Žemaičių krikštas, įamžintas Varnių katedros altoriaus antepedijuje (autorius P. Repšys).

Šiemet švenčiame prieš šešis šimtmečius įsteigtos Žemaičių vyskupystės, kurios centru tapo Medininkai (dabar Varniai), jubiliejų. Tais metais, 1417-aisiais, tikinčiųjų bendruomenė gavo ir pirmąjį ganytoją – Motiejų Trakiškį. Vyskupystė gyvavo daugiau nei pusę tūkstančio metų iki 1926-ųjų.

Savo mintimis apie žemaičių krikštą su Bernardinai.lt skaitytojais pasidalinti norėjo prof. Kazys Almenas (g. 1935) – fizikas, istorinių-nuotykinių romanų rašytojas, „santarietis“. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs JAV, pastaruosius du dešimtmečius jis gyvena Lietuvoje. Pasak K. Almeno, žemaičiai krikštą priėmė ne savo noru, o ir to meto Romos krikščionybė buvusi korumpuota.

1009 m. Kvedlinburgo analuose užfiksuotas pirmasis lietuvių susidūrimas su krikščionybe, tačiau Lietuva pakrikštyta tik 1387 m., o Žemaitija dar vėliau – 1413-aisiais. Tuo metu kaimynai slavai bei germanai tapo krikščionimis keliais amžiais anksčiau. Kodėl žemaičių krikštas stipriai vėlavo?

Jei klausiate „kodėl“, reikia pradėti iš toli, nuo Pradžios knygos, kurioje parašyta: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį.“ Vadinasi, žmogus panašus į Dievą savo laisva valia. Pradžios knygoje aprašyti mitai, jei skaitomi pažodžiui, visiems šių laikų žmonėms kelia prieštaravimų. Mūsų tikybos kapelionas, paklaustas apie dinozaurų kaulus, sakė: „Vaikai, ten kalbama apie Dievo dieną, ne mūsiškę. Dievas yra begalinis, tai kas žino, kokia yra ta Jo diena.“ Gana gražus paaiškinimas. Apie Dievo kūrybą man pati prasmingiausia yra Senojo Testamento vertėjo, prelato Antano Rubšio, su kuriuo teko bendrauti JAV, metafora: istorija – tai staklės, kuriomis audžia Dievas. Ne audė, o audžia, kūrybos procesas tęsiasi, Dievo diena nesibaigė.

Iki IX a. krikščionybė daugiausia plito per misionierius, tačiau tuo metu ji jau buvo tapusi valstybine religija: vietomis religinės ir sekuliarios valdžios atskyrimas egzistavo, vietomis jau buvo praskydęs. XI–XII a. Vakaruose įvyko aršus karas tarp šių dviejų galių, ir daug kur valdžią užėmė religija: valdė popiežius, vyskupai, popiežius turėjo valstybę, kariuomenę. Tuo metu rengti ginkluoti žygiai atsiimti Šventąją Žemę, jie turėjo įtakos ne tik religijos sutapatinimui su valdžia, bet ir su kardu. Žvilgtelėkime į Naująjį Testamentą – jame aprašomas stebėtinas anuometinei aplinkai įvykis, kur Jėzus paskelbia: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ ir „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Ši Kristaus mokymo tema yra labai aiški – religinė ir sekuliari valdžia privalo būti atskirtos. Tai žmogaus laisvos valios pasekmė, jis turi teisę savo religinius reikalus spręsti, kaip nori. XII–XIII a. Romos krikščionybė tapo Jėzaus žodžių perversija. Atsirado vienuolių, kurių profesija buvo žudyti žmones.

Kazys Almenas (g. 1935) – fizikas, istorinių romanų autorius.

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kaip žemaičių didikų delegacija, atvykusi išreikšti norą prisijungti prie krikščioniškų tautų šeimos, skundėsi teutonais Konstanco susirinkime: „Labai stengėsi atimti iš mūsų laisvę ir taikų gyvenimą, priešiškiausiu ir žiauriausiu būdu mus nusiaubdami, nekreipdami dėmesio į mūsų jau seniai turimą pamaldų ir karštą norą bei pastangas prisijungti prie katalikų tikėjimo. Jie nesistengė laimėti tikrajam Dievui mūsų sielų, bet norėjo okupuoti ir pasisavinti mūsų paveldą ir mūsų žemes.“ 

Pirmasis užrašytas krikščionybės susidūrimas su baltų gentimis – žinome ir genties vado vardą – Netimeras, baigėsi tragiškai. Šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis nužudytas, kaip dažnai misionieriams tais laikais nutikdavo. Galime klausti, kodėl, bet sunkiai atsakysime. Aiškiai susidūrė dvi skirtingos sistemos. Mūsų genuose įaustas bendravimas savo grupėse, jų saugojimas ir nepasitikėjimas svetimais. Žmonės dėl išteklių grūmėsi ne su meškomis ar vilkais, o su kitais žmonėmis, dėl to esame nepatiklūs.

