Dailininkas, žurnalistas Vaidotas Žukas. Konrado Morkvėno nuotr.

Dailininkas, žurnalistas Vaidotas ŽUKAS, paprašytas pakomentuoti palaimintojo Teofiliaus Matulionio kanoninio sakralinio paveikslo vertingumą – menas tai ar kičas, aštrių žodžių negailėjo: „Mano požiūriu, tai nei menas, nei kičas. Kiču jis negali būti, nes kičas yra kieno nors imitacija arba menkavertis trafaretas, štampas. Bet tai nėra ir menas, nes menas turi savo teritoriją su savo žanro specifika ir reikalavimais. Deja, per Vilniaus beatifikacijos iškilmes Lietuvos ir pasaulio visuomenei buvo pristatytas kažkoks saldžiarūgštis literatūrinis plepalas su religine ambicija.“

Dailininkas V. Žukas nuogąstauja ir dėl to, kad, jo žiniomis, šis palaimintojo Teofiliaus Matulionio paveikslas jau reprodukuojamas dideliais ir mažais formatais, bus platinamas po gimtąją krikščionišką Lietuvą ir dedamas į altorius. „Ar galima melstis priešais reprodukciją?“ – kandžios kritikos strėlių negaili dailininkas.

Pokalbyje su V. Žuku – apie tradicinės ir šiuolaikinės sakralinės ikonografijos kryžkeles.

Kanoniniam palaimintojo Teofiliaus paveikslui pasirinktas lenkų dailininko Zbigniewo Gierczako darbas. Sakykite, kodėl lietuvių autorių darbai galėjo pasirodyti netinkami? Negi neturime gerų savų kūrėjų?

Nežinau šio proceso eigos, bet dar gruodžio mėnesį pasiūliau Kaišiadorių kurijai tris gerus Lietuvos portretistus – Patriciją Jurkšaitytę, Žygimantą Augustiną ir Paulių Jušką, kuriuos būtų verta kviesti tapyti kanoninį vyskupo Teofiliaus portretą ar figūrą. Kiek žinau, lemiamą sprendimą daro Bažnyčios vadovai. Siūliau Kaišiadorims skelbti atvirą Lietuvos menininkų konkursą, nes meno pajėgų turime labai stiprių. Būtų įtraukta ir sujudinta ne tik krikščioniška visuomenė, pasirodytų talentai, honorarų lėšos liktų Lietuvoje.

Kaip manote, ar atrenkant tokio pobūdžio sakralinį paveikslą mūsų vyskupams pakanka kompetencijos menotyros požiūriu?

Bažnytinio meno užsakovai nebūtinai turi patys turėti meno kompetencijos, bet jie tikrai turėtų sudaryti šį reikalą išmanančių pasauliečių komisiją. Taip daroma civilizuotoje Katalikų Bažnyčioje. Pagal Vatikano II Susirinkimo liturgijos konstituciją, ordinarai savo vyskupijose privalo įsteigti kompetentingas meno komisijas. Tokia grupė išsyk būtų galėjusi pasiūlyti vyskupams palaimintojo Teofiliaus iškilmių vieningą spalvą, šiuolaikinį šriftą, liturginių drabužių, sarkofago ir paveikslų užsakymų apmatus bei visa kita. Taip elgiasi profesionalūs viešų renginių organizatoriai, išmanantys kultūrą ir rinkodarą.

O kaip dėl specifinių reikalavimų, kurie yra keliami kanoniniam palaimintojo paveikslui?

Per Vatikano II Susirinkimą atėjęs kultūriškai išsilavinęs popiežius Paulius VI (irgi palaimintasis!) Liturginėje konstitucijoje demokratizavo, „paleido“ kultūrą ir paskelbė, kad kultūrai pakanka pačios savęs, kad jai nereikalinga Bažnyčios globa.

Geros kokybės portretinė nuotrauka yra geriausias ir iškalbingiausias švento veido dokumentas.

Tačiau tam tikra beatifikacijų ir kanonizacijų ikonografinė tradicija egzistuoja?

Taip, bet ji kinta keičiantis laikams ir epochoms. Kanonizacijos vyksta nuo pat krikščionybės legalizavimo IV amžiuje, o palaimintųjų bei šventųjų atvaizdai buvo kuriami pagal tų epochų meno principus. Šiuolaikinė Bažnyčia yra kritiška net savo sakraliniam paveldui. Vatikanas atidžiai peržiūri gilias tradicijas tarp žmonių turinčių šventųjų gyvenimus, o tuos legendinius šventuosius, apie kuriuos pagal šiuolaikinius šventųjų bylų reikalavimus nepakanka patikimos medžiagos – šalina. Būtent todėl kai kurie populiarūs šventieji po II Vatikano buvo išbraukti iš liturginio kalendoriaus.

XIX amžiuje atsiradus fotografijos menui, beatifikacijoms tapomi paveikslai visai logiškai remiasi būtent nuotraukomis. Nes, kaip sakė palaimintojo Teofiliaus bylos postulatorius, talentingasis kunigas Mindaugas Sabonis: „Vatikanas pasakomis netiki“. Bet tiki faktais!

Stebuklai irgi turi būti paliudyti ir įrodyti faktais. Tik tada Vatikanas juos pripažįsta.

Geros kokybės portretinė nuotrauka yra geriausias ir iškalbingiausias švento veido dokumentas. Štai keletas tokio gerojo sprendimo pavyzdžių iš XX amžiaus hagiografijos: palaimintasis prancūzų dvasininkas Charles'is de Foucauld, britas kardinolas Johnas Newmanas arba airis jėzuitas Johnas Sullivannas. Arba šių metų gražus pavyzdys – pagal dokumentinę nuotrauką portugalų nutapytos Fatimos piemenėlių figūros – su etniniais elementais, bet be jokio klerikalizmo.

