Ben White (www.unsplash.com) nuotr.

Su organizacijos „Atviros durys“ direktoriumi Micheliu Vártonu kalbasi Ieva Staniulytė.

Kaip ir kada buvo įkurta organizacija „Atviros durys“? Kokie jos tikslai?

Organizacijos „Atviros durys“ istorija prasideda 1955 metais, kai jaunas olandas, kuris buvo žinomas kaip brolis Andrew, išvyko į Lenkiją dalyvauti marksizmo festivalyje. Už geležinės uždangos jis atrado persekiojamą Bažnyčią, kuriai verkiant reikėjo paramos, maldų ir Biblijų. Svarbiausia, jis rado krikščionių grupę, kurie jautėsi izoliuoti ir vieniši, ir kurie manė, kad visas pasaulis juos užmiršo. Vėlesniais metais jis daug kartų keliavo už geležinės uždangos. Prie jo prisijungė kiti ir pradėjo nelegaliai vežti Biblijas tikintiesiems į komunistines šalis. Kai žlugo Sovietų Sąjunga, organizacija „Atviros durys“ išplėtė savo veiklą visame pasaulyje, ypač musulmoniškose šalyse. Dabar brolio Andrew buvusi maža olandiška misija yra tarptautinė nevyriausybinė organizacija, turinti biurus 27 šalyse, veikianti daugiau nei 60 šalių.

Michelis Vártonas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Atvirų durų“ organizacija yra skirta remti krikščionis, kurie susiduria su religijos laisvės, pamatinės žmogaus teisės, saugomos pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnį, pažeidimus. Mes norime stiprinti ir aprūpinti Bažnyčią ten, kur tikinčiųjų padėtis yra sunkiausia: daugiau nei 60 šalių „Atviros durys“ platina Biblijas, moko bažnyčių vadovus, teikia socialinę ir ekonominę paramą, remia dėl tikėjimo persekiojamus krikščionis. Europos Parlamente aktyviai veikiame, kad didintume informuotumą apie krikščionių persekiojimą pasaulyje, mobilizuojame reikalingą politinę paramą.

Manau, kad kiekvienam žmogui religijos ar tikėjimo/įsitikinimų laisvė yra pagrindinė teisė ir tiltas į kitas visuotines laisves. Bažnyčios misija bet kurioje visuomenėje yra ypatingos svarbos, jos misija, be kita ko, yra saugoti ir stiprinti demokratiją, taiką ir stabilumą.

Kaip „Atvirų durų“ organizacija tiria krikščionių padėtį įvairiose šalyse? Pagal kokius kriterijus šalys įtraukiamos į TOP 50 sąrašą pagal krikščionių persekiojimo lygį? Kokia yra Jūsų pozicija dėl dabartinės krikščionių padėties pasaulyje?

Metiniam Pasaulio stebėsenos sąrašui (World Watch List) sudaryti atliekame mokslinius tyrimus ir naudojame duomenis, surinktus plataus nepriklausomų ekspertų tinklo, vietos tikinčiųjų ir „Atvirų durų“ darbuotojų daugelyje šalių. Sąrašu paskelbiame 50 šalių, kuriose krikščionys susiduria su žiauriausiu persekiojimu dėl savo tikėjimo, be to, fiksuojame vykstančias permainas, naujas tendencijas, krikščionių persekiojimo metodus pasaulyje.

World Watch tyrimai išskiria dvi pagrindines persekiojimo išraiškas, tai – spaudimas (krikščionių patiriamas spaudimas visose gyvenimo srityse) ir naikinimas (tiesioginis smurtas). Naikinimas yra lengviau nustatomas, fiksuojant smurto atvejus. Tuo tarpu spaudimui aptikti reikia atidaus vertinimo, kaip krikščionių gyvenimas ir religinių tiesų skleidimas yra persekiojamas įvairiose gyvenimo srityse. Pasitelkdami atsakymus į išsamų klausimyną, mes galime nustatyti šio persekiojimo lygį. Įvairūs persekiojimo aspektai ir jo vykdytojai tampa atpažįstami pagal atsakymus į anketas, skirtas atitinkamai šaliai ir apimančias tam tikrą laikotarpį.

„Atvirų durų“ sudarytas ir paskelbtas World Watch List 2017 akcentuoja grįžimą prie nacionalizmo, ypač religinio nacionalizmo, kuris prisideda prie persekiojimų visame pasaulyje didėjimo. Ypač sparčiai blogėja krikščionių padėtis Pietryčių Azijoje.

Ką, Jūsų nuomone, galėtų padaryti Europos Sąjunga, kad krikščionių padėtis pagerėtų? Koks yra ir turėtų būti ES institucijų – Europos Komisijos, Europos Parlamento, ES specialiojo atstovo religijos ar tikėjimo laisvei – vaidmuo?

ES gairės dėl religijos ar tikėjimo/įsitikinimų laisvės skatinimo ir apsaugos skelbia, kad teisė į religijos ar tikėjimo/įsitikinimų laisvę yra visuotinė žmogaus teisė ir įvairovės saugiklis. Europos Parlamentas, pavyzdžiui, prisistato kaip „pagrindinis veikėjas kovoje už demokratiją, žodžio laisvę, sąžiningus rinkimus ir už nuskriaustųjų teises“. Remiantis šiais deklaruojamais principais, krikščionių padėties gerinimas šalyse, kuriose jie persekiojami, yra ES institucijų prioritetas.

Visose derybose dėl tarptautinių sutarčių su šalimis, kurios nėra ES narės (pavyzdžiui, asociacijos, partnerystės ir bendradarbiavimo, prekybos susitarimai ir kt.), turėtų būti atsižvelgiama į religijos laisvės principą. Kadangi persekiojimas dažnai pasireiškia kaip spaudimas, kaip paslėptas žmogaus teisių neigimas, nukreiptas į religines mažumas, būtina kruopšti situacijos analizė, norint įvertinti realią padėtį konkrečioje šalyje.

ES turi suprasti, kad labiausiai persekiojamos mažumos yra sudarytos iš naujausių atsivertėlių, kurie nepriklauso pripažintoms tradicinėms bažnyčioms konkrečioje šalyje, ir dėl to yra dvigubai pažeidžiami.

ES institucijos turėtų teikti humanitarinę pagalbą diskriminuojamiems krikščionims, veikdamos ranka rankon su konkrečiose šalyse veikiančiomis, religinėms mažumoms artimomis nevyriausybinėmis ir religinėmis organizacijomis. Pažymėtinas pavyzdys yra krikščionių ir jazidų pabėgėliai Irake, kurie atsisako apsistoti pabėgėlių stovyklose, kuriose vyrauja musulmonai, ir todėl jų nepasiekia tarptautinė humanitarinė pagalba.

Žurnalas „Europos laiku“, Nr. 24