Rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, keli kilometrai į šiaurę nuo Sirijos ir Libano sienos, yra įsikūręs Artimųjų Rytų mastais nedidelis 7 tūkstančius gyventojų turintis Al-Hamidijos miestelis. Vietos gyventojams pasisekė: dėl sąlyginio atokumo fiziškai jo nepalietė alinantis jau septintus metus vykstantis karas Sirijoje. Gyvenimas jame tebėra toks pats, koks buvo daugelyje Levanto miestų iki karo: žmonės anksti rytą keliasi ir eina į darbus, per pietus valgo šaurmas, vakare susėdę kalba apie reikalus.

Miestelis niekuo neišsiskiria iš kitų: Bašaro al-Asado plakatais nukabinėtose gatvėse dominuoja keliaaukščiai namai, o karštaisiais mėnesiais nuo kaitrios saulės išdžiūva žolė ir pavėsį teikia medžiai, kurių daugelis nuo vasaros vidurio ima brandinti savo saldų, karščiu alsuojantį vaisių; prie savo krautuvių ir kavinių sėdi vietiniai, geriantys arbatą arba frapę, o apie tai, ką galima rasti jose, skelbia gausybė reklamų, už kurias garsiau šaukia tik futbolą žaidžiantys vaikai. Nepaisant tokios Artimiesiems Rytams būdingos panoramos, tai nėra tipinis Sirijos miestas. Gatvėse čia dominuoja graikų kalba.

Sudėtinga nusakyti, kiek šiandien graikų gyvena Sirijoje. Oficialiais duomenimis, 2011 m. jų buvo 5000, iš kurių 3000 gyveno Al-Hamidijoje. Likusieji mažomis bendruomenėmis gyveno Homse, Tartuse, Latakijoje, Alepe ir Damaske. Pastaruosiuose dviejuose miestuose būta net graikiškų mokyklų, nors Sirijos sostinėje ji uždaryta prieš keliolika metų todėl, kad neatsirasdavo mokytojų Graikijoje, norinčių vykti į Siriją.

Romantikai teigia, kad Sirijoje graikų gali būti iki pusantro milijono. Jų argumentas paprastas: didžiausia Sirijos krikščionių denominacija yra Antiochijos graikų ortodoksų bažnyčia, turinti būtent pusantro milijono tikinčiųjų Sirijoje. Dėl helenistinės kilmės ir graikų kalbos vartojimo liturgijoje yra teigiančių, kad jos nariai iš esmės negali būti ne graikai. Čia prasideda žaidimas argumentais: vieni tvirtina, kad klaida įvyko Kryžiaus žygių metu, kai buvo paskelbtas mitas, jog Antiochijos graikų ortodoksų bažnyčios nariai yra etniniai asirai, o graikiškumo juose tik tiek, kiek liturgijoje yra naudojama graikų kalba. Kiti teigia, kad šios denominacijos tikintieji yra arabizuoti graikai.

Šioje diskusijoje akivaizdu tik viena – helenizmas yra neatsiejama Levanto istorijos dalis, kadaise stipriai formavusi šį regioną. Manoma, kad graikai dabartinėje Sirijoje atsidūrė prasidėjus didžiajai kolonizacijai 7 a. prieš Kristų, nors mažai kas abejoja, kad prekybininkų iš Elados čia galėjo būti ir anksčiau. Vis dėlto pagrindinį impulsą regiono raidai suteikė Aleksandras Makedonietis, į regioną atnešęs politinį helenizmą, išstūmusį finikietiškąją ir mesopotamiškąją tradicijas iš viešojo gyvenimo, o Antiochijoje susikūrė tikras helenizmo centras. Griuvus Makedoniečio imperijai, atėjo romėniškasis ir bizantiškasis periodai, tęsę helenistinę tradiciją, kuri vėliau įgijo vis daugiau krikščioniškų bruožų, kol 7 amžiuje Levanto neužkariavo persai ir kalifatas.

Vis dėlto nereikėtų pervertinti graikų įtakos masėms. Ši tauta Levante niekuomet nesudarė gyventojų daugumos ir vargu ar galėjo sudaryti. Nors helenizmas ilgą laiką dominavo politiškai bei kultūriškai Artimuosiuose Rytuose ir padėjo pamatus daugybei šiandienių reiškinių ar darinių, ypač Vakaruose, Levanto gyventojai nebuvo helenizuoti en masse.

Vietos gyventojai semitai, tapę krikščionimis, daugiau perėmė iš ankstyvojo rabinistinio judaizmo ir vietos mesopotamiškosios tradicijos nei iš graikų. Tai galima teigti matant tai, kad asirai ir armėnai, gausiausios vietos krikščionių grupės, veikiau arabizavosi nei sekuliarizavosi, kitaip negu įvyko su krikščionimis Vakaruose. Net ir helėniškiausia Antiochijos Graikų Ortodoksų bažnyčia Baath partijos laikais buvo smarkiai arabizuota (iš dalies savarankiškai), ir graikų kalba liko naudojama tik liturgijoje. Todėl šiandien nei Sirijos, nei jiems labai artimi Libano graikai beveik nebekalba graikiškai. Išimtį sudaro maža bendruomenė Vakarų Sirijoje.

Apie 1897 m. Osmanų imperijos sultonas Abdulhamidas II įsakė įkurti Al-Hamidijos miestą. Tai buvo viena iš daugelio Levanto pakrantėse įkurtų gyvenviečių, skirta apgyvendinti pabėgėlius – graikus musulmonus iš Kretos. Ši sala į Portos sudėtį pateko, palyginti su Balkanų užkariavimais, vėlai, 1669 m., kai osmanai pralaužė venecijiečių gynybą ir šie galutinai pralaimėjo kovą osmanams dėl įtakos rytiniame Viduržemio jūros regione.

Po dviejų šimtmečių, 1858 m., 22 proc. salos gyventojų buvo musulmonai – daugiausia vietos graikai, atsivertę į islamą. Turkai masiškai į Kretą nesikėlė, o 18 a. pabaigoje jau visi imperijos graikai bruzdėjo. Kad tai nesustabdomas ir negrįžtamas reiškinys, tapo aišku po to, kai 1828 m. Graikija išsikovojo nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos.

Visą 19 amžių vyko nuolatiniai sukilimai ir revoliucijos, jauna Graikijos valstybė, dažnai padedama Vakarų jėgų ir Rusijos, nuolat plėtėsi. Kreta nebuvo išimtis. Sukilimas, prasidėjęs Kretoje 1895 m., peraugo į 1897–1898 m. graikų ir turkų karą. Įsikišus Didžiosioms jėgoms, Kreta buvo atskirta nuo Osmanų imperijos ir įkurta 20 metų gyvavusi Kretos Valstybė (Κρητική Πολιτεία), kurioje absoliučiai dominavo revanšistinės graikų idėjos, kuriomis buvo siekiama išstumti bet kokią islamo įtaką. Todėl Kretoje gyvenusiems turkams ir į islamą atsivertusiems vietos graikams neliko vietos, todėl norėdamas juos apsaugoti nuo neramumų sultonas nusprendė juos iškelti.

Šie graikakalbiai kretiečiai buvo išklaidyti po visą Viduržemio jūros rytinę dalį: apgyvendinti Tripolitanijos (Libijos), Libano ir Sirijose pakrantėse bei Koso ir Rodo salose. Iškeltieji graikai pasirinko skirtingus kelius: Libijos kretiečiai nustojo vartoti graikų kalbą, ir apie jų kilmę galima spręsti tik iš likusių pavardžių; Libano Tripolyje jie save identifikuoja kaip Kretos turkus, o Al-Hamidijos – miestelio, pavadinto sultono Abdulhamido garbei, graikai save mato kaip Kretos graikus.

Per daugiau nei šimtmetį gyvenimo Sirijoje Al-Hamidijos graikai išsaugojo savo unikalumą ir sveikindamiesi vieni su kitais tebetaria καλησπέρα. Jie sudaro 60 proc. visų Al-Hamadijos gyventojų, ir šie, norėdami išsaugoti savo tapatybę, stengiasi vengti mišrių santuokų. Verta dėmesio jų vartojama graikų kalba. Kadangi jie buvo palikti sau, vystėsi savarankiškai ir patys vengė kontakto bei asimiliacijos, jų vartojama graikų kalba mažai pakito ir lieka labai artima 19 a. Kretos dialektui.

Svarstymai apie Al-Hamidijos graikus iškelia daugybę klausimų. Kiek stipriai yra susijęs graikiškumas ir krikščionybė? Tai atsiejama viena nuo kita ar ne? Kelti tokius klausimus yra pagrindo iš istorijos. Šiuolaikinis graikiškasis nacionalizmas formavosi 18 amžiuje, o jam didelę įtaką padarė Osmanų imperijos administracinė santvarka, kurios globoje graikai atsidūrė nuo 15 amžiaus.

Kitatikių bendruomenių administravimas buvo organizuojamos pagal religinę struktūrą, todėl bažnyčios vadovas buvo ir osmanų pripažintas visos bendruomenės lyderis, tiesiogiai bendravęs su Portos atstovais. Graikai buvo administruojami iš Konstantinopolio patriarchato, atskiriant juos nuo kitų krikščionių – Balkanų ortodoksų ir armėnų, o jų valdymui buvo sukurtas Rum milleti. Tačiau Teodoro Kolokotronio vedama kova už nepriklausomybę ir įvairios ją lydinčios idėjos lėmė, kad graikai, norėdami sumažinti Portos įtaką, atsiskyrė nuo Konstantinopolio patriarcho ir sukūrė graikų ortodoksų bažnyčią.

Autokefalinių ortodoksų bažnyčių ryšys su nacionalizmu visuomet buvo abipusis, galiausiai palikęs Konstantinopolio patriarcho vadovavimą kelių milijonų tikinčiųjų bendruomenei. Tokia sistema reiškė, kad graikais buvo laikomi tik tie, kurie priklausė tai pačiai bendruomenei, o jai priklausyti buvo galima tik priklausant graikiškajai ortodoksų bažnyčiai. Visi, kas buvo už jos, buvo matomi kaip negraikai. Tai patvirtino 1923 m. apsikeitimas populiacija tarp Turkijos ir Graikijos, vykęs remiantis ne etniniu ar lingvistiniu, o religiniu priklausymu.

Vis dėlto dar tarpukario laikotarpiu graikiškumo samprata buvo plečiama: buvo manančiųjų, kad galima asimiliuoti albanus, arumunus ir bulgarus. Vėliau didelę įtaką Graikijoje įgijo kairiųjų idėjų šalininkai, ir tokių helenizacijos minčių buvo atsisakyta. Tačiau tokia idėjų gausa rodo, kad klausimai apie kultūrinį ir istorinį palikimą Graikijoje tebėra atviri.

Kokia graikų vieta pasaulyje? Bizantiškoji valstybės idėja ar sugrįžimas prie antikos? Valdant paskutinei Bizantijos paleologų dinastijai (1261–1453), buvo kilusi mintis grįžti prie senovės Graikijos idėjos, siūlant pakeisti imperatoriaus titulą nuo bazilėjo ir Romos autokrato prie helėnų imperatoriaus. Šiandien Graikijoje gana populiarios kairiosios idėjos. Kilus finansinei krizei, buvo atgaivinta helenoturkizmo idėja.

Diskusijos dėl tapatybės yra reiškinys, kuriam turbūt nėra pabaigos, ir taip bus visuomet. Bet šiandien, atrodo, Al-Hamidijos graikų tapatybės problema yra išspręsta – jie yra tapę graikiškojo pasaulio dalimi. Graikijos įstatymai leidžia dvigubą pilietybę – buvo nuspręsta, kad Al-Hamidijos gyventojai turi teisę gauti graikišką pasą kaip užsienyje gyvenantis graikai. Tačiau buvo susidurta su problema: Al-Hamidijos graikai, palikę Kretą dar 19 a., nebeturėjo tiesioginių ryšių Graikijoje, todėl jiems buvo sudėtinga dokumentais įrodyti savo ryšius su Kreta. Vis dėlto jais buvo patikėta. O šiandien nemažai Al-Hamidijos graikų dirba Kretoje ar netoliese esančiame Kipre. Ir patys jie nesivelia į su tapatybe susijusius ginčus – jie save laiko kretiečiais, neretai teigdami, kad kalba ne graikų, o kretiečių kalba.

Al-Hamidija yra unikali vieta savo praeitimi ir dabartimi, nes tokių vietų, turinčių daugiasluoksnę istoriją, Artimuosiuose Rytuose yra daug. Kiekvienoje šeimoje, kiekviename kaime, kiekviename mieste ir kiekvienoje gatvėje galima atrasti daugybę įgarsintų ar nutylėtų istorijų, rodančių, kaip dramatiškai klostėsi gyvenimas šiame regione, kur buvo klojami iš šiandienės Europos pamatai. Istorija yra kuriama kasdien, tik kasdienybė pasiglemžia šį suvokimą sau, ir gyvenimas teka įprasta sau vaga. Ir nesvarbu, ar ši kasdienybė vyktų po kaitria Viduržemio saule, ar čia, nuostabaus grožio saulėlydžiais spindinčioje Lietuvoje.