Annie Spratt/ unsplash.com nuotrauka

Pasaulis turtėja, nelygybė auga. Taip buvo prieš pusšimtį metų, kai palaimintasis popiežius Paulius VI parašė encikliką „Populorum progressio“ apie tautų vystymąsi. Taip yra ir dabar, todėl vieni dosniausių filantropų pasaulyje Melinda ir Billas Gatesai teikia paramą besivystančioms šalims, finansuodami kovą su maliarija ar steigdami stipendijas studijoms.

Prieš porą savaičių Londone vykusioje konferencijoje ponia Melinda paskelbė, kad su vyru daugiau lėšų skirs šeimos planavimui, kas reiškia prieigos prie kontracepcijos ir abortų didinimą. Žiniasklaidos dėmesį atkreipusiu pareiškimu moteris sureagavo į JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimą nutraukti paramą Jungtinių Tautų Populiacijos fondui dėl „priverstinių abortų ar nesavanoriškos sterilizacijos skatinimo“ ir neskirti pinigų iš biudžeto tarptautiniam šeimos planavimui. Respublikonų prezidentas sugrąžino ir visuotinio nutildymo taisyklę (angl. global gag rule), kuri reiškia, kad JAV negali finansuoti paramą besivystančioms šalims teikiančių organizacijų, kurios savo veikla skatina abortus. Šia žinia apsidžiaugė Amerikos krikščionys ir visi, išlaikę sveiką protą „moters reprodukcinių teisių“ ideologijos akivaizdoje.

Katalikų Bažnyčiai priklausanti Melinda Gates interviu BBC sakė, jog tikisi popiežių pakeisiant Bažnyčios požiūrį į kontracepciją, kuri, anot jos, yra viena didžiausių inovacijų įveikti skurdą žmonijos istorijoje. Dirbtinė kontracepcija, kaip teigia filantropė, įgalina moteris pačioms tvarkytis savo gyvenimus, mokytis, įsidarbinti ir prasigyventi. Atrodo, ši ponia išgirdo Pauliaus VI žodžius, tačiau ne visus.

Viena svarbiausių 1967 m., netrukus po Vatikano II Susirinkimo, išleistos enciklikos „Populorum Progressio“ žinių buvo tokia: visuomeninis klausimas įgijo pasaulinį mastą. Turtingas žmogus turi pareigą pagelbėti skurstančiajam, turtingos tautos – skurstančiosioms. „Vystymasis yra naujas taikos vardas“, – rašoma dokumente, tačiau vienos valstybės vystosi nepaprastai sparčiai ir gamina perteklių, o kitoms stinga bazinių dalykų, ir jos priekin žengia itin lėtai. Vystymasis, kaip formuluoja palaimintasis popiežius, turi būti paremtas solidarumu, t. y. neįmanomas vienos atskiros valstybės augimas. Tai puikiai supranta filantropų šeima, tačiau pro ausis praleidžia žinomiausio ir daugiausia reikšmės turėjusio to paties popiežiaus dokumento „Humanae Vitae“ apie prideramą tvarką teikiant žmogaus gyvybę žodžius. Jame aiškiai suformuluotas Bažnyčios mokymas dėl kontracepcijos ir abortų. Iš to, ką moko Bažnyčia, išplaukia, kad demografinis augimas suderinamas su visapusišku vystymųsi, tačiau Gatesai ir kiti per daug vilčių sudeda į gimstamumo ribojimą.

Kaip enciklikoje „Laudato Si“ rašė popiežius Pranciškus, besivystančioms šalims netrūksta tarptautinio spaudimo ekonominę pagalbą susiejant su tam tikra „reprodukcinės sveikatos“ politika. Vakaruose paplitęs progresyvus požiūris į lytiškumą primetamas kitoms kultūroms, kur jis gali būti visiškai svetimas. Ciniškai žiūrint – kieno suole sėdi, to ir giesmę giedi, tad pinigų gavėjai turėtų priimti donorų sąlygas. Tačiau ką tai pasako apie donorų motyvaciją? Ar tai tikras rūpinimasis skurdo mažinimu ar vertybinė hegemonija, o gal siekis kontroliuoti nenumaldomai didėjantį gyventojų skaičių pasaulyje?

2015 m. vykusiame Vyskupų sinode, skirtame šeimai, ganytojai iš Afrikos kritikavo vakariečius, kurie paramą teikia su sąlyga, kad bus keičiami įstatymai dėl homoseksualumo traktavimo ir gėjų „santuokų“. Popiežius Pranciškus po viešnagės Filipinuose tais pačiais metais kalbėjo apie situaciją, su kuria jau buvo susidūręs ir Argentinoje. Teikiant tarptautinę paramą švietimui reikalaujama, kad į mokymo programas būtų įtraukiama vadinamoji „gender“ ideologija, niveliuojanti prigimtinius lyčių skirtumus. Šventasis Tėvas tai pavadino „ideologine kolonizacija“.

