Jordan Whitt (www.unsplash.com) nuotr.

Poezija – taupūs ir talpūs žodžiai apie buvimą ar nebūtį. Kaip tik dėl šių dviejų jos savybių – taupumo ir talpumo – beveik nėra poetų, kurie mėgtų žodžius vartoti neatsakingai ir daugžodžiauti. O ir apie pačius kūrėjus ir jų darbo vaisius norisi kalbėti kiek galima glausčiau, skalsiau, norisi į žodžius sudėti kuo daugiau prasmės.

Poezijos nėra, jei nėra žmogaus. Tačiau, gimusi su žmogumi, ji dar turi būti atrasta, parašyta, perskaityta.

Kaip ir žmogus, poezija rizikuoja pasaulyje nepritapti, būti žmonių atmesta, apleista ir paniekinta. Kaip ir žmogus, ji gali nerasti sau vietos, o net jei ir randa, laukia vėl kiti išmėginimai – užaugti, subręsti, pasenti.

O ir žmogus gali poezijos nesutikti, kaip gyvenime nesutinka daugybės kitų žmonių. Daugelyje mokyklų nebereikia prieš klasę deklamuoti eilėraščių, ir jų rinkiniai senatvę pasitinka sunkiai nugulę apdulkėjusias knygų lentynas. Pilni išniekintų eilėraščių ir socialiniai tinklai – kad tik neskaitančiai publikai būtų bent kiek prieinamiau. Bet publika neprieina.

Gal tiesiog visko pasaulyje per daug ir laikas per trumpas. Gal tam yra atsiradusi Poezijos diena – kad skęstant įvykiuose ir reklamose bent kartą per metus akis užkliūtų už vieno kito posmelio. Galėtų – kaip tas paliepimas „bent kartą per metus atlik išpažintį“ – dar būti ir „bent kartą per metus perskaityk gerą eilėraštį”, nors jei tuos dalykus darysi tik kartą per metus – tikriausiai nieko doro iš to vis tiek neišeis.

Be alinančiu triukšmu užverstos viešosios erdvės, vienintelė poezijai, kuri turi prigimtinį poreikį būti girdima ir tariama, likusi kertė yra pats žmogus – jo vidinis pasaulis. Poezijai reikia iš naujo susitikti su moderniu žmogumi ir ten, jo viduje, apsigyventi. Jai lengviau būtų atkreipti išsiblaškiusio, informacinių šiukšlių kepure akis užsivožusio žmogaus dėmesį, jeigu būtų linkusi į palaidą elgesį, tik ji visai nepratusi vaipytis ir visaip demonstruotis. Per amžius gerbėjai nuo jos akių negalėdavo atitraukti kaip tik dėl išminties ir romumo, ir tų gerbėjų ji ginte neatsigindavo. Ir išmoko poezija būtent tokia būti – ori, pasitikinti, bet visuomet atviru glėbiu, visuomet priimanti.

Poezija buvo ir bus pirmiausia dėl savo draugystės su žmogumi, bet ir dėl to, kad yra įvairi ir bekompromisė. Kompromisas susirenka trumpalaikes simpatijas, bet jokia simpatija gyvenimo nekeičia, nebent padeda žvaliau praplaukti jo paviršiumi. O poezija keičia – jeigu ne elgesį gyvenant, tai žvilgsnį į gyvenimą būtinai – pagal tai ir galime atskirti, kad tikrai skaitome poeziją. 

Taip, ji niekam neturi tarnauti ir dėl nieko stengtis, bet, kita vertus, jeigu manote, kad poezijai nereikia žmonių širdžių, kad jai nereikia būti žmonių gyvenimuose, tai aš su jumis galiu ginčytis, kiek tik reikės. Iš tiesų poezija neprivalo ko nors apie save įrodinėti, bet nėra ji ir pasipūtusi. Jai rūpi žmogaus ir gyvenimo autentika, jai rūpi parodyti gyvenimą, koks jis yra, ar koks galėtų būti, jai rūpi pasidalinti gyenimo našta su žmogumi.

Dėl to poeziją geriausiai supranta tie, kuriems ne viskas šioje žemėje gerai klojasi. Laimingieji savo ruožtu poezijoje ieško savo laimės atspindžių, nors kiekvienas, joje ieškantis kažko iš anksto apibrėžto, yra pasmerktas poezijos nesuprasti. Imant į rankas eilių knygą, priešingai, reikia būti jau save nugalėjus – juk poezija pajėgi pasiūlyti nepalyginamai daugiau, nei galima būtų iš jos laukti.

Ir nors ji dažnai renkasi eilėmis kalbėti apie mums jau gerai pažįstamus dalykus, visgi vos prisilietusi juos praturtina kažkokia gyva ir nežinoma dvasia, kuri tai sukrečia, tai nuramina, bet visada gelbsti, kaip gerasis samarietis kadais gelbėjo plėšikų užpultą nelaimėlį – mylinčia širdimi. Tokia jos branda. 

 Marcelijus Martinaitis. Fragmentas

Poezija

kalba tiems,

kurie

supranta daugiau,

negu 

gali jinai pasakyti.


Poezija

yra ir tiems,

kurie

iš jos tyčiojasi,

ir tiems,

kurie

negali kalbėti

arba

yra užmiršti...