Kai 2013-aisiais poiežiumi buvo išrinktas argentinietis vyskupas Jorge Bergoglio, vienas iš svarbiausių jam patikėtų mandatų – Romos kurijos reforma. Ypač užtikrinant didesnį finansinį skaidrumą. Norėta išsiaiškinti, kiek pinigų cirkuliuoja Vatikane, iš kur jie, kaip naudojami ir kas turi priėjimą prie jų. Konklavos dalyviai troško, kad daugiau nebebūtų jokių slaptų manevrų, šešėlinių susitarimų ir nežinomų užkulisinių jėgų. Juk saulės šviesa – geriausias dezinfektorius. Pranciškus labai greitai ėmėsi žingsnių šia linkme, tačiau šiandien stebėtojai nusiteikę pesimistiškai: panašu, kad reforma nedavė lauktų rezultatų, o situacija grįžta į pradinę padėtį.

Tokią nuojautą skatina pastarųjų mėnesių įvykiai Šventojo Sosto administracijoje. Vienas po kito pasitraukė du svarbiausi finansų departamento pareigūnai. Vatikane pradėta byla, tirianti neteisėtą fondų panaudojimą, tačiau pagrindinis įtariamasis kardinolas nebuvo nei apklaustas, nei jam pareikšti kaltinimai. Visa tai skatina manyti, kad finansinė popiežiaus reforma – palaidotas reikalas. Tokius būgštavimus išsako ne vienas užsienio katalikų komentatorius.

Pranciškaus reforma stringa

Anot autoritetingo italų žurnalisto Massimo Franco, kuris neseniai savo mintis išdėstė dienraštyje „Corriere della Sera“, Pranciškaus pradėta „šoko terapija“ davė „labai menkų rezultatų“ ir kad reikalai dreifuoja atgal link to, ką Vatikano gyventojai vadina „normalumu“ – suprask, prie situacijos, buvusios prieš trejus metus iki reformų pradžios.

Franco teigimu, Valstybės sekretoriatas, Vatikano centrinis koordinuojantis departamentas, susigrąžina tradiciškai turėtą viršenybę finansų sferoje. Šio dominavimo sutramdymas buvo laikomas vienu iš Pranciškaus reformų pamatų.

„Vienas iš stipriausių mandatų, kuriuos Jorge Mario Bergoglio gavo iš konklavos dalyvių, buvo kaip tik ši gili pasitikėjimo nekeliančios Romos tikrovės revizija. Jei ne dėl kitos priežasties, tai dėl to, kad ji tapo Benedikto XVI atsistatydinimo priežastimi“, – rašo Franco, užsimindamas apie popiežiaus rinkimus 2013 m. kovą.

„Šios veiklos rezultatai – menki“, – sako autorius.

IOR būstinė Vatikane

Popiežius „įdėjo daug pastangų“, stengdamasis atnaujinti sistemą, tačiau panašu, kad tos sistemos „nebeįmanoma reformuoti, net pasitelkiant tokią šoko terapiją kaip Pranciškaus.“

Per porą pastarųjų mėnesių du svarbiausi finansų reformai Pranciškaus paskirti pareigūnai pasitraukė. Birželio 20-ąją iš trumpo Vatikano pareiškimo sužinojome, kad Libero Milone, italų finansininkas ir buhalterijos ekspertas, kuris 2015 m. buvo pasamdytas kaip pirmasis istorijoje nepriklausomas Vatikano auditorius, atsistatydino praėjus vos dvejiems darbo metams, nors buvo sutarta dėl penkerių. Jokių pasitraukimo detalių ar paaiškinimų nepateikiama. Beje, auditas – dar nebaigtas.

Po devynių dienų Australijos policija paskelbė kaltinimus kardinolui George'ui Pellui, kurį Pranciškus buvo paskyręs visiškai naujo Ekonomikos sekretoriato vadovu 2014 m. vasarį. Kardinolas kaltinamas praeityje įvykdytais lytiniais nusikaltimais, kuriuos kategoriškai atmeta.

