Gražus sutapimas, kad šiemet Pasaulio jaunimo dienos – susitikimas su popiežiumi Pranciškumi – vyksta Krokuvoje, o 1999 m. birželio 16 d. skelbdamas Kunigundą šventąja, šventasis popiežius Jonas Paulius II Senajame Sonče kreipėsi į jaunimą, kviesdamas ginti savo vidinę laisvę, rinktis skaistumą ir leistis vedamiems Šventosios Dvasios. Tiek santuoką, tiek skaistų gyvenimą dėl Kristaus Jonas Paulius II pristatė kaip kelią į šventumą – neabejotinas ir asmens pastangų reikalingas vertybes.

Liepos 24 d. minima šventoji mergelė Kunigunda gimė 1234 m. ir buvo trečias vaikas Vengrijos karaliaus Belos IV iš Arpadų dinastijos ir jo žmonos Marijos, Bizantijos imperatoriaus Teodoro I Laskario dukters, šeimoje. Iš viso ji turėjo du brolius ir penkias seseris. Jos sesuo Margarita Vengrė taip pat buvo paskelbta šventąja, o po vyro Boleslovo Pamaldžiojo mirties į Šv. Klaros vienuolyną Gniezne įstojusi Jolanta – palaimintąja. Karališkoje giminėje netrūko šventumo pavyzdžių, iš jų paminėtina šv. Elzbieta, Tiuringijos kunigaikštienė, po vyro Liudviko mirties atsidėjusi atgailai ir gailestingumo darbams kaip Trečiojo pranciškonų ordino narė. Ypatinga savo globėja ir sektinu pavyzdžiu Kunigunda laikė Silezijos kunigaikštienę šventąją Jadvygą, kuri, susilaukusi septynių vaikų, kartu su vyru Henriku davė skaistybės įžadą į Vroclavo vyskupo Lauryno rankas, o gyvenimą baigė savo pačios funduotame cistersių vienuolyne Tšebnicoje.

Galime numanyti, kad karaliaus dvare ji gavo puikų išsilavinimą, taip pat ir religinio gyvenimo pagrindus. Dar mažametė Kunigunda 1239 m. Voiničiuje (Pietų Lenkija) sutiko Boleslovą V, už kurio vėliau ištekėjo. Gyvendama Sandomire, Kunigunda užmezgė artimą ryšį su būsimąja anyta Gšymislava ir jos dukra Salomėja – pirmąja Lenkijos klarise (beatifikuota 1673 m.). Ji pakvietė Šv. Klaros ordino seseris, tuo metu vadintas damijonitėmis, iš Prahos ir brolio Boleslovo padedama 1245 m. įkūrė jų bendruomenę Zavichoste, netoli Sandomiro. 1260 m. vienuolynas buvo perkeltas į Skalos vietovę netoli Krokuvos, kur Salomėja baigė savo žemiškąją kelionę.

Gyvenimas tuometinėje Lenkijoje nebuvo ramus – kraštą puldinėjo totoriai, todėl Boleslovui su Kunigunda ir Gšymislava teko trauktis į Vengriją, vėliau ieškoti prieglobsčio Moravijoje. Po mūšio prie Legnicos 1241 m. totoriai pasitraukė iš Lenkijos, tačiau žuvus Henrikui Pamaldžiajam (Jadvygos ir Henriko Barzdotojo sūnui) užvirė kova dėl Silezijos ir Krokuvos valdų. Tik įveikus Konradą Mazovietį, jaunieji kunigaikščiai galėjo grįžti į Krokuvą (1243). Kadangi rūmai Krokuvoje ir Sandomire totorių buvo visiškai sunaikinti, jie pasiliko Naujajame Korčyne. Čia gyvendama Kunigunda įtikino savo būsimą vyrą gyventi skaistybėje ir abu davė šį įžadą į Krokuvos vyskupo Prandotos rankas; vėliau dėl skaistaus gyvenimo būdo jos vyras buvo pramintas Droviuoju. Apie 1247 m. įvyko jų jungtuvės Krokuvoje. Gali būti, kad tuo metu Kunigunda įstojo į Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną ir, valdydama kartu su vyru, tapo jam priklausančių valdų globėja. Iš Vengrijos ji pakvietė kalnakasius, kurie pradėjo kasti druską Bochnioje. Kunigunda dosniai rėmė Krokuvos katedrą, benediktinų, cistersų ir pranciškonų vienuolynus, taip pat tapo naujų bažnyčių ir vienuolynų fundatore. Jos rūpesčiu buvo pastatydinta bažnyčia Naujajame Korčyne, Bochnioje ir kt., į Krokuvą iš Prahos buvo pakviesti Atgailos reguliniai kanauninkai, o Kšyžanovicėse prie Nidos įsikūrė norbertietės. Kunigaikštis Boleslovas Lukove įkurdino tamplierius.

