Tiksli Turino drobulės kopija – iškabinta rytų Beirute įsikūrusioje katalikų armėnų pariarcho rezidencijos koplyčioje. JOSEPH EID/AFP/Getty Images nuotr.

Rugpjūčio 6-ąją švenčiama Kristaus atsimainymo šventė. „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa (…) skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ – šitaip įvykį pasakoja evangelistas Matas, pabrėždamas Jėzaus dievystės paliudijimą keletui mokinių.

Ta proga „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome tekstą, pasakojantį apie garsiąją Turino drobulę, kurioje galimai įspaustas Jėzaus Kristaus veido atvaizdas. Neseniai „Catholic Herald“ dienraštyje kun. Dwightas Longeneckeris apibendrino ankstesnius ir naujausius duomenis, susijusius su pasaulyje labiausiai žinoma relikvija – pasidomėkime.

Viename iš Naujojo Testamentų tekstų, vadinamo Laišku žydams, rašoma: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra įvykis, kuriuo viliamės, tačiau jis yra ir nematoma tikrovė.

Tikintys Turinio drobulės tikrumu primygtinai pabrėžia, jog Drobulė yra šios vilties esmė ir įrodymas įvykio, kurio niekas nematė. Jie tiki, kad šis daiktas yra Jėzaus Kristaus įkapės. Drobulė buvo gerbiama ištisus amžius, o kai 17 amžiuje pateko į Turiną, tapo žymiausiu jos katedros lobiu. Pažvelgti į Drobulę atvykdavo popiežiai; Benediktas XVI, 2010-aisiais apsilankęs Turine, sakė, kad „Kristaus kentėjimuose tarsi veidrodyje regime savo kentėjimus“.

Skeptikai su panieka žiūri į visą šią istoriją. Remdamiesi 1987-aisiais atliktu anglies (Carbon-14) tyrimu, sako: „Ji siekia tik viduramžius. Mokslas tarė savo žodį. Viskas aišku.“

Tačiau Drobulės gerbėjai nenusileidžia, ir taip metai iš metų, vystantis technologijoms, kaupiasi vis daugiau įrodymų, kurie kiekvieną besidomintįjį tyrimais skatina skeptiškai vertinti skeptikus. Vienas naujausių teiginių – kad Drobulėje įsigėręs kraujas yra kankinto žmogaus – vėl atvėrė debatus.

Popiežius Benediktas XVI Turino katedroje prie Drobulės

EPA nuotrauka

Gražiai ironiška tai, kad būtent mūsų skeptiška ir mokslą garbinanti visuomenė prisidėjo prie visų šių naujų įrodymų atsiradimo. Drobulės santykiai su moderniomis technologijomis prasidėjo dar 1898-aisiais, kai Secondo Pia padarė pirmąją jos fotografiją. Išryškinęs negatyvą, jis pamatė, kad jame – žmogaus veido pozityvas. Fotografas padarė išvadą, kad pats atvaizdas iš esmės yra fotografinis negatyvas. Tad iškart kyla klausimas, jei Drobulė yra viduramžiais padarytas kūrinys, kaip jiems tai pavyko?

Profesorius Nicholas Allenas iš Pietų Afrikos pasiūlė mintį, kad viduramžiais egzistavo medžiagos ir žinios, kaip sukurti „fotografiją“. Jis pamėgino sukurti analogišką atvaizdą ant lininio audinio, pasitelkdamas teorinį procesą. Tačiau atvaizdų ekspertas Barrie Schwortzas, beje, nekrikščionis, sukritikavo Alleno darbą, kuris pasižymi tik keletu Drobulės savybių.

Hipotezės atmušinėjamos vienų ir kitų – tarsi teniso kamuoliukas. Vienas mokslininkas pasiūlo mintį, kaip paslaptingoji Drobulė galėjo būti sukurta vien tam, kad kitas tyrėjas įrodytų, jog tai neįmanoma.

1987-aisiais buvo atliktas Anglies-14 datos nustatymo tyrimas, kuris parodė, jog Drobulė siekia 13 amžių. Kaip ir buvo galima tikėtis, rezultatai sulaukė smarkios kritikos dėl kelių priežasčių. Pastaruoju metu kritikai argumentuoja, kad 1987-ųjų tyrimui buvo paimti Drobulės pakraščių audinio skiautiniai, kurie buvo meistriškai suadyti viduramžiais. Todėl anglies tyrimas (kaip teigiama) ir nėra tikslus.

Visiškai kitokį datos nustatymo testą atliko Giulio Fanti Paduvos universitete 2013-aisiais. Ši technologija naudoja infraraudonuosius spindulius ir spektroskopiją, siekiant išmatuoti radiacijos intensyvumą pagal bangų ilgį – tuo remiantis galima apskaičiuoti datą. Remiantis Fanti metodu, teigiama, kad Drobulės data yra laikotarpis tarp 300 pr. Kristų – 400 po Kristaus. Žinoma, netrūksta kritikų, teigiančių, kad Fanti metodas yra nepatikimas.

Šiuo metu turime daugybę patikimų žinių apie Drobulę, tačiau labai daug žmonių atmeta Drobulės autentiškumo galimybę, remdamiesi vien senuoju anglies tyrimu.

