XIII a. moteris iš turtingos Asyžiuje gyvenusios aristokratų šeimos nepakluso tėvo valiai ištekėti, pabėgo iš namų ir tapo vienuole. Privilegijuotą pasaulietinį gyvenimą ji iškeitė į šv. Pranciškaus pasiūlytą neturtą ir paprastumą. Tai šv. Klara – pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje, parašiusi vienuolijos regulą ir pateikusi ją popiežiui tvirtinti. Popiežius emeritas Benediktas XVI yra rašęs, kad Bažnyčia daug skolinga „tokiai drąsiai didelio tikėjimo moteriai, gebėjusiai suteikti lemiamą impulsą Bažnyčios atsinaujinimui“.

Kristumi šv. Klaros pavyzdžiu anuomet pasekė ir šiandien seka daugybė moterų. Su seserimi Pranciška Mačiulyte OSC iš Kretingoje įsikūrusio Šv. Klaros seserų vienuolyno susirašėme apie negausų, tačiau iškalbingą šv. Klaros rašytinį palikimą. Pasak vienuolės, šv. Klarą iš jo pažįstame kaip vidujai turtingą ir stiprią asmenybę.

Iki 2022 m. Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija planuoja iš lotynų kalbos išversti ir išleisti lietuviškai dar neskaitytus XIII–XIV a. dokumentus, autentiškiausiai perteikiančius pranciškoniškąjį dvasingumą. Tarp jų – perleisti šv. Klaros raštus ir išleisti šv. Klaros legendą bei jos kanonizacijos dokumentus.

1995 m. lietuvių kalbą išleisti keturi šv. Klaros laiškai šv. Agnietei iš Prahos, laiškas Ermentrūdai iš Briugės, Regula, Testamentas ir Palaiminimas. Ar tai visas šventosios palikimas, ar lotynų kalba yra ir daugiau? Ar išlikę šaltinių originalai? Kur jie saugomi?

Į lietuvių kalbą buvo išversti visi šiandien žinomi šv. Klaros raštai. Kaip žinome, jos rašytinis palikimas yra labai kuklus, o originalių rankraščių, rašytų pačios Klaros ranka, apskritai nėra išlikę. 1253 m. rugpjūčio 9 d. patvirtintos Regulos tekstas buvo užrašytas popiežiaus Inocento IV bulėje Solet annuere (t. y. Regulos tekstas ir popiežiaus patvirtinimas yra kartu). Šis dokumentas saugomas Šv. Klaros protovienuolyno archyve, Asyžiuje. Su Regula buvo nutikusi kurioziška situacija. Praėjusio amžiaus antroje pusėje paplito nuomonė, neva Regula buvo palikta Klaros kape ir atrasta tik 1850 m. šventosios abito klostėse. Paaiškėjo, kad Regula niekada nebuvo dingusi, tik pasikeitė jos statusas: XVII–XVIII a. sandūroje archyvinis dokumentas imtas traktuoti kaip relikvija ir buvo saugomas kartu su šv. Klaros apsiaustu bei abitu.

Neabejojama, kad galėjo būti daugiau šv. Klaros laiškų šv. Agnietei iš Prahos, bet išlikę tik keturi. Šiandien žinomos jų kopijos saugomos Milane, Šv. Ambraziejaus kapitulos bibliotekoje (XIV a. nuorašas, darytas Prahoje), ir Kroatijoje, Šibeniko Mažesniųjų brolių konventualų vienuolyno archyve (taip pat XIV a. nuorašas iš Prahos, darytas greičiausiai klarisės). Laiško Ermentrūrai rankraštis taip pat nėra išlikęs, šiandien žinomas tekstas greičiausiai buvo sukomponuotas iš kelių laiškų. Laišką paskelbė Antonio Melissano da Macro 1931 m. L. Waddingo Annales Minorum, ad anum 1257 priede Nr. 20.

Ilgą laiką virė diskusijos dėl šv. Klaros Palaiminimo ir Testamento autentiškumo. Nuorašuose šiedu tekstai beveik visada pateikiami kartu. Egzistuoja du pagrindiniai Palaiminimo variantai: vienaskaitos forma „Viešpats telaimina tave“ (skirtas šv. Agnietei iš Prahos ir Ermentrūdai iš Briugės) ir daugiskaitos forma „Viešpats telaimina jus“ (skirtas visoms seserims).

