Šį pamokslą Bostono arkivyskupas kardinolas Seanas O’Malley pasakė per 135-ąjį Kolumbo riterių konventą, kai buvo aukojamos šv. Mišios už visame pasaulyje persekiojimus kenčiančius krikščionis.

Praėjusį balandį popiežius Pranciškus apsilankė Tibro upės saloje esančioje Šv. Baltramiejaus bažnyčioje, kur meldėsi už naujausius kankinius. Ši senovinė šventovė buvo kardinolo George’o (Čikagos arkivyskupas emeritas, – red. past.) titulinė bažnyčia, o dabar yra priskirta kardinolui Cupichui (dabartinis Čikagos arkivyskupas, – red. past).

Popiežius šv. Jonas Paulius II 2000 metais, paminėdamas tūkstantmetį, patikėjo šią bažnyčią Šv. Egidijaus bendruomenei, kad ši sukurtų memorialą, skirtą atminti XX amžiaus kankinius. Bendruomenė surinko relikvijas ir kankinius menančius daiktus iš Afrikos, Azijos, Vidurio Rytų, Amerikų ir Europos. Taip pat ji surinko ir duomenis apie 12 tūkst. XX amžiaus kankinių. Bažnyčioje netgi eksponuojamas Mišiolas, kurį, kai buvo nužudytas, Mišiose naudojo palaimintasis Oscaras Romero.

Mes esame įpratę apie pirmuosius krikščionybės amžius galvoti kaip apie persekiojimų laiką, tačiau šiandien vis labiau įsitikiname, kad mūsų laikais yra gausybė kankinių ir persekiojamų krikščionių.

Šiandienės šv. Mišios aukojamos už šiais laikais mūsų persekiojamus brolius bei seseris, nes, kaip vakar pabrėžė aukščiausiasis riteris, yra vykdomas krikščionių genocidas. Kaip į mus kreipėsi sirų katalikų vyskupijos vyskupas Habashas, mes turime būti vilties ir solidarumo ženklais. Tai, kad šiandien čia su mumis kartu meldžiasi sirų patriarchas, Alepo vyskupas ir kiti vyskupai, atstovaujantys mūsų kenčiantiems broliams ir seserims, yra Kolumbo riterių darbo įrodymas, o kartu ir tvirtas priminimas apie vienų už kitus atsakomybę.

Mes girdėjome nuostabią popiežiaus Pauliaus VI citatą, kuri skelbia, kad pasauliui labiau reikia ne mokytojų, o liudininkų. Jėzus pasiuntė savo mokinius į pasaulį, kad šie skelbtų Gerąją naujieną, tačiau tą darytų pirmiausia savo gyvenimo liudijimu. Jų tikėjimas tapo regimas per jų veiksmų nuoseklumą, jų įsitikinimų drąsą ir nesavanaudišką meilę, kuri išreiškia save pasiaukojimo dvasia. Kartais mes pamirštame, kad graikiškai žodis liudininkas yra martyr (angliškai martyr reiškia kankinį, – red. past.).

Ankstyvoje Bažnyčioje kankiniai buvo regimi kaip idealūs mokiniai – vyrai ir moterys, taip perkeisti savo tikėjimo ir meilės Dievui, jog buvo pasirengę kentėti ar net mirti tam, kad galėtų tapti Bažnyčios tikėjimo prisikėlusiu Jėzumi liudininkais. Jėzus Evangelijoje mums teigia, kad kaip ir jis buvo persekiojamas, taip ir mes savo laikmečiu turime tikėtis persekiojimų.

Šiandienos šv. Mišiose prisimename mūsų šiandienos kankinius, ypač mūsų brolius ir seseris, kurie persekiojami Vidurio Rytuose. Daugelyje vietų, kurios laikomos civilizacijos ir taip pat krikščionybės lopšiu, šiandien krikščionys yra vejami iš savo namų, kankinami ir žudomi. Kai kuriose šalyse klestinčios krikščionių bendruomenės taikoje gyveno su savo nekrikščionimis kaimynais, o dabar yra likusios tik dalelės šios tikėjimo bendruomenės. Kaip ir Estera pirmajame skaitinyje, mes galime teigti: „Mūsų priešai rengia mums pražūtį.“ Mes taip pat galime melstis už tuos krikščionis, kurių gyvybė yra pavojuje, pasitelkdami Esteros žodžius: „Nenutildyk burnos tų, kurie tave šlovina.“

