Gregas Burke ir Paloma García Ovejero kartu su Federico Lombardi SJ. National Catholic Reporter nuotr.

Prieš metus rugpjūčio 1-ąją Vatikano spaudos salėje darbą pradėjo pagrindiniai atstovai spaudai – amerikietis Gregas Burke ir ispanė Paloma García Ovejero. Šie du pasauliečiai sukūrė išties konstruktyvų ir pasitikėjimu grįstą santykį su reporteriais, rašančiais apie Vatikaną, ir tai nėra mažas laimėjimas. Kita vertus, nė vienas iš jų Vatikane nėra laikomas tikrai savu žmogumi. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome amerikiečių inernetinio portalo „Crux“ apžvalgininko ir vatikanisto Johno L. Alleno Jr. komentarą.

Jokiame oficialiame kalendoriuje nėra pažymėta, tačiau rugpjūčio 1-oji yra svarbi diena Vatikanui – tiksliau, jo siekiui bendrauti su išoriniu pasauliu, ypač su žiniasklaida. Lygiai prieš metus amerikietis Gregas Burke ir ispanė Paloma García Ovejero perėmė pagrindinių Šventojo Sosto atstovų spaudai pareigas.

Vertinant amerikietiškais standartais, jie šiuo metu tikriausiai privalėtų džiugiai važiuoti pergalės ratus, juk dirba kur kas ilgiau nei vos septynis mėnesius ištraukęs Seanas Spiceras, prezidento Donaldo Trumpo atstovas, o palyginti su Baltųjų rūmų Komunikacijos departamento vadovo Anthony Scaramucci karjera, trukusia lygiai 10 dienų (2017 m. liepos 21–31 d.) – atrodo, kad truko visą amžinybę...

Ir Burke, ir García Ovejero buvo naujoviškas pasirinkimas. Pirmą kartą Vatikane dvi svarbiausios pozicijos santykiams su žiniasklaida patikėtos neitalams ir dar pasauliečiams. Be to, García Ovejero šiuo metu yra viena iš labiausiai matomų moterų Vatikane ir yra pirmoji moteris istorijoje atstovaujanti popiežiui.

Ką ši komanda nuveikė per metus?

Gregas Burke su popiežiumi, grįžtant iš vizito Azerbaidžiane

EPA nuotrauka

Tiesą sakant, nesu tinkamiausias žmogus tokiam klausimui. Burke, ilgametis „Time“ žurnalo ir „Fox News“ bendradarbis, yra senas mano bičiulis. García Ovejero yra moteris, kurią pažinau ir kuria žavėjausi, kai ši dirbo Vatikano radijo ispanų kalbos redakcijoje.

Nepaisydamas viso to, pamėginsiu atsisakyti asmeninių simpatijų ir paaiškinti, kodėl manau du dalykus: viena, Burke ir García Ovejero pakeitė Vatikano santykius su žiniasklaida į geresnę pusę, o antra, jie vis dar veikia ne visu pajėgumu.

Pradėkime nuo pozityviosios reikalo pusės.

Kai prieš 20 metų pradėjau nušviesti įvykius Vatikane, Spaudos salė daugumai žurnalistų buvo iš esmės savotiška Mirties žvaigždė. Ji buvo pilna baimę keliančių žmonių ir buvo vertinama labiau kaip kliūtis nušviesti dalykus nei informacijos šaltinis. Mes ten lankydavomės todėl, kad čia kabėjo legendinio Joaquino Navarro-Vallso skrybėlė, tačiau iš esmės niekas Spaudos salės nelaikė draugiška teritorija.

Visa tai pradėjo keistis pradėjus dirbti jėzuitui Federico Lombardi, kurį pakvietė Benediktas XVI, o visišką sužydėjimą pasiekė atėjus Burke bei García Ovejero. Abu žurnalistai yra sukaupę netrumpą Vatikano nušvietimo patirtį, tad puikiai išmano, kaip tai vyksta. Yra draugiški, simpatiški bei prieinami, kaip to ir tikimasi iš atstovų spaudai.

Tūkstančiais mažų būdų Spaudos salę jie padarė panašią į šeimą.

Štai paprastas, bet iškalbingas pavyzdys. Kasmet per Kalėdas Vatikano prelatai paprastai gauna daugybę visiškai netikėtų dovanų iš žmonių, kurių jie visiškai nepažįsta ir kurie paprasčiausiai šitaip nori išreikšti savo palankumą. Dažnai tos dovanos iškeliauja su rytojaus dienos šiukšlėmis. Tačiau Burke ir García Ovejero nusprendė išdalinti jas Spaudos salės darbuotojams, kurie, būdami žemesnio rango, paprastai mažiau uždirba ir menkiau vertinami.

Kitaip sakant, abu pasižymi nuoširdžiu žmogiškumu ir tai parodo.

Dar vienas privalumas, kurį Burke ir García Ovejero išnaudoja: kadangi yra žurnalistai, jie sugeba kreiptis į reporterius, sužadindami šių pasitikėjimą, kai pastarųjų darbas yra nesubalansuotas, klaidinantis, nesąžiningas ar akivaizdžiai „skylėtas“. (Keletą kartų man asmeniškai teko išgirsti tokius Burke komentarus, ir nors aš nebūtinai 100 proc. sutikau su jo kritika, be jokios abejonės, rimtai į ją pažiūrėjau.)