Pirmoji tradicija remiasi trimis rankraščiais: dviem rankraščiais vokiečių viduramžių kalba (skirti Agnietei iš Prahos) ir XVII a. lotynišku tekstu (Palaiminimas Ermentrūdai). Antroji tradicija yra paliudyta daugelio kodeksų įvairiomis kalbomis: lotynų, nyderlandų, prancūzų, italų, ispanų. Pagrindiniai kodeksai lotynų kalba yra šie:

- Šv. Klaros seserų Montevergine vienuolyno Mesinoje (galėjo būti užrašytas XIV a. pab.–XV a. pr. Montelučės klarisių vienuolyno Perudžoje skriptorijuje ir priklausė šv. Eustachijai Kalafato OSC, įkūrusiai klarisių vienuolyną Mesinoje);

- Nacionalinio istorijos archyvo Madride (XV a. pab.–XVI a. pr.);

- Upsalos universiteto bibliotekos (surašytas XIV a. ar greičiau XV a. ir priklausė brigitiečių vienuolynui Vadstenoje);

- Urbino klarisių vienuolyno (XV a., lotynų ir italų k.; jis taip pat galėjo būti užrašytas Montelučės vienuolyne, Perudžoje).

Br. Giovanni Boccali OFM aktualizavo dar vieną svarbų kodeksą, saugomą Briuselio karališkojoje bibliotekoje (aprašytas 1903 m. J. Van den Gheyno), ir 1989 m. paskelbė Testamento bei Palaiminimo tekstus. Jo atliktas darbas prisidėjo patvirtinant šių šaltinių autentiškumą, taip pat buvo ištaisytos kai kurios klaidos, likusios ankstesnėse publikacijose. Svarbios klaidos taip pat buvo ištaisytos rengiant naująjį Regulos leidimą (Vangelo come forma di vita. In ascolto di Chiara nella sua Regola, I leid. 2007; II leid. 2011). Šį darbą atliko Umbrijos-Sardinijos šv. Klaros seserų federacija.

Ar yra išlikę Klaros iš Asyžiaus kanonizacijos dokumentai? Ką iš jų sužinome?

Yra išlikę Kanonizacijos proceso aktai. Liudininkų apklausa vyko vieną savaitę: nuo 1253 m. lapkričio 24 iki 29 d. Buvo apklausta 15 Šv. Damijono vienuolyno seserų, šv. Klaros vaikystės draugė Bona de Guelfuccio ir keturi Asyžiaus gyventojai. Lotynų kalba parengtas tekstas, reikalingas kanonizacijai, kuriuo vėliau pasinaudojo Tomas Celanietis, rašydamas „Mergelės šv. Klaros legendą“, nebuvo išsaugotas. Tik XX a. pradžioje Nacionalinėje bibliotekoje Florencijoje buvo surastas greičiausiai XIII a. rankraštis – Proceso vertimas į Umbrijos–Toskanos šnekamąją kalbą, o jo autorystė priskiriama ses. Battistai Alfani iš Montelučės vienuolyno Perudžoje. Anot tyrėjų, Tomas Celanietis gana tiksliai perteikia aktuose užfiksuotą informaciją: svarbesnius Klaros gyvenimo pasaulyje ir vienuolyne įvykius; būdo bruožus, atsiskleidžiančius bendraujant su seserimis, mažesniaisiais broliais, Bažnyčios hierarchais, pasauliečiais; jos pamaldumą Nukryžiuotajam, kontempliatyvumą. Taigi kartu su Procesu šiuos du tekstus pagrįstai galime laikyti pagrindiniais šaltiniais Klaros asmenybei pažinti.

Praėjusiais metais lietuvių kalba išleista „Trijų draugų legenda“ apie šv. Pranciškaus gyvenimą. Tomas Celanietis parašė „Legenda sanctae Clarae virginis“. Kas legenda apskritai buvo viduramžiais?

Legenda viduramžių literatūroje nėra literatūrinis pramanas, fantastinis pasakojimas, bet, kaip nurodo pats lotyniškas žodis: „tai, kas skaitytina“. Šiuo literatūros žanru dažnai naudotasi kuriant šventųjų gyvenimo aprašymus, kurie būdavo pateikiami kaip sektini pavyzdžiai. Jų stilius paprastesnis nei teologinių ar egzegetinių veikalų, net artimesnis liaudies pamaldumui, bet jokiu būdu nesuprimityvinantis aprašomojo asmens. Tomo Celaniečio „Šv. Klaros legendoje“ pasinaudota hagiografinei literatūrai būdingomis schemomis, o kartu siekta originalumo tiek turinio, tiek formos požiūriu. Viliamės, kad šie du svarbūs šaltiniai pasirodys lietuvių kalba ir per juos galėsime geriau pažinti šv. Klaros asmenybę.