Apaštalų darbuose regime, kaip aukščiausiasis teismas mėgino nutildyti Petrą ir Joną, tačiau šie apaštalai išmintingai pareiškė turį paklusti Dievui, o ne žmogui. Nepaisydami mušimo ir grasinimų, šie apaštalai skelbė: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję.“ Ten pat Apaštalų darbuose mums skelbiama, kad „daug žmonių, išgirdusių Žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo iki penkių tūkstančių“. Kaip teigė Tertulijonas, kankinių kraujas iš tiesų yra Bažnyčios sėkla. Ankstyvoji Bažnyčia puoselėjo didelę ištikimybę kankiniams, kurie atidavė savo gyvybę liudydami tikėjimą. Romoje, kur buvo nukankinti Petras ir Paulius, kur tūkstančiai buvo nužudyti koliziejuje, persekiojami krikščionys aukodavo Mišias katakombose ant kankinių kapų, o iš čia ir kilo mūsų tradicija ant altorių, kur tik aukojamos šv. Mišios, padėti kankinių relikvijų.

Kol krikščionių, katalikų, stačiatikių ir kitų, kurie kenčia dėl savo ištikimybės Kristui, skaičius auga, popiežius Pranciškus dažnai kalba apie kraujo ekumenizmą. Šventasis Tėvas primena, kad mūsų meilė Kristui ir krikščionių tikėjimui stipriai mus susieja su stačiatikiais ir kitais krikščionimis, kurie lieja savo kraują liudydami tikėjimą Kristumi.

Prieš dvejus metus mane giliai sujaudino naujiena, kad Libijoje teroristai nukirto galvas 21 vyrui. Buvo 2015 metų vasario 2 diena, kai 21 statybininkas iš Egipto – visi koptai – išgirdo savo grobėjų reikalavimą išsižadėti krikščionių tikėjimo. Kai jie atsisakė, buvo aprengti oranžiniais kombinezonais ir nužudyti. Žudomi jie šnabždėjo maldas ir Jėzaus vardą. Su jais buvo ir dar vienas pagrobtas asmuo – darbininkas iš Čado, kuris nebuvo krikščionis. Kai teroristai jo paklausė, ar esąs krikščionis, jis paprasčiausiai atsakė: „Jų Dievas yra mano Dievas.“ Teroristai jį taip pat nužudė. Ar mūsų ištikimybė ir drąsa sunkumų ir persekiojimų akivaizdoje paskatintų kitus žmones apie mus sakyti: „Jų Dievas yra mano Dievas.“

Mus visus pašiurpino katalikų ir kitų krikščionių bažnyčių sprogdinimai Egipte, Irake, Nigerijoje ir Indijoje. Visas pasaulis apraudojo brutaliai Jemene nužudytas tris Motinos Teresės Dievo meilės misionieres seseris, kurių vienintelis nusikaltimas buvo rūpinimasis senoliais ir vargšais.

Šventasis Tėvas ragina mus suartėti su broliais krikščionimis ir išgyventi tą vienybę, kurios Jėzus meldė žodžiais: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“

Rugpjūčio 2-oji man taip pat yra ypatinga diena kaip šv. Pranciškaus sekėjui, nes šiandien yra Porciunkulės, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Angelų Karalienės, iškilmė. Taip pat šiandien yra ir mano vyskupystės šventimų, kuriuos gavau Virdžinijos salose prieš 33 metus, metinės. Po daugelio metų ir keturių vyskupijų esu čia tam, kad papasakočiau istoriją.

Porciunkulė yra maža koplytėlė Asyžiuje, dedikuota Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Šv. Pranciškus pavertė ją esmine pranciškoniškosios šeimos bažnyčia. Šv. Pranciškus suvokė, kad daug žmonių norėtų vykti į piligrimystę Šventojoje Žemėje, tačiau, kadangi ji buvo taip toli, kelionė tokia brangi ir pavojinga, tik nedaugelis galėjo įgyvendinti šią svajonę. Šv. Pranciškus norėjo inicijuoti Porciunkulės atlaidus, kad visi piligrimai galėtų gauti tas pačias malones apsilankydami Švenčiausiosios Mergelės Marijos Angelų Karalienės koplyčioje, Asyžiuje. Šiandien ši privilegija prasiplečia į visas pranciškoniškas bažnyčias bei koplyčias, taip pat ir visas šiandienos katedras.

