mada, nepamiršti savojo patyrimo. Juk daugelio žmonių praeityje daug gėrio. Praeityje vaikystė užpildyta svajonėmis apie ateitį – baletą ir skrydžius į kosmosą, mokslinius atradimus paneigiančius gravitaciją ar garantuojančius amžiną gyvenimą, kad neturėtume atsisveikinti su tėvais ir galėtume amžiams likti vaikais. O ir istorija jau užrašyta. Niekas iš mūsų nėra pajėgus įsivaizduoti, kas būtų, jeigu mūsų šeimų ir kaimynų nebūtų išvežę į Sibirą ar išžudę getuose bei koncentracijos stovyklose, jeigu augti galimybę būtume turėję gausiose šeimose, jeigu tėvai ir seneliai būtų galėję laisvai keliauti po pasaulį kaip mes ir, kas svarbiausia, gyventi laisvoje visuomenėje kaip mes. Viskas įvyko taip, kaip įvyko, o žmonėms pavyko išgyventi, sukaupti malonios ir gražios patirties bagažą. Tokiame neretai girdimame pareiškime labai daug romantikos ir sentimento. Tačiau jame trūksta sąmoningo noro suvokti praeitį ir savo aplinką.

Kai girdžiu, jog anuomet neturėjome tiek, kiek jūs, bet buvome laimingi, pagalvoju, ar dažnai susimąstoma apie tai, jog nerūpestingos vaikystės stebuklas buvo dovana, kurią suteikė tėvai ir seneliai, saugodami savo vaikus nuo tuo metu aplink jų namus vykstančius siaubus? Jie saugojo mus, savo vaikus, nuo iš karo, koncentracijos stovyklų ir tremties atsineštos patirties, kasdienio savikontrolės siaubo. Tokioje nuo išorinio pasaulio apsaugotoje praeityje išties daug pozityvaus – pirmieji žingsniai, pirmas dviratis, gazuotas vanduo ir vienodi žaislai kieme. Vyresniems – pirmosios meilės išgyvenimas, amžinos draugystės priesaikos ir pirmoji mašina.

Sentimentas praeičiai susilieja su nostalgija į istoriją nužengusiam režimui, kuris tebuvo vaikystės ar jaunystės fonas. Būtent tai ir yra svarbus praeities sudabartinimo aspektas. Žmogus, kurį šie vaizdiniai nukelia į praeitį, kurioje yra grožio ir džiaugsmo, į pasaulį anapus savo namų žvelgia kaip į svetimą. Juk už namų sienų liko milijonai sudaužytų gyvenimų, atimtų vaikysčių ir svajonių. Juos nuo politikos saugojo tėviško rūpesčio ar suaugusiuosius – apatijos siena. Tremtys, prievarta, žudymas, baimė liko anapus šios sienos. Žmogus, užaugęs ir/ar subrendęs sovietmečiu, nebūtinai turi veržtis į naująją liaudies revoliuciją. Užtenka abejingumo, kuris leidžia apsaugoti asmeninę patirtį nuo bet kokios politinės santvarkos pasekmių. Praeities sentimento kurstymas nukreiptas ne į politiškai aktyvią poziciją, pasirenkant protestą prieš valdžią. Jos kurstymas atitinka pasyvią pilietinę stovėseną.

Dažnai liberalizmas, ginantis žmogaus privatumą ir jo asmeninio veikimo erdvės laisvę, kaltinamas dėl politinės iniciatyvos stokos. Esą žmogus, atsitvėręs valstybės garantuotų asmeninių teisių siena, netenka stimulo išeiti anapus šios sienos ir įsilieti į piliečiams bendrą politinį gyvenimą. Tačiau būtent Sovietų Sąjungoje buvo pasiektas ypatingas privataus ir viešo atskyrimo lygis. Tuomet buvo įmanoma nugyventi palyginti „laimingą“ gyvenimą labai siauroje privačioje erdvėje. Tereikėjo nekelti klausimų apie teisingumą, gėrį ar kaimynų dingimą, nekvestionuoti valdžios sprendimų ir nereikšti savo nuomonės. Apsiriboti tik valdžios aprobuotu laikraščiu ir spektakliu, naudotis sovietų liaudžiai sukurtomis bendruomeniškumo formomis dalyvaujant spaliukų, pionierių ar profsąjungų veikloje.

Tad, posakis, kad nepaisant visko ir tuomet buvo gerai, iš esmės reiškia, jog įmanoma gyventi palyginti laimingai visiškoje nežinioje ir apatijoje politiniam gyvenimui. Matoma tik asmeninė patirtis ir nebenorima klausti, kas gali būti ateityje. Tuomet tampa nesvarbu, nei kas valdžioje, nei kokius įstatymus leidžia. Sentimentas praeičiai leidžia masę žmonių paversti politinės manipuliacijos priemone. Iš praeities iškylantys veidai primena vaikystės ir/ar jaunystės išgyvenimus. Nesitikima, kad sentimentus praeičiai jaučiantieji ims domėtis partijų programomis ir aktyviai dalyvauti politikoje. Veikiau tikimasi, jog, atėjus tinkamam momentui, šie žmonės savo balsą atiduos už tuos, kurie žada išsaugoti jiems svarbią patirtį ir jos nepamiršti, kurie ne mažiau nostalgiški praeičiai. Tikimasi, kad politinis sprendimas dėl ateities bus padarytas kaip duoklė į praeitį nuėjusiai ir nesugrąžinamai patirčiai. Galiausiai būtent toks apatiško dabarčiai ir aplinkai piliečio sentimentas panaudojamas siekiant pakeisti politinį režimą, sutelkti pritarimą ekspansijos ir represijų politikai.

Nuolatinis žvilgčiojamas atgal ardo socialinį audinį. Jis nekuria santykių tarp žmonių, bet kituose leidžia matyti tik savo nesėkmių ir nelaimės priežastis, kai dabartis reprezentuoja neišsipildžiusią vaikystės svajonę, netekties skausmą ar išduotą pirmąją meilę. Asmeninės, kiekvienam žmogui brangios praeities grąžinti neįmanoma, į ją nuėjusių patirčių išgyventi – taip pat. Įmanoma tik atimti vaikystę iš ateinančių kartų, įkalinant jas įvairiose nelaisvės formose: baimėje, neapykantoje, prievartoje, pakeičiant meilę ir pagarbą muštru bei bauginimu, ir abejingumas aplink besiskleidžiančiam pasauliui yra vienas pirmųjų žingsnių į tai.