Anksčiau Vatikane buvo garsiai neišsakyta, bet visiems aiški žinia, jog, sušmėžavus kokiam žurnalistui, niekas čia tikrai nesiruošia plėšytis, kad pasijustum laukiamas.

Šiandien Burke, García Ovejero bei jų komanda sudaro kitokį įspūdį. Panašu, kad Vatikanas supranta žiniasklaidos svarbą ir labai pagrįstai nori palengvinti jos darbuotojų darbą. Ypač García Ovejero yra žinoma kaip dirbanti visą parą – neturiu supratimo, kada ji miega, bet kuriuo atveju ne taip ilgai ir ne taip dažnai. Kitaip sakant, senųjų dienų „mes vs. jie“ dinamika gerokai nusilpusi.

(Ironiška, tačiau, man atrodo, kad Vatikano spaudos salės korpusas dėl to yra mažiau vieningas nei prie 20 metų, labiau linkęs veltis į tarpusavio ginčus ir partizaninę įtampą, galbūt todėl, kad žurnalistai nebesijaučia kovojantys su vienu transcendentiniu priešu).

Paloma García Ovejero - pirmoji moteris, popiežiaus atstovė spaudai. "Famiglia Cristiana" nuotr.

Burke ir García Ovejero yra talentingi profesionalai. Jie puikiai išmano savo darbą, sunkiai dirba ir stengiasi iškart sureaguoti. Yra sklidini geros valios, kurios svarbos žiniasklaidos darbe niekada negalima nuvertinti.

Dabar apie neigiamą pusę.

Kalbant tiesiai šviesiai, nei Burke, nei García Ovejero nėra priimami kaip savi Vatikano žmonės. Žurnalistai kreipiasi į juos, kai prireikia kažko skubaus ir galimo viešinti, tačiau jei tau tikrai reikėtų žinoti, ką galvoja popiežius, nesikreiptum nė į vieną iš jų. Dažniausiai jiedu yra tiek pat laikomi atstu nuo naujausių įvykių raidos, kaip ir bet kas kitas.

Kitaip sakant, juos kamuoja ta pati negalia, kaip ir kiekvieną atstovą spaudai, kuris neturi tiesioginio priėjimo prie savo šefo: neretai jų yra prašoma paaiškinti dalykus, apie kuriuos jie patys nebūtinai viską išmano.

Su tuo susijusi kita problema. Kadangi nėra laikomi tikrai įtakingais ir galinčiais daryti poveikį, jie neturi jokios galios savarankiškus asmenis priversti suderinti pozicijas. Tikra problema, susijusi su Vatikano viešaisiais ryšiais metai iš metų, retai buvo oficialieji spaudos tarnybos pareiškimai, o labiau kokio nors kardinolo pasisakymai kokiame nors italų dienraštyje, kuriame visiškai nutolstama nuo scenarijaus, atsiribojama arba apskritai viskas apverčiama aukštyn kojomis.

Nei Burke, nei García Ovejero nėra žmonės, kurie galėtų paskambinti tokiam kardinolui ir pareikšti papeikimą, visiškai pasitikėdami, jog turi popiežiaus užnugarį.

Kas dėl to kaltas?

Šiek tiek patys Burke ir García Ovejero, – labiausiai todėl, kad yra pernelyg malonūs. Jie yra linkę pasakyti „taip“, kai Bažnyčia juos kviečia, nepaisydami to, kad aplinkybės nėra idealios. Griežtesnės natūros profesionalai pasakytų: „Jūs norite, kad tai padaryčiau? Tuomet suteikite man visus reikalingus įgaliojimus ir laisvą priėjimą arba pasiieškokite kito žmogaus.“

(Kartais norėčiau, kad Vatikane neliktų kvalifikuotų žmonių reikiamiems darbams tol, kol atstovo spaudai pozicija nebus atnaujinta. Tačiau tarp daugybės katalikybės paslapčių yra ir ta, kad joje atrodo niekada taip ir nepritrūksta žmonių, pasirengusių atlikti viską, ko tik Bažnyčia paprašys, nesvarbu, kiek tai prieštarautų jų profesinei ir asmeninei nuojautai.)

Dalis kaltės tenka ir popiežiui Pranciškui.

Nepaisant pagarbaus traktavimo, kurį Pranciškui rodo dauguma spaudos, nėra jokio aiškaus ženklo, kad santykiai su medijomis jam yra prioritetas. Jeigu taip būtų, Burke and García Ovejero turėtų tiesioginę liniją su juo, reguliariai susitiktų su juo privatiems brifingams, su jais būtų iš anksto konsultuojamasi dėl svarbesnių sprendimų – kokio atgarsio tikėtis ir kaip į jį reaguoti. Be jokios abejonės, Burke ir García Ovejero abu turi pakankamai parako ir noro maksimaliai išnaudoti savo poziciją. Tačiau Pranciškus ligi šiol dar nepadarė nieko svarbaus šia kryptimi, – tad esame ten, kur esame.

Tačiau ši padėtis iš esmės daug geresnė už ankstesnę, dėl to Gregas Burke ir Paloma García Ovejero nusipelno sveikinimų pirmųjų metinių proga iš kiekvieno, kuris bent kada prilietė pirštus prie klaviatūros arba mikrofoną prie lūpų, nušviesdamas Šventojo Sosto gyvenimą. Įtakingi ar ne, jiedu yra spaudos darbuotojų bičiuliai ir labai dažnai šito labiau nei pakanka.

Parengė Saulena Žiugždaitė