Liepos 18 d. minime Šv. Arnolfą.

Metzas (Prancūzija), apie 582 m. – Remiremontas (Prancūzija), 640-641 m. liepos 18 d.

Vyskupas Arnolfas, bijodamas, jog negaus nuodėmių atleidimo, sviedė savo žiedą į Moselos upę, sakydamas: „Viešpatie, jei man atleidai, padaryk, kad jį surasčiau“. Ir surado jį žuvies pilve.

Ši legenda panaši į istorinę tikrovę: Arnolfo laikais išties nelengva nenusidėti, ypač jei užimi aukštas pareigas. Frankų valdoma Galija padalyta į karalystes, kovojančias tarpusavyje įvairiausiais ginklais: visur sąmokslai, šeimų išžudymai, korupcija. Vienas iš garsių to meto sukčių, pavyzdžiui, buvo vyskupas Egidijus iš Reimso, vėliau nušalintas nuo pareigų ir ištremtas.

Arnolfo šeima tikriausiai buvo svarbi, nes jaunuolis studijavo, vedė aristokratę merginą, su kuria susilaukė dviejų sūnų. Tarnavo karaliui Teodebertui II, valdžiusiam Austraziją (tai regionas, apimantis Elzasą, Lorjaną ir dalį Belgijos su sostine Metzu), kurią pirma valdė senelė Brunilda 599 m., brutaliai išvaryta.

613 m. Teodebertą nugali ir nužudo Teodorikas II, jo brolis. Tačiau pastarasis miršta tais pačiais 613 m., o Austrazija sujungiama su Neustrija (Vakarine Galija), valdant karaliui Klotarijui II. Pastarasis liepia itin žiauriai nužudyti senąją Brunildą.

Tokioje aplinkoje Arnolfas gyvena. Karalius Klotarijus, su savo bekrašte ir netvarkinga karalyste, padaro jį savo patarėju. Paveda Arnolfui (drauge su kitu būsimu šventuoju Pipinu iš Lindeno) savo sūnaus Dagoberto auklėjimą. Dagobertą abu būsimi šventieji lydės ir jo valdymo pradžioje – beje, šis karalius mirs sava mirtimi, nevykdęs skerdynių, nei žudęs artimų giminaičių. 

To negana: dar 614 metais, Arnolfas paskiriamas Metzo vyskupu, bet neatleidžiamas ir iš pareigų dvare. Jis nebuvo pirmas šeimos tėvas, pakviestas užimti vyskupo sostą: to meto bažnytinė celibato disciplina dar nebuvo griežtai apibrėžta ir taikoma. (Apie Arnolfo žmoną Dodą iš šio laikotarpio nebeturima daugiau žinių.) Būdamas vyskupijos galva, Arnolfas dalyvauja nacionaliniuose Clichy ir Reimso susirinkimuose, o Metzas jį prisimins kaip vieną didžiųjų savo vyskupų.

Tačiau tam tikru momentu jis viską palieka: vyskupijos kuriją ir pareigas rūmuose. 627 metais išnyksta iš metzo išplėšęs Dagoberto sutikimą ir keliauja pasislėpti ten, kur jo niekas nepažįsta.

Įstoja į bičiulio Romariko įkurtą vienuolyną. Romarikas taip pat buvo atsižadėjęs karaliaus rūmų (Remiremont miestelio pavadinimas kilo nuo Romarico vardo). Čia Arnoldas praleido giedriausius savo gyvenimo metus, čia jautėsi tikrai savimi. Po jo mirties Metzo miestelėnai pareikalavo savo buvusio vyskupo palaikų, kuriuos palaidojo bazilikoje, galiausiai pavadintoje jo vardu.

Domenico Agasso

Vertė S. Ž.