Vienas ankstyviausių mano vaikystės atsiminimų yra šios iškilmės minėjimas kartu su močiute lankant Šv. Klaros neturtėles seseris. Senais gerais laikais buvo įmanoma gauti daug visuotinių atlaidų, tad buvo paprotys sukalbėti priskirtas maldas koplyčioje, tada išeiti ir vėliau sugrįžti ir visas jas sukalbėti iš naujo. Prie Šv. Klaros koplyčios visada rikiuodavosi eilė airių ir italų. Kiekvieną kartą, kai įžengdavome į koplyčią, močiutė pranešdavo, kurį iš artimųjų šįkart išmelsime iš skaistyklos. Po kurio laiko aš labai pavargdavau ir man nusibosdavo. Tada sakydavau: „Močiut, manau, kad mes jį išmeldėme jau praėjusiais metais.“ Į tai mano močiutė atsakydavo: „Už šitą reikia labai daug melstis.“

Porciunkulės atlaidų praktika susieja viso pasaulio katalikus su mums bendra Šventąja Žeme. Šv. Pranciškus labai mylėjo Šventąją Žemę, o ši meilė išaugo iš jo meilės Jėzaus Kristaus žmogiškumui ir pasišventimo Įsikūnijimui. Šis pasišventimas paskatino šv. Pranciškų įrengti pirmąją kalėdinę prakartėlę, kad žmonės galėtų pamatyti skurdą ir paprastumą, supusius Jėzaus gimimą.

Iki pat šios dienos broliai pranciškonai rūpinasi šventosiomis vietomis Palestinoje, pirmojoje provincijoje, kurią ordine įkūrė šv. Pranciškus, ir priima piligrimus iš viso pasaulio. Per aštuonis amžius nuo to laiko, kai Pranciškus išsiuntė vienuolius darbuotis šioje pasaulio dalyje, keli šimtai brolių buvo nužudyti priešiškų jėgų ir mirė kaip kankiniai.

Per penktąjį Kryžiaus žygį Pranciškus pats nukeliavo į Egiptą, kad susitiktų su sultonu. Neseniai Bostone, mečetėje, esančioje Rokberio rajone, buvo parodytas naujas pranciškonų sukurtas dokumentinis filmas. Filmas vadinasi „Pranciškaus ir sultono pėdomis: taikdarystės pavyzdys“. Pranciškus buvo tiek įsitikinęs Dievo tėvyste, kad visą kūriniją regėjo kaip brolius ir seseris: seserį Saulę ir brolį Mėnulį. Pranciškus teigia, kad jo ir jo brolių pašaukimas yra būti visuotiniais broliais, stengiantis įveikti kliūtis ir konfliktus. Tad, kai krikščioniškos pajėgos buvo pasirengusios smurtu sunaikinti musulmonus Šventojoje Žemėje, Pranciškus Asyžietis turėjo kitą viziją. Jis norėjo dialogo su sultonu Maleku Al Kamiliu, didžiojo Saladino sūnėnu. Kai Pranciškus atvyko pas sultoną lydimas vieno brolio, musulmonų karys leido jam patekti į rūmus, nes jam atrodė, kad Pranciškus tėra pavojaus nekeliantis išmaldos prašytojas, o musulmonai turi pareigą duoti išmaldą.

Pranciškui pagaliau pavyko sutikti sultoną, su kuriuo užmezgė ilgą ir draugišką dialogą. Kaip savo parašytoje šv. Pranciškaus biografijoje rašo šv. Bonaventūra, šv. Pranciškus praleido ten kelias dienas. Pranciškui išvykstant, sultonas jam padovanojo dramblio kaulo ragą, naudojamą musulmonus kviesti į maldą. Pranciškus parsigabeno dovaną į Asyžių ir naudojo ją kviesdamas brolius maldai. Dovaną vis dar galima išvysti Asyžiuje. Drįstu sakyti, kad tokiu atveju, jei daugiau krikščionių būtų turėję tokias nuostatas kaip šv. Pranciškus, šiandien mes nesusidurtume su tokiu siaubingu smurtu, kurį šiandien sėja radikalūs džihadistai.