Popiežius iškart davė leidimą kardinolui išvykti į Australiją ir gintis. Specialistų teigimu, procesas, ypač, jeigu patektų į teismą, gali trukti mažiausiai porą metų. Vadinasi, Pellas į Romą vykdyti savo pareigų greitai nesugrįš. Kas belieka – reikalas išties svarbus, ir vargu ar kada sužinosime, kiek šis sutapimas atsitiktinis. Tačiau kokia L. Milone's istorija?

L. Milone: balandis ar vanagas?

Įdomu, kad paskiriant Libero Milone į pareigas buvo pabrėžiama visiška jo kaip generalinio auditoriaus „nepriklausomybė“, atsiskaitymas vien popiežiui ir įgaliojimas pareikalauti bet kurios Vatikano įstaigos atverti jam savo apskaitos knygas. Netrukus po įdarbinimo kažkas įsilaužė į asmeninį Milone's kompiuterį jo biure Romoje, visai šalia Vatikano – panašu, kad jo atvykimas kai kam kėlė rimtą grėsmę.

Libero Milone. formiche.net nuotr.

Milone pelnė visuomenės palankumą, kai balandžio mėnesį buvo pranešta, jog šis atsisakė patrauklaus RAI pasiūlymo, motyvuodamas tuo, kad nori išsaugoti „visišką judėjimo laisvę“ vykdydamas pareigas Vatikane.

Šio asmens svarbą liudija ir faktas, kad, jam atvykus, Vatikanas atsisakė tarptautinės įmonės PricewaterhouseCoopers išorinio audito paslaugų, motyvuodamas tuo, kad įsteigus Generalinio auditoriaus poziciją bus lengviau atlikti užduotį.

Tad kodėl toks žmogus atsistatydina nieko nepaaiškindamas? Vatikano pranešime spaudai vien sausa padėka ir žinia, kad skubiai ieškomas kitas asmuo į jo vietą. Įvykio metu Italijos valstybinė televizija RAI, remdamasi „įvairiais šaltiniais“, teigė, kad Vatikano žandarmerija įvykdė kratą Milone's biure, sukurdama įspūdį, jog jis yra įtariamas neteisėtais veiksmais ir atsistatydina, vengdamas persekiojimo. Italų spauda citavo anoniminį kardinolą, sakiusį, jog auditorius tikriausiai „gerokai pasipelnė“ šiame darbe.

Tačiau kitiems nebuvo lengva praryti mintį, kad žmogus, kuris dirbo tokiose milžiniškose kompanijose kaip Deloitte, Fiat ir Wind, turintis sąžiningo profesionalo reputaciją, susigundytų svetimais pinigais. Milone, anot šių, yra vidinių Vatikano kovų auka.

Dar kiti mano, jog Milone paprasčiausiai nusivylė pastangomis reformuoti sistemą, kuri yra visiškai tuo nesuinteresuota. Abejonių šia hipoteze kelia faktas, kad vos mėnesį prieš pasitraukimą finansininkas interviu į klausimą, ar nesigaili ėmęsis šio darbo, atsakė: „Ne, priešingai, esu nusiteikęs nueiti visą kelią iki galo.“

O gal popiežius Pranciškus suprato pasamdęs netinkamą žmogų ir norėjo „tylomis jį atleisti“, negaišdamas laiko ir „nedarydamas jam nešlovės“?

Bet kuriuo atveju, pats faktas byloja ne pačius geriausius dalykus. Nepamirškime, jog daugiau nei 40 galimai neteisėtų veikų bylų registruotos Vatikano finansų informacijos biure tirti, tačiau nė viena iš jų nėra bent kiek pasistūmėjusi Vatikano teisminėje sistemoje. Tai perša mintį apie reformos merdėjimą.

Jean-Baptiste Douville de Franssu. „Crux“ nuotr.

Kas bus kita auka? Massimo Franco spėjimu, trečioji figūra, netrukus papildysianti išėjusiųjų gretas, galimai bus Jeanas-Baptise de Franssu. Religijos darbų instituto (IOR) – dar vadinamu „Vatikano banku“ – prezidentu jis buvo paskirtas 2014 m. liepą. Religijos darbų institutas nėra tikras bankas: jo misija – apsaugoti ir tvarkyti Šventojo Sosto, katalikiškų religinių kongregacijų, organizacijų, pavienių asmenų turtą. Institutas taip pat rūpinasi Šventojo Sosto darbuotojų algų išmokėjimu ir pensijų kaupimu. Nuo 2012 m. IOR kasmet viešai skelbia savo veiklos ataskaitas. Reformos pradžioje buvo uždaryta ir įšaldyta ne viena neaiškios paskirties sąskaita.

Pasak Franco, Vatikano žmonės kalba, jog Franssu yra „išsekęs“ ir jaučia „augantį šaltumą“ savo atžvilgiu iš popiežiui artimų žmonių. Pastaruoju metu IOR vadovas iš Prancūzijos į Romą atvyksta tik porai dienų per savaitę. Spėjama, kad Franssu pasitrauks jei ne vasaros pabaigoje, tai tikrai metų gale. „Jau kuris laikas kurijoje į jį taikosi tie, kurie jį laiko nepatogiu asmeniu, rašo Franco. – Jis yra trečioji „magiškojo trikampio“ viršūnė kartu su Milone ir Pellu.“

Iki lūžio taško – dar toli

Žurnalistas cituoja tapatybės neatskleidusį kardinolą, kuris būgštauja, jog baigėsi treji „Motu Proprio“ galiojimo metai: 2014-aisiais Pranciškus pasirašė teisinį dokumentą, kuriuo įkuriama nauja Vatikano priežiūros ir atskaitomybės sistema. Šiuo dokumentu daug galios suteikiama kardinolui Pellui. Pastarasis stengėsi į senas struktūras įdiegti keletą patikros priemonių, patikėtų išorės konsultantams ir firmoms. Be abejo, tai sukėlė konfliktą tarp naujai atvykusių ir senosios pasauliečių bei klero nomenklatūros.

Šiandien, anot komentatoriaus, toji nomenklatūra dar nesugebėjo visiškai atsukti laikrodžių atgal, tačiau užblokavo Pellą ir pačią reformą.

„Kai kurie tai vadina sugrįžimu prie sveiko proto, kiti – restauracija“. Išties, rašo Franco, „naujoji sistema sugriovė save dar prieš įsitvirtindama“, kadangi senoji yra „labiausiai išsilaikanti ir nepakeičiama – o kartu tam tikra prasme taip pat pasibaigusi.“ Tie, kam mielas sugrįžimas į „normalią situaciją“, dabar prognozuoja rimtą Pello departamento apkarpymą.

„Visiškai pakaktų penkių–šešių žmonių, kam ta dramblota ir pernelyg brangiai kainuojanti struktūra, kurią jie mėgino įkurti“, – sakė vienas šaltinių, artimų popiežiui.

Neseniai pasirodė įrodymas, kad Valstybės sekretoriatas laimi vidinę kovą dėl kontrolės. Monsinjoras Luigi Mistò, italas laikinai vadovaujantis Ekonomikos sekretoriatui, duodamas interviu Italijos vyskupų konferencijos dienraščiui „Avvenire“, teigė: „Ekonominė reforma... Valstybės sekretoriato palaikoma... pasiekė svarbių rezultatų.“

Vargu, ar šitaip būtų sakęs kardinolas Pellas.

Franco neužsimena apie kitą pastarojo meto įvykį, sužadinusį daug klausimų: neseniai pareikšti kaltinimai dviem pasauliečiams, anksčiau dirbusiems popiežiaus išlaikomoje „Kūdikėlio Jėzaus“ Romos vaikų ligoninėje. Jie kaltinami neteisėtu ligoninės fondų naudojimu. Kalbama apie beveik $500,000 sumą, išleistą perstatant Vatikano apartamentus kardinolui Tarcisio Bertone, buvusiam Valstybės sekretoriui prie popiežiaus emerito Benedikto XVI.

Nors kaltinimai siekia 2013-uosius ir Bertone karštai neigia bet kokį nusikaltimą, byla vis tiek sužadino abejonių dėl reformos būklės. Vienas iš akis badančių klausimų, kodėl Vatikano tyrėjai Bertone's niekada netgi nelaikė vertu apklausos, ir kaip buvo įmanoma šiuo metu bankrutavusiai Italijos statybų kompanijai, priklausančiai Bertone's bičiuliui, du kartus iš skirtingų Vatikano departamentų sumokėti už tą patį darbą?

Tad kur link vystosi įvykiai ir ko galima tikėtis artimiausioje ateityje?

