Evgenios Levin nuotrauka

Lietuvos politiniame gyvenime yra štilis. Seimas (kuris neturi jokių atostogų) iš tikrųjų nedirba, o jo nariai pabiro po Lietuvą ir pasaulį. Nieko įdomesnio, išskyrus tai, kad kažkodėl laisvas Lietuvos pilietis Ramūnas Karbauskis negali viešųjų ryšių agentūroje susitikti su kita laisva Lietuvos piliete Greta Kildišiene, spėlionių, kaip socialdemokratų skyriai balsuos dėl koalicijos su „valstiečiais“ (LVŽS) likimo ir artėjančių „Zapad“ pratybų, nevyksta. Tarptautinėje arenoje mus itin liečiančių dalykų taip pat vyksta nedaug – Kongreso sankcijos Rusijai ir Mike‘o Pence'o vizitas Estijoje – tik išimtys, patvirtinančios taisyklę.

Tad kartais susidaro įspūdis, jog artimiausias svarbus politinis įvykis Lietuvoje bus tik kiek mažiau negu po dvejų metų. Kai Dalia Grybauskaitė po dešimtmečio bus priversta studentų pamėgtą „Dalios pievelę“ ir rūmus užleisti naujam šeimininkui.

Kadangi šiaip jau politinių dramų nėra, žurnalistai imasi jas kurti lygioje vietoje. Bet kokie pokalbiai su Linu Linkevičiumi, Sauliumi Skverneliu, Vygaudu Ušacku ar keliomis kitomis figūromis negali bent jau nepasibaigti klausimu – ką Tu 2019-aisiais? Patys politikai irgi kursto šią gandų mašiną. Nors Ingrida Šimonytė labai nedviprasmiškai pasakė, jog vargu ar apskritai kada nors daugiau dalyvaus rinkimuose ir velsis į politiką, Andrius Kubilius vis tiek pašlovina jos dorybes ir tinkamumą postui.

Be abejo, niekas neprisipažįsta kandidatuojantis. Išskyrus vieną Don Kichotą iš pajūrio su labai pajūrišku vardu. Nėra jokios prasmės. Kam, kai žiniasklaida ir politiniai konkurentai galės dar dvejus metus nagrinėti praeitį, tėvų, brolių, seserų, pusbrolių, pusseserių, dėdžių, tetų, anūkų, kaimynų, bendraklasių ir studijų draugų kelius ir klystkelius. Nenaudinga ir paneigti – paskui visi laikys melagiais. Visgi, esu įsitikinęs, kad bent vienas kitas iš tų, kurie šventai tvirtina, jog sprendimo nepriėmė, iš tikrųjų meluoja. Nors lietuviai mėgsta pilypus iš kanapių (o ypač iš ES ar JAV), tačiau pilypams reikalingas kuo didesnis žinomumas ir išankstinis įdirbis. Galite ginčytis – o kaip Emanuelis Macronas galų žemėse ar „valstiečiai“ mūsų Lietuvoje?

Taip, E. Macronas nebuvo labai gerai žinomas Prancūzijoje. Tačiau jis yra tobulas pavyzdys elementarios sėkmės svarbos politikoje. Jeigu Prancūzijos respublikonai būtų kandidatu išsirinkę Alainą Juppe ar net tą patį Nicolas Sarkozy, antrajame ture dabartinio šalies lyderio prancūzai net nebūtų galėję išrinkti. Bet dešinieji pasirinko kandidatą, kurį paskandino nepotizmo skandalas. Net ir kairiųjų pasirinkimas buvo naudingas E. Macronui. Jie kandidatu iškėlė gana kraštutinėmis kairuoliškomis pažiūromis garsėjantį Benoit Hamoiną, kuris nesugebėjo pritraukti nuosaikesnių kairiųjų balsų. Tai ir lėmė laimės kūdikio pergalę.

LVŽS? R. Karbauskio įdirbis buvo fantastiškas. Pradedant „Naisių vasaros“ serialu, kuris taip pavergė žmonių širdis, jog net mano alma mater budėtojas vakarais išjungdavo BBC, kad galėtų žiūrėti šį serialą. Be abejo, Pijus-Ramūnas turėjo puikią galimybę padidinti savo žinomumą ne tik kaip politikas, bet ir aktorius bei scenarijaus autorius. Po Lietuvą klajojo nemokamus spektaklius rodžiusi teatro trupė, išleista daug knygų vaikams... Taip žmonėms visų pirma buvo priminta, jog Ramūnas Karbauskis egzistuoja. Kuo viskas baigėsi – žinote patys. Išnagrinėjus elektoratą, suformuoti pagrindiniai rinkimų pasiūlymai, atskiro medalio už nuopelnus LVŽS nusipelno Andrius Tapinas, kurio beprotiškai populiarūs tekstai socialine problematika įsiliejo į darnią harmoniją su „valstiečių“ pažadais. Galiausiai suburta komanda, kurioje buvo viena kita žvaigždė, atsižvelgus į rinkimų sistemos specifiką, itin daug dirbta regionuose ir pasiekta puiki pergalė.

Tad tas, kuris nori nuo 2019 m. tapti S. Daukanto aikštės šeimininku, jau dabar turėtų nesnausti. Kas bus naujasis prezidentas? Kol kas nežinomųjų yra daugiau negu žinomųjų.

