Evgenios Levin nuotrauka

Neseniai JAV Kongresas abiejuose rūmuose triuškinama persvara patvirtino sankcijas Iranui, Šiaurės Korėjai ir Rusijai. Paprastai sankcijas Rusijai visi sveikina, šį kartą džiaugsmas Lietuvoje ir kitose rytinėse ES narėse kontrastavo su susirūpinimu Vakaruose.

Šios sankcijos apima ir naujas sritis. Jos būtų nukreiptos ir prieš įmones, kurios prisideda prie Rusijos energetikos sektoriaus vystymosi. Viena vertus, Lietuva turėtų tokį sprendimą sveikinti kaip vertybinį – esame energetinės nepriklausomybės Europoje vėliavnešiai. Kita vertus, vertinant iš JAV pozicijų, pragmatinių interesų taip pat yra daug – JAV suinteresuota parduoti daugiau savo skalūnų dujų.

Berlynas ir Viena nerimauja, jog sankcijos neigiamai paveiks kalnakasybą, finansų sektorių, geležinkelių ir krovinių verslą. Vien naujoje „Nordstream 2“ dujotekio dalyvių geografija yra plati: Austrija, Vokietija, Nyderlandai, Prancūzija.

Pagrindinė problema yra ta, jog naujosios ES narės, ypač Baltijos šalys ir Lenkija, bendrus energetinius ES šalių projektus su Rusija suvokia kaip grėsmę, o Vakarų šalys, kurioms Maskvos grėsmė nėra tiesioginė, nemano, jog politinės įtampos turi trukdyti ekonominiams ryšiams srityse, kur tai naudinga abiem pusėms.

Iki šiol sankcijų įvedimo procesas tarp Vašingtono ir Briuselio buvo pavyzdingai koordinuojamas. Manyta, jog transatlantiniam dialogui gali pakenkti Donaldo Trumpo figūra (ir galimi jo aplinkos ryšiai su Rusija), tačiau šį kartą ryšiui smogė būtent Kongresas, kuris ėmėsi iniciatyvos ir buvo stebėtinai vieningas.

Šioje situacijoje ne tik Maskva ar Briuselis gali jausti apmaudą dėl susidariusios padėties. Gana karčią piliulę priverstas nuryti pats D. Trumpas – Kongresas nutarė jam gerokai surišti rankas dėl sankcijų. Be to, sprendimas buvo priimtas tokia triuškinama persvara, jog jo nepasirašyti nebuvo jokios prasmės – sustabdyti tokį palaikymą turintį nutarimą yra neįmanoma.

Paradoksalu, tačiau Maskvai šios sankcijos nors ir yra skausmingos, tėra tik dalinis pralaimėjimas. Lietuvai džiaugtis nėra ko. Tai situacija, kurioje Rusijos pralaimėjimas dar nėra mūsų pergalė. Nebent Pyro pergalė. Neaišku, ar iš tikrųjų Vašingtonas imsis įgyvendinti sankcijų įstatymą visa apimtimi ir darys viską, kad pažabotų tuos, kurie imasi verslo su Maskva. Vakarų Europoje tikimasi, kad galbūt ir ne. Ir tai nebūtinai yra blogai.

Šios sankcijos potencialiai gali įvaryti pleištą tarp JAV ir Europos. Jau dabar po D. Trumpo pergalės prezidento rinkimuose tarpusavio pasitikėjimas yra susvyravęs. Dabar sulaukta ir Kongreso antausio – net ne tiek dėl paties sankcijų fakto, kiek dėl menkos koordinacijos jį priimant. Tad Vašingtonu Europoje bus pasitikima vis mažiau.

Be abejo, tai pleištas ir Europos Sąjungos viduje. Lietuva pastaruoju metu vykdo tokią užsienio politiką, kuri paremta parama Vokietijos linijai. Dabar prezidentė Dalia Grybauskaitė nedviprasmiškai pasveikino sankcijas, dėl kurių Berlynas nerimauja. Tad rytinės ES narės turi būti atsargios, reikšdamos savo poziciją šiuo klausimu, nes lengva įžiebti nemenką vidinį konfliktą.

Abi šios takoskyros Maskvai labai naudingos. Be abejo, Rusija svajoja apie tai, kad Briuselio ir Vašingtono santykiai būtų kuo blogesni, o nesutarimų laukas didėtų. Greičiausiai anksčiau Maskva šiuo klausimu viltis dėjo į D. Trumpą (tai iš dalies pasitvirtina), tačiau netikėtai dabar labiausiai dėl to padėkoti turi Kongresui.

Nevieninga Europos Sąjunga taip pat yra Kremliaus svajonė. Esama padėtis kaip tik ir leis toliau skleisti mitą apie „radikalius“ pabaltijiečius ir lenkus, kurie trukdo kitoms šalims siekti savo ekonominės gerovės. Tad tokioms šalims kaip Lietuva reikėtų susilaikyti nuo ovacijų vienai kuriai nors pusei – Vašingtonui ar Briuseliui. Nuo to, ar Lietuva palaiko Vašingtoną, ar ne, priklauso nedaug – vis tiek lemiamas veiksnys bus tai, kaip sankcijos bus taikomos praktikoje. Jeigu kyla noras džiūgauti, galima tai daryti ir tyliai.

Pastaruoju metu vis dažniau Lietuvoje kalbama, jog ateityje neišvengiamai Lietuvai teks pasirinkti tarp ES ir NATO. O dar tiksliau kalbant – tarp Vašingtono ir Briuselio. Visgi pirmiausia tai, ką turėtų mėginti daryti Lietuva – padaryti viską, kad iki tokio scenarijaus nebūtų prieita. Lietuvai reikia abiejų. Todėl Lietuvos pozicijos turėtų būti paremtos ne kertine prielaida: „Viskas kas yra blogai Maskvai, yra gerai Lietuvai“, bet veikiau „gerai viskas, dėl ko Europa sutaria su Amerika“.

Be abejo, JAV, kaip galingiausia NATO šalis, yra ir bus svarbiausias mūsų saugumo garantas. Tačiau nereikia pamiršti, kas šiuo metu saugo mūsų šalį – vokiečiai, norvegai, olandai, belgai, liuksemburgiečiai, kroatai, prancūzai. Arba principinę D. Trumpo nuomonę, jog europiečiai patys turi daryti daugiau dėl savo saugumo (nors pastarieji signalai dėl JAV nusiteikimo ginti Europą ir ypač Baltijos šalis yra labai tvirti).

Naujosios sankcijos Rusijai yra ir pergalė. Tačiau kartu ir potencialus pralaimėjimas, iš kurio didžiausios naudos gali turėti ta pati Rusija. Kaip tada vertinsime formulę: „Viskas, kas yra blogai Maskvai, yra gerai Lietuvai“? Užsienio politika yra gerokai sudėtingesnė, negu norėtųsi, ir joje egzistuoja ne tik Rusijos veiksnys.