Tačiau geras detektyvas juk neapsiriboja vienu įrodymu. Jis renka ir vertina visus faktus. Štai įrodyti faktai, kuriuos aš laikau įtikinančiais.

1. Atvaizdas. Tai jokia dėmė, ir jis nėra nupieštas ant Drobulės. Jis nėra išdegintas įprastu aukštos temperatūros taikymo metodu. Jis yra įspaustas ant audinio pasitelkiant technologiją, kurios dar negalime paaiškinti. Nei mokslininkai, nei istorikai negali atkartoti atvaizdo, pasitelkdami viduramžiais žinotas technologijas, jie nesugeba jo atkartoti ir su šiuolaikinėmis technologijomis.

Italų mokslininkas Paolo DiLazzaro penkerius metus mėgino atkartoti atvaizdą ir padarė išvadą, kad jis išgautas ultravioletine šviesa, tačiau atvaizdui sukurti reikalinga ultravioletinė šviesa „stipriai viršija maksimalią galią, kurią skleidžia bet kuris šiandien prieinamas ultravioletinės šviesos šaltinis“. Tokiam sprogimui reikalingas laikas „būtų trumpesnis nei 1/40 sekundės, o ultravioletinės šviesos intensyvumas turėtų prilygti maždaug keletui milijardų vatų.”

2. Atvaizdo 3D savybės. Drobulėje įsispaudęs vyro atvaizdas gali būti nuskaitomas 3D Vaizdo technologijomis. Su paveikslais tokie testai neįmanomi.

3. Nukryžiavimo akivaizdumas. Nukryžiuoto žmogaus žaizdos puikiai atitinka ne tik romėniško nukryžiavimo, bet ir konkretaus Jėzaus nukryžiavimo detales: nuplakimas, erškėčių vainikas, nesulaužyti kaulai ir žaizda šone. Be to, viduramžių paveiksluose dažniausiai vaizduojami vinių dūriai Jėzaus delnuose, tuo tarpu Drobulė liudija apie vinių dūrius riešuose, kas būtų anatomiškai teisinga. Delnų raumenys nebūtų atlaikę vyro kūno svorio.

4. Geografija. Ant Drobulės randamos žiedadulkės ne tik iš Jeruzalės srities, bet ir Turkijos, bei kitų vietų, kur Drobulė tikėtina yra pabuvusi. Dulkės, nusėdusios atvaizdo vietose, kurios lietė kūno kelius ir pėdas, yra iš Jeruzalės aplinkos.

5. Duomenys apie žydų laidojimo papročius. Atrasti pėdsakai prieskoninių augalų, naudotų žydų laidojimo apeigose.

6. Kraujas ir atvaizdas. Kraujo dėmės ant Drobulės yra tikro žmogiško kraujo, o ne dažų pėdsakai. Kraujo nutekėjimas tiksliai atspindi nukryžiavimą ir palaidojimą. Atvaizdas įsispaudė drobėje vėliau nei kraujo dėmės. Faktas, kad kraujo dėmės išlaikė savo rausvą spalvą, įrodo, kad kraujuojantis žmogus patyrė kraštutinį žiaurumą. Naujausi atradimai liudija, kad nukryžiuotas vyras prieš tai buvo kankinamas.

7. Audinio tipas.Audinys atitinka pirmojo amžiaus Izraelio laikotarpį, tačiau niekaip netelpa į viduramžių Europos kontekstą. Klastotojas būtų turėjęs ne tik suklastoti atvaizdą, bet ir smulkiai žinoti pirmojo amžiaus audimo technologiją ir ne tik sugebėti ją atkartoti, bet ir įtaigiai pasendinti.

Piligrimų eilė prie Turino katedros

Nesame įpareigoti tikėti Drobulės autentiškumu; akivaizdu, ji – paslaptingas dalykas. Tai pasakius, vis dar išlieka paslaptis, kaip skeptikai sugeba laikyti nevertus dėmesio akivaizdžius dalykus. Jie garsiai reikalauja mokslinio pagrindimo, tačiau, kai šis pateikiamas, mažai kas atidžiau juo domisi. Paprasčiausiai trukteli pečiais ir sako: „Na, mes paprasčiausiai nežinome. Nieko tai neįrodo. Visa ką mes turime, tai tiesiog senas audeklas, kuriam dar neradome paaiškinimo.“

Tikiu, kad Drobulė yra autentiška, tačiau, jeigu skeptikai man pateiks įtikinamų atsakymų, į klausimus, kuriuos pateikia Drobulė, esu jiems atviras.

Vienas iš kūrybiško skepticizmo principų yra tas, kad akivaizdus atsakymas papratai yra teisingas. Mano galva, akivaizdus atsakymas yra tas, kad Turino drobulė yra Jėzaus Kristaus įkapės.

Tikiu, kad Drobulė yra autentiška, tačiau, jeigu skeptikai man pateiks įtikinamų atsakymų, į klausimus, kuriuos pateikia Drobulė, esu jiems atviras. Mano tikėjimas remiasi Prisikėlimu, ne pačia Drobule. Faktas, kad Drobulė ir toliau lieka paslaptimi, primena mums tą Naujojo Testamento eilutę, kuri kalba apie tai, kad „remiamės tikėjimu, o ne regėjimu“.

Pagal „Catholic Herald“ parengė Saulena Žiugždaitė