Kalbant apie partinius dalykus, jis nebus Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA-KŠS) ar Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) narys. Lenkų Lietuvoje gyvena tiesiog per mažai. O TS-LKD yra politinė partija, kuri itin poliarizuoja visuomenę, tad nacionaliniu mastu labai tikėtina, jog net pirmą turą laimėjęs dešiniųjų kandidatas antrame galėtų būti nušluotas. Tad abu garsūs diplomatai turi kuo giliau slėpti partijos nario pažymėjimą ir kuo aktyviau rodytis kaip nepriklausomi ir pagal Landsbergio dūdelę nešokantys politikai. Tam, kuris yra Seimo narys, itin gali būti liūdna – kad aukšto posto neturintisTS-LKD narys staiga taptų Lietuvos prezidentu... Na, tai nebent pasakose apie Pelenę girdėtas scenarijus.

Antra, reikėtų dairytis į žmones, kurie yra nutolę nuo kasdienės buitinės Lietuvos politikos. Apie gelbėtojus iš toli jau rašiau. Kol kas horizonte matyti tik vienas, bet jis turi itin netinkamą partijos nario pažymėjimą. Galbūt šį kartą laimė gali nusišypsoti kam nors iš vadinamųjų visuomenininkų? Kai prasidės intensyvesnės apklausos, vėl tikėkitės ten pamatyti porą tradicinių pavardžių – Egidijų Kūrį ar Gitaną Nausėdą, nors vargu ar kuris nors jų susigundys. Realu, kad vėl kovoje galima pamatyti Vladą Lašą, kurio eksperimentas 2014 m. rinkti vien elektroninius parašus beveik pasiteisino. O jeigu jam dar pavyktų atgabenti į Lietuvą „Tesla“, jis tapo moksliukų ir startupų kūrėjų favoritu. Taip pat verta rimtai įvertinti „Facebook“ asmenybes. Ten yra vienas vyrukas, kuriam šiemet suėjo 40 metų. Kalbama, kad pats Andrius Užkalnis yra paburbėjęs, kad negali būti, jog vien iš idealistinių paskatų šis asmuo tapo toks aktyvus internetuose, važinėja po mokyklas ir dar atsiima „Metų valstybės kūrėjo“ apdovanojimus.

Trečia grupė, į kurią reiktų atkreipti dėmesį, yra šlovingieji Lietuvos politinės erdvės užkariautojai – nepartiniai. Be abejo, savo dešimtadalį balsų vėl atsiriekti gali Naglis Puteikis, vienintelis žmogus, kuris neslepia, kad norėtų vėl šturmuoti S. Daukanto aikštę. Susivilioti gali ir vienas iš didžiųjų miestų merų, nors per daug turbūt jis myli vieną sostinę, kad keltųsi į kitą. Be abejo, yra dar vienas nepartinis, kurio sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip dirbs LSDP ir LVŽS partijų koalicija. Jis galbūt dar ir nuoširdžiai nėra apsisprendęs, nes jeigu jaus, jog šansų laimėti nėra daug, kandidatuoti neverta, o dirbdamas vieną atsakingiausių darbų Lietuvos Respublikoje, per daug laiko savireklamai skirti negali.

Taigi, naujasis prezidentas bus ne lenkas ir ne krikdemas. Realu, kad gelbėtojas iš tolimos distancijos nuo Lietuvos arba nuo praktinės politikos. Jeigu politikas, tai veikiau nepartinis.

Daugelis iš šių rinkimų tikisi, jog jie bus įdomiausi ir sunkiausi nuspėjami nuo pat 2002 m. Visgi, situacija gali apsiversti ir atsirasti favoritų, kurie tokį įsivaizdavimą pakeistų greitai. Tačiau tikėtina, kad kandidatų bus daug, nes bent jau kol kas kalbėti apie aiškius favoritus dar anksti.

Žymiai logiškiau kalbėti apie tai, kokio prezidento Lietuvai reikia iš teorinės pusės. Valdas Adamkus buvo stiprus užsienio politikoje ir tikrai neturėjo jokių stiprios rankos aspiracijų. Dalia Grybauskaitė yra visiškai kitokia – per kraštus trykštantis ego, žandaro mentalitetas, kuriantis įspūdį, kad prezidento įgaliojimai Lietuvoje yra neįtikėtinai dideli. Žmonės ją mėgsta, nes ji kuria žmogaus, kuris visada teisus ir auklėja visus klystančiuosius, įspūdį. Reikia pripažinti, jog būdą, kaip būti populiariai ir mėgstamai, D. Grybauskaitė tikrai mokėjo rasti.

Man norisi tikėtis, kad Lietuvai stipri ranka nėra būtina. Norėtųsi lyderio, kuris būtų pozityvus, o ne auklėjantis. Nebūtų policininkas, bet įkvėptų žmones. Nežinau tik ar mes tam subrendome. Lietuva turėjo galimybę pasukti šiuo keliu, kai į šalies vadovus kandidatavo Stasys Lozoraitis. Po jo, deja, naujų vietinių obamų (charizmos ir pozityvaus įkvėpimo, o ne vykdomos politikos prasme) nesulaukėme. Gal nesulauksime ir 2019 m.