Prieš kelerius metus Prancūzijoje buvo sukurtas filmas „Des hommes et des Dieux“ („Apie dievus ir žmones“). Filme prisimenama devynių trapistų vienuolių, gyvenusių vienuolyne Alžyre ir teikusių medicininę bei kitokią pagalbą vietos žmonėms, istorija. Jie užmezgė labai glaudžius ryšius su kaimynais musulmonais. Vienuoliai nusprendė nebėgti įsisiūbuojančio fundamentalizmo akivaizdoje. Jie liko kartu su skurdžiais musulmonais, kuriems tarnavo. Vienuoliai buvo pagrobti ir nužudyti. Filmas baigiasi kartu su dvasiniu vienuolyno abato testamentu, užfiksuotu laiške savo broliui Prancūzijoje. Laiške tėvas Chretienas savo broliui rašo esąs pasirengęs mirti, tačiau jį labiausiai jaudina tai, kad daug žmonių jo mirtimi pasinaudos kaip pretekstu nekęsti musulmonų.

Kaip šis šventas trapistų vienuolis ir kaip šv. Pranciškus mes nenorime, kad mūsų krikščionių kankinių kentėjimai virstų pretekstu nekęsti musulmonų. Mes norime regėti savo kankinių mirtį kaip meilės ženklą ir mūsų tikėjimo prisikėlimu liudijimą, kuris gali tapti sėkla mūsų religijai. Gandhi kadaise sakė: „Jei kada būčiau pažinojęs krikščionį, būčiau juo tapęs.“ Mes privalome pasauliui parodyti mylinčio ir gailestingo Kristaus veidą gyvendami tokį mokinių gyvenimą, kuris atitiktų Evangeliją ir prisidėtų kuriant meilės civilizaciją.

Amžiai tarpusavio nesupratimo, fanatizmo, persekiojimų ir neapykantos sukūrė šią siaubingą situaciją, su kuria susiduriame šiandien. Mes visi kruopščiai privalome darbuotis dėl pasaulio, kuriame išankstines nuostatas ir neapykantą pakeistų dialogo ir solidarumo dvasia, kur kiekvienas asmuo būtų vertinamas kaip Dievo vaikas.

Dalis mūsų ištikimos mokinystės yra sutelkti dėmesį į tokią gausybę kenčiančių persekiojamų krikščionių. Per dažnai mes esame kaip tas levitas iš pasakojimo apie Gailestingąjį samarietį. Jis atrodo atsainus savo brolio kančiai. Mes visi esame dėkingi Kolumbo riteriams už jų tęstinį ir dosnų įsipareigojimą padėti kenčiantiems broliams ir seserims krikščionims, kurių gyvenimas ir bendruomenės yra pavojuje. Šiandienos Evangelija primena mums, kad Kristus pažada laimę tiems, kurie yra persekiojami. Mūsų reakcija į kankinystę turi būti ne nusivylimas, o viltis.

Kalno pamokslo palaiminimai yra idealai, kurie turi mus įkvėpti kiekvieną dieną. Jėzaus palaiminimai atspindi vertybių apsivertimą ir iš tiesų aukštyn kojomis apverčia pasaulietinius laimės standartus. Jėzus meta iššūkį, kad mes, kaip mokiniai, regėtume pasaulį Dievo akimis. Tie patys palaiminimai yra ir paties Kristaus gyvenimo portretas: Jėzaus kaip vargdienio, romaus, gailestingo, taikdario, tyraširdžio ir persekiojamo. Jėzus moko mus, kad laimė nėra pasiekiama pinigais, malonumais ir galia. Tikra laimė ateina iš gyvenimo, kurį užpildo meilė ir pasiaukojimas. Laimė gimsta tada, kai mes dovanojame save Dievui ir kitiems. Būtent tai darė ir mūsų nukankinti broliai ir seserys. Jie paaukojo savo gyvenimus vardan Dievo meilės ir meilės mums. Kaip Jėzus mums liudijo, nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.

Tegul šių liudijimų narsa ir ištikimybė padeda mums tapti labiau katalikais, autentiškesniais, tikrais misionieriškais mokiniais, kurių gyvenimai ir vertybės atspindi Evangelijos džiaugsmą.

Parengė Donatas Puslys