Baltų gentys ilgą laiką nepriėmė naujos religinės sistemos, tačiau ją priėmė slavai, germanai. Pavyzdžiui, danų padėtis buvo panaši į mūsų, tik gentys labiau centralizuotos. Karalius Haraldas Mėlynadantis apsikrikštijo X a. Jam buvo sakoma: yra vienas Dievas, kuris paskiria valdovus, jei Jo atstovas Romoje tau duos karūną – būsi valdovas nuo Dievo, nebepriklausysi nuo kitų. Labai aiškus žingsnis į pavaldinių laisvės sumažėjimą. Paklusdami Dievui, jie turi paklusti ir Dievo siųstajam karaliui. Dėl panašių motyvų apsikrikštijo ir Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras. Tačiau baltai to nepriėmė.

Per kitus du amžius Romos krikščionybėje Kristaus žodžiai buvo vartojami užkariaujant, žudant. 1201 m. iš Brėmeno į Rygą persikėlė vyskupas Albertas, įsteigė Kalavijuočių ordiną, vienuolių tikslas buvo plėsti vyskupo valdas. 1235 m. Kryžiuočių ordinas atsikėlė į Mazoviją ir pradėjo kariauti prieš prūsus. Man atrodo, kad, prisiminus istoriją, klausti, kodėl vėlavo baltų krikštas, visiškai nereikia. Atsakymas perdėm aiškus. Bet kas ginsis, kai puolama. Lietuva buvo ganėtinai organizuota, kad pajėgtų apsiginti. Žemaičių krikštas įvyko ne žemaičių noru. Vytautas sukūrė pakankamai centralizuotą valstybę, žemaičiai neturėjo pasirinkimo.

Vytautas Didysis – Varnių katedros fundatorius: „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas įsteigė ir fundavo Medininkų katedros bažnyčią bei lietuvį Motiejų, tinkamą vyrą, mokantį žemaičių kalbą, į ją pateikė“. Antano Ivinskio nuotrauka.

Žemaičiai – paskutinieji pagonys Europoje. Vieni šią frazę taria su liūdesiu, kiti – su pasididžiavimu.

Priklauso nuo to, kaip žvelgi. Iš vienos pusės, to meto krikščionybės versija buvo korumpuota, t. y. Kristaus žodžiai sugadinti. Iš kitos – pati krikščionybė už tą versiją senesnė tūkstančiu metų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino raštinėje dirbo pranciškonai, kuriuos teutonai savo žemėse buvo uždraudę. Pranciškonai galėjo veikti tuometiniame Vilniuje, bet ne tuometiniame Kionigsberge. Nenoriu visiškai pasmerkti to meto Romos krikščionybės, įvairiais lygiais Kristaus žodis buvo puoselėjamas, švytintis to pavyzdys – šventasis Pranciškus.

Švenčiant 600 metų Žemaičių vyskupystės įsteigimą, akcentuojama, kad ši data svarbi ne tik religiniu, bet ir politiniu požiūriu: žemaičiai įsiliejo į Vakarus.

Bullshit, amerikoniškai sakant. Tuo metu Bizantijos krikščionybė buvo kur kas arčiau Kristaus mokslo nei Romos. Jie neturėjo karingų vienuolių, imperatorius ir patriarchas buvo atskirti. Jei žiūrėsime marksistiniu požiūriu į darbo santykių vystymąsi ar Adamo Smitho požiūriu į kapitalizmą – matysime vienokį vaizdą, bet mes juk katalikai, mums rūpi Kristaus mokslas, todėl turime klausti: kuo tie Vakarai buvo pažangūs?

Tačiau dabar situacija Rytuose, ypač Rusijoje, religijos ir valstybės atskyrimo požiūriu visiškai kitokia.

Deja, ortodoksai jau seniai pajungti valstybei, taip buvo ir Rusijos imperijoje, taip yra dabar Putino imperijoje. Tačiau kalbame juk apie anuos laikus. Mindaugo sūnaus Vaišvilko niekas nevertė priimti Bizantijos krikšto, jis tapo vienuoliu, ir jo pasaulietinė valdžia sumažėjo, tik tėvo nužudymas privertė jį imti valdžią.

Kaip Jums atrodo, ar Žemaitijos sukrikščioninimas yra mūsų kolektyvinės tapatybės dalis?

Galima sakyti nebent taip: jei ką nors darai, daryk gerai. Iš esmės Žemaitijoje krikščionybė buvo priimta nuoširdžiai ir nuodugniai. Vien Motiejus Valančius ko vertas.