Teko dalyvauti katalikiškame jaunimo renginyje ir stebėti labai įdomią situaciją – renginio vedėjas uždavė jaunimui klausimą: kokia bus pagrindinė vakaro programos žvaigždė? Aplink sėdėję kartu atvažiavę jaunuoliai labai džiaugsmingai, entuziastingai atsakė, kad JĖZUS (vakare turėjo būti asmeninės išpažintys, adoracija, šlovinimas). Tada renginio vedėjas pranešė, kad pagrindinė vakaro žvaigždė bus dainininkas XXX – mat vyks jo koncertas... Paaugliai niekaip negalėjo suprasti, kaip gali būti, kad katalikiškame renginyje Jėzus nėra pagrindinė žvaigždė...

Neišsiginsime, kad mums svarbu autoritetai, pavyzdžiai, žmonės, kurie padeda augti. Žiniasklaida paprastai siūlo daug tokių pavyzdžių – pristato žmones, kurių gyvenimai laikomi „sėkmingais“, „naudingais“, sektinais. Jaunimui dažnai norisi parodyti kitokių pavyzdžių – tiek tikėjime, tiek kitose gyvenimo srityse. Neišvengiamai reikia žmonių, kurie įkvėptų, atnaujintų motyvaciją, palydėtų, remtų, patartų.

Dažnai sakoma, kad moko tik pavyzdžiai – jokios kalbos nepatraukia, jei žmogus nėra autoritetas. Ypač jauname amžiuje – paaugliai kartoja dalykus, kuriuos daro jiems imponuojantys žmonės, sutvirtinamieji dažnai renkasi tikėti, jei jiems patinka, yra įdomus katechetas. Kartais jaunimo ugdytojams priekaištaujama dėl to, kad jaunimas domisi ne Dievu, o jais, ateina į katalikišką veiklą ne dėl Dievo, o dėl santykio su vadovu. Kita vertus, daugeliui iš mūsų kažkas „parodė“ Dievą, kažkas palydėjo į asmeninį susitikimą – mažai kas atsivertimo metu buvo tokie brandūs, kad nereikėtų kito asmens palaikymo, mokymo, patarimo, buvimo kartu. Dievą kažkas parodė, bet jei Jį pasirinkome – neužstojo mums Jo, netapo svarbesni, netrukdė augti tikėjimui ir asmeniniam santykiui su Dievu. Nes juk esame kviečiami sekti Jėzų, o ne tą, prie kurio Jį pažinome. Ir, net būdami labai netobuli, esame tinkami padėti kitiems pažinti Dievą, pažinti Jo meilę.

Iš kitos pusės – labai sureikšminame ne tik teigiamą, bet ir neigiamą žmonių įtaką – labai dažnai asmeninio tikėjimo drungnumas yra pateisinamas kitų žmonių elgesiu, prastu pavyzdžiu, netobulumu. Kaip sakė vienos parapijos klebonas (parapijiečiai kreipėsi į vyskupą, mat naujai paskirtas klebonas elgėsi ne taip, kaip jie buvo pratę): „Tik pamanyk – klebonas užstoja žmonėms Dievą – tai galių turiu!“

Problema yra mąstymas, kad Bažnyčia, jai priklausantys žmonės, jos skelbiama žinia turi „patikti“. Neturi. Neturi ir papiktinti, bet tikslas juk nėra patikti. Tikslas nėra pakviesti jaunimui kuo didesnę žvaigždę, kad juos palinksmintų (arba kokias šešias – per 1,5 valandos trukmės renginį – tik kaip nuspręsti, kuri žvaigždė pagrindinė?..). Tikslas yra sukurti terpę, kurioje patirtų, o tada padarytų, atnaujintų apsisprendimą, jog Jėzus jų žvaigždė. Jog Jis yra centras – ne priedas, ne premija, o dovana pats savaime. Kad galėtų stovėti prieš Dievą su savo gyvenimu ir turėtų drąsos sakyti, kaip Sutvirtinimo sakramentui pasiruošusi mergina: „Jėzau, neprašau, kad būtum ar ateitum pas mane, tiesiog prašau, kad neišeitum NIEKADA.“

Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF