Kompozitorius, muzikantas Abrahamas Brody. Gabijos Labutytės nuotr.

Pastaruosius metus Abrahamas BRODY praleido Lietuvoje. Būtent Vilnių jaunas amerikietis muzikantas vadina namais ir čia grįždavo iš projektų įvairiose šalyse iš naujo atrasti vidinę ramybę. Lietuviškų šaknų turintis muzikantas teigia, kad būtent mūsų šalyje atranda didžiausią įkvėpimą, vaikščiojimas Vilniaus senamiesčio gatvėmis jam tampa tarsi meditacija, o miškuose aidinčios protėvių dainos suteikia stimulą kūrybai. Visą per metus įgytą patirtį A. Brody sudėjo į prieš kelias savaites išleistą muzikinį albumą „Iš tamsios turtingos žemės”, kuris simboliškai tarsi tapo atsisveikinimu su Lietuva.

Jau metus Lietuvą vadini savo namais. Kaip per šį laiką pasikeitė tavo asmenybė?

Pastarieji metai buvo nuostabūs – kupini įspūdžių, naujų patirčių ir įdomių žmonių. Lietuva man tapo dar artimesnė, svarbesnė. Dabar mano širdyje ji užima dar daugiau vietos. Vilniuje daug labiau jaučiuosi kaip namuose nei bet kur kitur pasaulyje, o keliauti man tenka tikrai daug. Santykis su žmonėmis, draugais, kultūra – kaip niekada stiprus.

Lietuvoje jaučiu didžiulį žmonių palaikymą tęsti tai, ką pradėjau. Aplinkiniai čia be galo draugiški. Mano asmeninė patirtis prieštarauja nusistovėjusiam stereotipui, kad lietuviai – uždara ir nedraugiška tauta. Aš niekada to nepatyriau. Visur, kur lankausi, žmonės neįtikimai atviri ir svetingi, ypač kai su jais pradedu kalbėti lietuviškai. Dabar Lietuvą drąsiai vadinu savo namais.

Vos prieš kelias savaites išleidai pirmąjį solo albumą „Iš tamsios turtingos žemės”, kuris bus pristatytas Vasaros terasoje Vilniuje rugpjūčio 5-ąją. Papasakok apie albumo skambesį ir tai, kaip jis gimė?

Albumas gimė kaip kelerius metus trukusio tyrimo rezultatas, kurio metu gilinausi į tradicinę Lietuvos muziką, analizavau autentišką liaudies dainų skambesį, dainų žodžius, su tuo susijusius ritualus ir tradicijas.

Albume „Iš tamsios turtingos žemės” skambantys kūriniai yra įkvėpti lietuvių liaudies dainų, kurias išgirdau iš draugų, pažįstamų ar radau senuose archyvuose ir kurios man paliko gilų įspūdį. Šiuos kūrinius aš šiuolaikiškai adaptavau pridėdamas elektroninio skambesio, naudodamas vokalą, smuiką, kankles ir kitus instrumentus.

Dauguma kūrinių – mano kurtos lietuviškų liaudies melodijų aranžuotės, tačiau du kūriniai gimė dirbant kartu su sutartinių giedotojų grupe „Trys keturiose“ ir mano grupe Maskvoje „Pletai”.

Manau, kad tradicinei lietuvių muzikai suteikus modernų skambesį ji tikrai gali tapti patraukli ir jaunesnei publikai. Tai yra būtent tai, ką aš ir bandau padaryti.

Šiuo metu su drauge Egle Česnakavičiūte kuriate dokumentinį filmą apie dainavimo tradicijas Dzūkijoje. Lankote visų užmirštus lietuvių senolius ir renkate išnykti baigiančias autentiškas liaudies dainas. Papasakok apie tai plačiau. 

Jei atvirai, nuvykti į ekspediciją, kurios metu akis į akį susitikčiau su protėvių dainas vis dar dainuojančiais žmonėmis, buvo mano svajonė daugelį metų. Tačiau ilgą laiką ji atrodė neįgyvendinama.