Enciklika „Populorum Progressio“ ne tik buvo pirmasis Bažnyčios Magisteriumo dokumentas, atsižvelgęs į besivystančių šalių gyventojų rūpesčius, bet ir išnagrinėjęs visapusiško žmogaus vystymosi koncepciją. Teigiama, kad tikrasis vystymasis neapsiriboja ekonominiu augimu, jis turi išsiplėsti į socialinę, kultūrinę bei religinę sritis: „Kiekviena pažanga yra tartum dviašmenis kalavijas. Būtina, kad žmogus galėtų tapti žmogiškesnis, tačiau pažanga gali ir įkalinti, kai virsta aukščiausia gėrybe, trukdančia žvelgti į dangų...“ Taigi net jei manytume, kad „moters reprodukcinės teisės“ yra efektyviausias kelias iš ekonominio skurdo, tokia pažanga, neatsižvelgianti į kultūrinius, religinius, transcendentinius žmogaus bruožus, yra netikra.

Nors enciklika „Populorum Progressio“ kritikuota dėl to, kad pasidavė septintojo dešimtmečio madoms, perimdama antikapitalistines nuotaikas, ar be reikalo pateikė kai kuriuos konkrečius pasiūlymus, pavyzdžiui, protekcionizmo politiką besivystančioms šalims ar pasaulinio fondo, finansuojamo turtingiausiųjų valstybių, sukūrimą, jos reikšmės pervertinti neįmanoma. Praktiškai ji paskatino Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos, kurios funkcijas šiandien vykdo Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija, Vatikane ir įvairių paramos organizacijų vyskupų konferencijų lygių įkūrimą, pavyzdžiui, „Trócaire“ Airijoje ar „Délégation Catholique pour la Coopération“ Prancūzijoje. Taip pat enciklika parodė katalikams Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje, kad Bažnyčia iš tiesų yra neturtingųjų, silpnųjų ir pažeidžiamųjų pusėje.

Intelektualine prasme aktualumo per pusšimtį metų ji neprarado, mat jos idėjas plėtojo Pauliaus VI įpėdiniai. Jonas Paulius II po dvidešimties metų enciklikoje „Sollicitudo Rei Socialis“ apie rūpinimąsi socialinėmis problemomis rašė, kad pirmtako dokumentas išsaugo visą savo kreipimosi į šiandienę sąmonę galią. Benediktas XVI žengė dar toliau, pavadindamas „Populorum Progressio“ mūsų laikų „Rerum Novarum“. Pastarasis dokumentas, nuo kurio prasidėjo Bažnyčios socialinis mokymas, parodė pasauliui, kad Bažnyčia turi ką pasakyti apie teisingą atlyginimą, darbo sąlygas, privačią nuosavybę, profesines sąjungas etc. Tuo metu Paulius VI paskelbė, kad, jei vystymasis neaprėpia viso žmogaus ir kiekvieno žmogaus, jis nėra tikras.

Tai svarbiausia žinia, kuri skamba nepatogiai veikėjams, susirūpinusiems vien savo tautos interesais, ideologijos sklaida ar redukuojančiais žmones į ekonomines būtybes be jokių aukštesnių ar gilesnių siekių. Nors globalizacija visus pasaulio žmones sujungė, faktinės tarpusavio priklausomybės nelydi moraliniai įsipareigojimai. „Vis labiau globalizuota visuomenė padaro mus kaimynais, tačiau ne broliais. Protas savo išgalėmis įstengia suvokti žmonių lygybę ir įsteigti pilietinę santvarką, tačiau negeba sukurti brolybės, – rašė Benediktas XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“ apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje, praėjus keturiems dešimtmečiams nuo „Populorum Progressio“. – Ši brolybė kyla iš transcendentinio pašaukimo, kuris priklauso Dievui – Tėvui, pirma mus pamilusiam ir per Sūnų mokančiam, kas yra broliška meilė.“

Kitaip tariant, solidarumo pareiga kitoms tautoms nėra savaime suprantama, nesilaikant prielaidos, kad visi žmonės yra Dievo kūriniai ir sudaro vieną šeimą. O jei laikomasi, tuomet abejingumo globalizacija, kaip rašė popiežius Pranciškus, neleistina. Tik kalbėdami apie tikrąjį, visapusišką tautų vystymąsi galime siekti, kad kasdien ištaigingai puotaujantis turtuolis ir nelaimėlis Lozorius galėtų drauge susėsti prie vieno stalo (plg. Mt 16, 19–31).