Kas toliau?

„Crux“ apžvalgininkas Johnas Allenas Jr. išlieka optimistiškas, nepaisant nuviliančių pastarojo meto įvykių. Greta kitų veiksnių, jis mini svarbų terminą, kuris baigiasi šių metų pabaigoje, kai Vatikanas privalės pateikti ataskaitą Moneyval – Europos Tarybos kovos su pinigų plovimu bei teroristų finansavimu agentūrai. Ši ataskaita lems, ar Vatikanas bus vertinamas kaip sąžiningas žaidėjas globalinėje finansų sistemoje. 2015-aisiais Moneyval pagyrė naujas popiežiaus Pranciškaus administracijos priimtas teisines priemones, kuriomis siekiama kovoti su pinigų plovimu ir galimu terorizmo finansavimu, tačiau pabrėžė būtinybę ir vadovautis jomis praktikoje.

Jei Vatikanas nesugeba sutelkti reformai vidinių jėgų, postūmį jam duos išorinės jėgos.

Jeigu gruodžio pabaigoje vis dar nematysime sėkmingo finansinių nusikaltimų tyrimų ir rimtos generalinio auditoriaus pozicijos, vargu ar Moneyval sprendimas bus pozityvus, spėja J. Allenas. Kokios galimos neigiamos pasekmės? Teoriškai kalbant, įmanoma, kad kitos valstybės užšaldytų Vatikano sandėrius arba jam tektų mokėti papildomus mokesčius, norint padengti spėjamą riziką – ir tikėtina, kad niekas tokių pasekmių nenori.

Trumpai sakant, jei Vatikanas nesugeba sutelkti reformai vidinių jėgų, postūmį jam duos išorinės jėgos.

Kalbant apie tai, ar Vatikano kurijos reforma išvis įmanoma, klausimas lieka atviras. Paprastai sakoma, jog kiekvienas popiežius vykdė savo reformą, kitas klausimas, kiek sėkmingai. Štai Jonas Paulius II 1998-aisiais buvo užsibrėžęs įgyvendinti ambicingą pertvarką, paskelbdamas dokumentą „Pastor Bonus“. Daugumos komentatorių teigimu, deja, šis dokumentas nepalietė keleto itin svarbių administracinių problemų.

Kai 2005-aisiais popiežiumi buvo išrinktas Benediktas XVI, daug kas vylėsi, kad, būdamas Vatikano senbuvis, žinos, kur ieškoti pamestų galų ir paskatins seniai pavėluotą „apsivalymą“. Benediktas ėmėsi keleto išties labai svarbių žingsnių, pavyzdžiui, įkūrė Finansų informacijos tarnybą, tačiau galiausiai jo pastangos sustojo ties pirmuoju „Vatileakso“ atveju.

Pranciškus pradėjo eiti pareigas, žadėdamas giluminę reformą. Jis sukūrė visą keletą naujų struktūrų, dažniausiai patarėjais įtraukdamas naujus žmones iš šalies, turinčius ne tik ekspertų, bet ir švarių rankų reputaciją. Tačiau prabėgus ketveriems metams konkrečių pokyčių tarsi ir nematyti.

„Jeigu tą patį kartosime ir Pranciškaus pontifikato pabaigoje, kyla klausimas, ką reikės su visu tuo nusivylimu daryti naujam popiežiui?“ – klausia apžvalgininkas.

Viena iš galimybių – nuspręsti, kad reformuoti Vatikaną – misija neįmanoma. Tiesiog laiko ir energijos švaistymas, be to, pasaulis pateikia ir kitų iššūkių. Tad kam vargti?

Tačiau galimas ir kitas variantas: padaryti išvadą, kad laipsniška reforma suteikia pernelyg daug laiko įsitvirtinusiems interesams reformą neutralizuoti, tad norimų vaisių sulauktume vien išardant seną ir sukuriant visiškai naują sistemą – nuo pamatų.

Nors komentatorių mintys skamba makabriškai, tačiau trauktis nelabai yra kur. Juk akivaizdu, kad kurijos patikimumas ir reputacija svarbi, galvojant apie bendrą pasitikėjimą Bažnyčia, jos autoritetą. Ar užteks vidinių jėgų ir išorinio palaikymo apsivalyti iki galo?