pexels.com nuotr.

Džiaugsmas yra daugiau nei laimė, kaip ši yra daugiau nei malonumas. Jis glūdi kūne, laimė – prote ir jausmuose, džiaugsmas – giliai širdyje, dvasioje, pačioje žmogaus šerdyje.

Malonumo kelias – jėga ir atsargumas. Laimės kelias – moralinės dorybės. Džiaugsmo kelias – šventumas, meilė Dievui visa širdimi ir artimui kaip sau pačiam.

Kiekvienas nori malonumo. Dar labiau – laimės. Labiausiai – džiaugsmo.

Sigmundas Freudas teigia, kad dvasinis džiaugsmas yra fizinio malonumo pakaitalas. Žmonės tampa šventi dėl seksualinės frustracijos.

Tai visiška tiesos priešingybė. „Nė vienas žmogus negali gyventi be džiaugsmo. Štai kodėl netekęs dvasinio džiaugsmo žmogus pereina prie kūniškų malonumų“, – sako šv. Tomas Akvinietis. Šventumas niekuomet nėra sekso pakaitalas, tačiau seksas dažnai pakeičia šventumą.

Pats paprasčiausias ir nenuginčijamas įrodymas, kad Akvinietis teisus, o S. Freudas klysta, yra patirtis. Tai ne vien tikėjimo reikalas, kaip įrodė daugelio žmonių daugkartinė patirtis. Galite pakartoti eksperimentą ir sau tai įrodyti. Galite neabejoti jo tikrumu, kaip neabejojate, kad ugnis karšta, o ledas šaltas.

Milijonai žmonių tūkstančius metų bandė šį eksperimentą, ir nė vienas nebuvo apgautas. Kas ieško – randa. Tai ne tik būsimojo gyvenimo pažadas, kuriuo tikime, bet ir šio gyvenimo pažadas, įrodomas patirtimi, tikrinamas eksperimentu.

Nė vienas kada nors Dievui iš visos širdies sakęs „teesie Tavo valia“ nebuvo apviltas – rado džiaugsmą. Ir ne tik danguje ar kažkada žemiškoje ateityje, bet tą pačią sekundę, čia ir dabar.

Džiaugsmas glūdi pačiame atsidavimo Dievui veiksme. Ne vėliau kaip padarinys, bet išsyk. Lygiai kaip moteris savo noru atsiduoda vyrui. Mistikai sako, kad sielos Dievo atžvilgiu yra moterys, tai viena iš Dievo vaizdavimo vyru priežasčių. Žinoma, tai tik simbolis, tačiau užčiuopia kažką tikra. Šis simbolizmas nėra seksistinis, jis byloja ir apie vyrų sielas.

Tik tuomet, kai mylimieji atsisako bet kokios kontrolės ir bejėgiškai ištirpsta vienas kito kūne bei sieloje, tik tuomet, kai įveikia kontrolės reikalaujančią baimę, jie pajunta giliausią džiaugsmą. Ir lytinis, ir dvasinis šaltumas kyla iš egotizmo.

Visi pažįstame šaltų, įtarių, nepatiklių, negalinčių paleisti žmonių. Jie yra nelaimingi, pasigailėtini. Jie negali rasti džiaugsmo, nes negali pasitikėti, negali tikėti. Reikia tikėti, kad mylėtum, ir mylėti, kad patirtum džiaugsmą. Tikėjimas, meilė, džiaugsmas sudaro vieną pasiūlymų komplektą.

Kas kartą sakydamas „taip“ Viešpačiui iš to, kas bent kiek panašėja į visą širdį, kas kartą, kai ne tik sakiau „teesie Tavo valia“, bet ir iš tiesų to troškau, tą pačią sekundę patyriau džiaugsmą ir ramybę. Iš esmės kiek žodžiai atitiko troškimą, tiek džiaugsmo ir radau.

Bet kuris kitas kada nors gyvenęs krikščionis patyrė tą patį. Šis eksperimentas atliktas milijardus kartų, visuomet gaunamas tas pats rezultatas. Tikras kaip sunkio jėga.

Per gerai skamba. Kaip davatkos perdėjimai ar pardavėjo liaupsės. Džiaugsmas akimirksniu? Tereikia atsiduoti Dievui? Kurgi kabliukas?

Kabliukas yra. Didelis, bet paprastas: reikia iš tiesų daryti, o ne galvoti apie darymą.

Visiškas atsidavimas reikalauja to, ko labai nemėgstame – mirties. Ne kūniškos. Kūnas – ne kliūtis. Kliudo ego, užsispyrimas. Labiau nei atiduoti kūną mirčiai bijome atiduoti savo ego, net jei jis – senasis žmogus, kaip sakė šv. Paulius, Adomas mumyse – yra visų bėdų priežastis.

Senasis žmogus parsidavė velniui, tapo jo mikrofonu. Sėdi sau už ausies ir tauškia. Kai norime atsiduoti Dievui, išsyk mums ima šnabždėti: „Dabar atsargiai. Susilaikykite. Pernelyg nepriartėkite. Jis pavojingas. Iš tikrųjų jis žudikas.“

Čia yra dalis tiesos. Net velnias turi pradėti nuo tiesos, kad paverstu ją melu. Tiesa, kad Dievas yra žudikas. Jei leisite, jis nužudys jūsų senąjį, savanaudišką, nelaimingą, pabodusį, pasigailėtiną, nepatiklų, nemylintį „aš“.

Bet tik tuo atveju, jei norite, ir tik tiek, kiek norite. Dievas yra džentelmenas. Jis niekada neprievartaus sielos, tik piršis jai.

Kai tai įvyks, suprasite vieną iš priežasčių, dėl kurios seksas yra toks ypatingas, šventas, nepaprastas. Tai dangaus, galutinės prasmės, likimo ir gyvenimo tikslo vaizdinys.

Net mažiausias išankstinis dangaus paragavimas čia, žemėje, prieinamas kiekvienam, kuris atsiduoda Dievui, yra kur kas džiaugsmingesnis nei pati didžiausia sekso sukelta ekstazė. Kaip būti su mylimąja yra kur kas džiaugsmingiau nei su jos nuotrauka. 

Arba tikite tuo arba ne. Jei taip, tuomet darykite! Jei ne, bandykite. Jums patiks.

Teksto autorius Peteris Kreeftas (g. 1937) – žymus amerikiečių rašytojas ir filosofijos profesorius Bostono koledže, krikščionybės apologetas, 75 knygų autorius. „Katalikų pasaulio leidiniai“ lietuvių kalba išleido aštuonias P. Kreefto knygas.  

Vertė Rosita Garškaitė. 

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.