Liepos 21 d. minime šv. Lauryną Brindizietį (1559-1619) – kunigą, Bažnyčios mokytoją.

Šv. Laurynas Brindizietis gimė 1559 metų liepos 22 dieną. Tėvai Williamsas ir Elizabetha Ruso jam davė Čezarės vardą (tai – itališkas Julijaus Cezario vardo atitikmuo). Anksti tėvų netekusį Čezarę ėmėsi globoti jo dėdė, kuris, sūnėnui paaugus, atidavė jį mokytis į Venecijoje veikusį Šv. Morkaus koledžą.

Vos 16  metų sulaukęs Čezarė įstojo į Venecijoje veikusį Pranciškonų kapucinų ordiną, kur jam buvo suteiktas Lorenco (Lauryno) vardas. Būdamas 23 metų, Paduvos universitete Laurynas baigė teologijos ir filosofijos studijas, tais pačiais metais jis gavo ir kunigystės šventimus.

Kapucinų ordine buvo greitai pastebėtas Lauryno jautrumas žmonių reikmėms (kas, atrodytų, paprastai nėra būdingas tokių talentingų mokslų žmonių bruožas). Būdamas 31  metų, Laurynas buvo išrinktas pranciškonų kapucinų Toskanos provincijos provinciolu.

Lauryno charakteryje puikiai derėjo talentas, žmogiška atjauta bei administraciniai sugebėjimai, kurie jam itin pasitarnavo, vykdant savo pareigas. Tad neilgai tepabuvęs Toskanos provincijos provinciolu, Laurynas 1602 metais buvo išrinktas Kapucinų ordino generaliniu magistru. Šv. Lauryno vadovavimo Ordinui metu pastarasis sparčiai išaugo, jo geografinė aprėptis labai išsiplėtė.

Kalbant apie šv.Lauryno Brindiziečio asmenybę, visų pirma svarbu paminėti jo išskirtinius gabumus kalboms: be puikiai mokėtos savo gimtosios italų kalbos, jis laisvai kalbėjo ir skaitė lotynų, hebrajų, graikų, vokiečių, bohemiečių, ispanų ir prancūzų kalbomis. Dėl savo puikių užsienio kalbų žinių Laurynas galėjo studijuoti Biblijos tekstus originalo kalba, be to, Popiežiaus Klemenso VIII prašymu Laurynas daug laiko skyrė Italijoje gyvenusių žydų evangelizavimui. Laurynas taip puikiai kalbėjo hebrajiškai, kad, pasiklausę jo pamokslų, žydų rabinai neturėjo abejonės, jog Laurynas buvo tikras žydas, atsivertęs į krikščionybę.

Popiežiaus paskirtas popiežiškuoju pasiuntiniu bei taikdariu, Laurynas aplankė daugybė svetimų šalių. Plačiai nuskambėjo ir Lauryno nuopelnai, siekiant atkurti taiką jo gimtojoje Neapolio karalystėje.

Šv. Lauryno gyvenimas pasižymėjo pusiausvyra tarp savidrausmės bei didelio pasišventimo tiems, kuriems jis buvo pašauktas tarnauti. Šventasis mirė, praėjus lygiai 60 metų po savo gimimo, tai yra, 1619 metų liepos 22 dieną.

1956 metais pranciškonai kapucinai baigė leisti 15 tomų apimties Šv. Lauryno raštų rinkinį. Vienuolikoje iš šio rinkinio knygų buvo publikuoti šv. Lauryno pamokslai, gausiai iliustruoti Šventojo Rašto citatomis.

Ištikimas šv. Lauryno pasišventimas Šventajam Raštui ir didelis jo jautrumas žmonių vargams šių dienų žmogui yra tikro krikščioniško gyvenimo pavyzdys.