Vidaus konfliktų ir totorių antpuolių metu Kunigunda su atsidėjimu rūpinosi savo pavaldiniais, stengėsi, kad būtų išsaugotas Piastų paveldas ir dosniai investavo atsineštąjį kraitį į šalies ūkį. Jos materialinė parama taip pat buvo svarbi kartu su vyskupu Prandota rūpinantis Krokuvos vyskupo ir kankinio Stanislovo iš Ščepanovo kanonizacijos byla (pasiuntinių kelionės į Romą ir kitų išlaidų padengimas). Ištikimai savo pareigas ėjęs ganytojas, nepabijojęs išsakyti priekaištų karaliui dėl jo netinkamo elgesio, 1253 m. buvo paskelbtas šventuoju.

1279 m. gruodžio 7 d. Krokuvoje mirė kunigaikštis Boleslovas Drovusis, paskutinis Mažosios Lenkijos Piastų atstovas. Istorikas J. Dlugošas nurodo, kad Krokuvos vyskupas Paulius ir kai kurie ponai pripažino jo žmonos Kunigundos valdžią, tačiau ji pati jos atsisakė ir nusprendė atsidėti dvasiniam gyvenimui. Kaip sau tinkamiausią ji pasirinko Šv. Klaros ordiną ir rūpinosi naujo vienuolyno fundacija Senajame Sonče (lenk. Stary Sącz). Jo įsteigimą komplikavo žemės, kurią Kunigunda buvo gavusi iš savo vyro ir norėjo paskirti vienuolyno išlaikymui, nuosavybės klausimas, nes ją prarasti baiminosi tuometinis Krokuvos valdytojas Lešekas Juodasis. Pagaliau sutarimas buvo pasiektas ir Senajame Sonče įsikūrė Šv. Klaros seserų bendruomenė, išlikusi iki pat šių dienų ir besilaikanti popiežiaus Urbono IV 1263 m. patvirtintos Regulos. Panašu, kad vienuolyne Kunigunda nėjo jokių pareigų, rūpinosi statybos reikalais ir vienuolyno išlaikymu. Vienuolės nuometą ji priėmė iš vyskupo Pauliaus rankų, o įžadus davė tik 1289 m. balandžio 24 d. Gyveno griežtą atgailos gyvenimą ir paliko šį pasaulį 1292 m. liepos 24 d. Jos beatifikacija įvyko popiežiaus pareigas einant Aleksandrui VIII, po ilgo kanoninio proceso, 1690 m. birželio 10 d. popiežiaus Urbono VIII (1623–1644) išleisti dekretai reikalavo beatifikacijos ir kanonizacijos bylose laikytis kuo didžiausio atsargumo ir griežtumo, tačiau pamaldžios kunigaikštienės kultas buvo gyvas nuo amžių, o dar labiau sustiprėjo po jos beatifikacijos. 1715 m. rugpjūčio 31 d. Benediktas XIII paskelbė Kunigundą tuometinės Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) globėja. Ji taip pat yra Tarnuvo vyskupijos globėja.

Šventąja Kunigundą paskelbė šv. Jonas Paulius II Senajame Sonče 1999 m. birželio 16 d., per savo priešpaskutinę piligriminę kelionę į Lenkiją. Ta proga sakytame pamoksle jis pabrėžė jos šventumo siekį, giliai ir prasmingai išgyventą dvasinę motinystę, o kartu su vyru pasirinktą skaistų gyvenimo būdą – kaip ypatingą laisvės patirtį. Toji vidinė laisvė, anot Jono Pauliaus II, gali tapti susitikimo su Kristumi ir žmogumi vieta, keliaujant šventumo keliais. Kartu savo aktyvia veikla ji parodė, kad geba rūpintis Viešpaties reikalais šiame pasaulyje ir daugeliui pavaldinių tapo „guodėja“, „gydytoja“, „maitintoja“, „šventa motina“. Kunigunda taip pat rėmė kultūrines iniciatyvas, su jos vardu ir vienuolyno aplinka siejamas pirmasis psalmių vertimas į lenkų kalbą, kuris buvo reikalingas lotynų kalbos nemokančioms vienuolėms.

Įvairiapusiška ir dvasiškai turtinga šv. Kunigundos asmenybė liudija jos gebėjimą tinkamai panaudoti visas Dievo duotas galimybes: tiek žemiškus turtus ir įtakingą padėtį, tiek širdies lobius, kuriuos ji dosniai skleidė kaip ištikima sutuoktinio bendražygė ir atsidavusi dangiškojo Sužadėtinio sekėja.

Parengė ses. Pranciška Mačiulytė OSC