Kai Eglė pasiūlė prisijungti, nedvejojau, tačiau taip pat pagalvojome, kad būtų prasminga visa tai įamžinti dokumentiniame filme. Ir filme, ir gyvenime mes su Egle tampame tarsi natūrali šių tradicijų tąsa, lietuvių liaudies melodijas šiuolaikiškai, tačiau kiekvienas unikaliai interpretuodami savo muzikoje.

Dzūkija – išties fantastiškas kraštas, tankiais miškais, srauniomis upėmis ir gražiais kaimeliais alsuojanti senovė. Turiu pripažinti, kad ši kelionė į Lietuvos kaimo gilumas mane paskatino Lietuvą įsimylėti dar labiau.

Išgirsti šias moteris dainuojant savo namų aplinkoje, senoviniuose kaimeliuose buvo gili ir reikšminga patirtis. Dainų jos išmoko iš savo motinų ir močiučių, jas tyliai niūniavo per karus ir okupaciją. Tai stipriausios moterys, su kokiomis man kada nors yra tekę susipažinti.

Tačiau tuo pat metu buvo labai liūdna suvokti, kad ši tradicija nebėra perduodama iš kartos į kartą, jų vaikai šių dainų jau nebemoka. Aplankė skaudus suvokimas, kad, šioms moterims pasitraukus iš gyvųjų, su jomis pražus ir didelė lietuviškų tradicijų dalis.

Žinoma, Dzūkijos kaimus aplankė daug etnologų, dainos yra surinktos ir užrašytos, tačiau pats faktas, kad tai nebėra perduodama iš kartos į kartą, kad ši gija nutrūko, man yra labai liūdnas. Mano supratimu, šios tradicijos yra visa ko pagrindas.

Senovines dainas ir jų melodijas įkomponuoju į savo muziką, pasitelkdamas skirtingus instrumentus, elektroniką, vokalą.

Kaip manai, kodėl ši gija nutrūksta? Ar lietuviai nevertina to, ką vis dar gali pasiekti ranka?

Taip, aš manau, kad net daugelis mano draugų neįvertina šių tradicijų svarbos. Galbūt dėl to kaltas fenomenas, kai nesugebi tinkamai įvertinti to, kas yra visai šalia tavęs, nors tai tikrai ypatinga.

Jaunimas visame pasaulyje stengiasi tapti kuo panašesnis, dėvėti tuos pačius drabužius, klausytis tos pačios muzikos, naudotis tomis pačiomis technologijomis. Nesakau, kad tai yra blogai, tačiau globalizacija daro neigiamą įtaką tokiam paveldui, kokį vis dar galima rasti Lietuvoje.

Manau, kad tradicinei lietuvių muzikai suteikus modernų skambesį ji tikrai gali tapti patraukli ir jaunesnei publikai. Tai yra būtent tai, ką aš ir bandau padaryti.

Senovines dainas ir jų melodijas įkomponuoju į savo muziką, pasitelkdamas skirtingus instrumentus, elektroniką, vokalą. Taip lietuvių liaudies dainos įgauna šiuolaikinį skambesį, kurį aš pristatysiu per koncertą Vasaros terasoje Vilniuje rugpjūčio 5 dieną.

Nuo rugsėjo reziduosi Niujorko „National Sawdust” teatre ir atsisveikinsi su Lietuva. Kaip jautiesi grįždamas į savo gimtuosius namus – Ameriką – ir kokie ateities planai laukia tenai?

Rezidencija Niujorke – neeilinė proga savo darbus parodyti labai aukšto lygio kontekste. Bruklino „National Sawdust” teatre pristatysiu savo solinę kūrybą, tačiau taip pat bendrus projektus su sutartinių giedotojų grupe „Trys keturiose“, grupe „Pletai”, taip pat Sibire kurtus videoprojektus ir kitus eksperimentinius projektus.

Tačiau palikti Vilnių man labai liūdna. Daugelį metų svajojau čia atvykti, o kai pagaliau pasijutau kaip namuose, turiu išvykti. Tikiuosi po Niujorko ir vėl sugrįžti čia, tačiau kaip bus iš tiesų, parodys laikas.

Kompozitorius, muzikantas Abrahamas Brody. Gabijos Labutytės nuotr.