Palaimintasis Johnas Sullivannas.
Palaimintasis Johnas Newmanas.

Ar teko jums pačiam matyti ką nors iš gerųjų tokio pobūdžio ikonografijos pavyzdžių?

Teko. Neseniai lankiausi Liuvene, o ten yra toks belgų Matulionis, raupsuotųjų apaštalas tėvas Damienas De Veuster, miręs XIX amžiaus pabaigoje, 1936 metais jo palaikai parvežti iš Molokų salyno ir palaidoti Liuveno Šv. Antano koplyčios kriptoje.

Bijodamas, kad kaišiadoriečiai pridirbs kokių nors tortų, išsyk nusiunčiau jiems kanoninį šio šventojo Vatikane atvaizdą, kuris be papildomų fantazijų perteikė tikslią Havajų ligonių apaštalo nuotrauką. Liuveno koplyčioje virš paprasto sarkofago iš juodo marmuro – vėl tas pats kanoninis fotografinis atvaizdas – su akiniais, skrybėle ir iškalbingomis raupsų žymėmis ant veido ir rankų. Belgų vyskupai suprato, kad šis dokumentinis atvaizdas yra iškalbingesnis už bet kokią menininkų fantaziją. Negana to, dideliais dokumentiniais fotostendais išpuošta visa viršutinė Liuveno koplyčia.

Teofiliaus atvejis toks pat. Informavau kurijas, kad turiu padaręs studijinių palaimintojo fotokadrų skaitmenas – ką tik grįžus iš Solovkų konclagerio 1933 metais, arba pokariu, 1955-aisiais, iš Mordovijos, arba iš Birštono, Šeduvos tremties. Bet hierarchai renginio reklamai paėmė amerikietišką kadrą iš 1935 metų, uždėjo didelę šventojo aureolę. Bala nematė... Bet dėl tapybos – tai atskira muzika. Deja, mūsų klerą ir toliau graužia nevisavertiškumo kompleksas. Užsakymas ir vėl buvo atiduotas „šventesniems“ už lietuvius – lenkams...

Deja, be ironijos čia žiūrėti neįmanoma. Ši beatifikacijos paveikslo kanoninė klaida nėra vienadienė, nes ji tiražuojama, o tai yra krikščioniškos visuomenės estetinio skonio gadinimas, deja, ir klero diskreditavimas.

Šv. Damieno kripta Liuvene.
Tėvo Damieno kanonizacija Vatikane.

Kaip jūs asmeniškai kaip menininkas vertinate šį kūrinį – menas tai ar kičas?

Mano požiūriu, tai nei menas, nei kičas. Kiču jis negali būti, nes kičas yra kieno nors imitacija arba menkavertis trafaretas, štampas. Bet tai nėra ir menas, nes menas turi savo teritoriją su savo žanro specifika ir reikalavimais.

Deja, per Vilniaus beatifikacijos iškilmes Lietuvos ir pasaulio visuomenei buvo pristatytas kažkoks saldžiarūgštis literatūrinis plepalas su religine ambicija. Kratinys. O lenkams papasakotas naratyvas galėjo būti maždaug toks: „Oi, aš buvau vyskupas, o jūs niekas nežinojote; mano šūkis iš Senekos – „Per kančias į žvaigždes“; tai mano barako sąramose prasišvietė lietuviškos saulutės, o danguje žvaigždės šoko savo zodiaką; dar pektoralas, ištrauktas ant vatinuko, o ranka su rožiniu dar remiasi į spygliuotą vielą.“

Deja, be ironijos čia žiūrėti neįmanoma. Ši beatifikacijos paveikslo kanoninė klaida nėra vienadienė, nes ji tiražuojama, o tai yra krikščioniškos visuomenės estetinio skonio gadinimas, deja, ir klero diskreditavimas. Laimė, per beatifikacijos iškilmes raudoni kunigų arnotai (vėl lenkiški!) buvo geri, ryškūs ir bendro iškilmių vaizdo nesugadino. Ir ačiū Dievui...

Vis dėlto palikime ironiją nuošaly. Kokių priemonių turėtume imtis, kad galėtume pradėti meniniu požiūriu vertingos šiuolaikinės ikonografijos tradiciją?

Pirmiausia vyskupai turi įsileisti į kunigų seminarijas klasikinio ir šiuolaikinio meno žinovus, kad klierikai ir būsimieji kunigai išgirstų, pajustų ir suprastų, kuo skiriasi bažnytinės imitacijos nuo originalaus religinio meno. Ir kad vyskupai bei klebonai ne sektų banalybių trokštančiais parapijiečiais – avimis, bet kaip tikri piemenys arba ganytojai šalintų kičą, o šventovėms puošti kviestų tikrus menininkus. Kad nereikėtų ir vėl melstis priešais reprodukcijas.

Tegul visi ima pavyzdį iš palaimintojo vyskupo Teofiliaus, kuris, 1937 metais tapęs Kauno benediktinių kapelionu ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje steigdamas Švč. Sakramento nuolatinio garbinimo altorių, vitražus kurti pasikvietė nuostabų dailininką scenografą Liudą Truikį. Šis net nebuvo tradicinis katalikas – labiau panteistas-orientalistas. Bet L. Truikio „Adoruojantys angelai“ iki šiol Dievą garbina puikūs ir vertingi! Ir vėl palaimintasis vyskupas Teofilius pasielgė ne kaip provinciali davatka, bet kaip tikras antravatikanininkas.

Fatimos šventieji piemenėliai (2017 m.).