Ar autentiški dokumentai, pasakojimai yra suprantami šiuolaikiniam žmogui, pasauliečiui ar pasaulietei? O gal apskritai šiandien reikia skaityti ne pačius šaltinius, o aktualias jų interpretacijas? Gal tai būtų paveikiau?

Viduramžių tekstui būtini komentarai. Be jų sunku suprasti ne tik XIII a. realijas, bet ir žmonių mąstymo ypatumus, dvasingumą, net jų žodyną. Rašomos ištisos knygos, kuriose aiškinamos atskiros sąvokos, epochos bruožai, ir tik taip pamažu priartėjame prie asmens. Mums labai trūksta šios bazės. Tik turint gerai parengtus šaltinius, įmanoma daryti brandžias ir pagrįstas interpretacijas. Mano manymu, ir aktualias interpretacijas reikėtų skaityti lygiagrečiai su šaltiniais, bent susipažinti su jais, kad vyktų dialogas. Interpretuojant viduramžių tekstus išvados neretai būna prieštaringos (tai sąlygoja šaltinių prieinamumas, specifiniai konteksto tyrimai ir kita), tad būtų prasminga pasigilinti, kuo pagrįsta viena ar kita nuomonė.

Žinoma, nesunku suprasti šiuolaikinių skaitytojų nuogąstavimą, kad viduramžių žmogaus patirtis gali pasirodyti tolima, neaktuali (arba įdomi tik siauram specialistų ratui, nekalbant apie pašvęstuosius asmenis), bet yra vykusių pavyzdžių, kaip tą patirtį pateikti patrauklia forma, be „akademinio nuobodulio“. Turiu omenyje ses. Claire-Pascale Jeannet OSC istorinį romaną apie šv. Klarą (1989). Jis gausiai paremtas jau minėta dokumentine medžiaga, o kartu parašytas gyva dialogų, pasakojimo pirmuoju asmeniu (t. y. pačios Klaros vardu) forma, kuri leidžia lengviau pajusti epochos dvasią, bet ir ši knyga kol kas prieinama tik prancūzų ar italų kalbomis.

S. Pranciška Mačiulytė OSC.

Jei sugrįžtume prie šv. Klaros rašytinio palikimo, ką iš jo galime sužinoti apie pačią autorę, jos asmenybę, tikėjimą? Pavyzdžiui, man likęs pirmas įspūdis, kad laiškai šv. Agnietei iš Prahos – kontempliatyvūs turiniu, poetiški stiliumi.

Iš negausių Klaros raštų, manau, vis dėlto galime susidaryti nuomonę (ar įspūdį), kad tai savo vidumi labai turtinga ir stipri asmenybė. Jai svarbus autoritetas (popiežiaus, šv. Pranciškaus), tačiau klusnumas jos nesuvaržo ir leidžia išgyventi tikrą Dievo vaiko laisvę. Tai matyti iš šv. Klaros parengtos Regulos, kurią rašant buvo puikiai suderinta monastinė tradicija nuo šv. Benedikto iki jos amžininko šv. Pranciškaus ir kartu įkomponuota jos pačios gyvenimiškoji patirtis.

Pasigilinę į laiškus šv. Agnietei pamatysime, kad tai daugeliu atvejų kompiliacijos, bet minties tėkmė visiškai laisva, skaidri. Juos išties galima skaityti kaip poetinį tekstą, bet, kalbėdama apie naujosios vienuolijos reikalus, neturtą, Klara parodo savo tvirtumą, net griežtumą. Turėdami prieš akis Klaros raštų ir liudijimų apie ją visumą, matome nuoseklią jos gyvenimo liniją. Liga neatėmė iš jos gyvenimo džiaugsmo ir neizoliavo, nors, žinoma, leido patirti dar gilesnės vienatvės akimirkų. Jos asmenyje gražiai dera motiniškas rūpestis dėl Dievo jai patikėtos „mažosios kaimenės“, būsimo jos augimo ir nepailstamas veržimasis į Kristų, kurį ji mylėjo visa širdimi ir kurį „vijosi“ (plg. 4 LAg 31) kaip Giesmių giesmės Mylimoji ar apaštalas Paulius, siekiantis „laimikio aukštybėse“ (plg. 3 LAg 3; TestKl 23).

Iš šv. Klaros laiško šv. Agnietei iš Prahos: „Laiminga ta, kuriai leista mėgautis ta šventa santuoka, kad visu širdies gilumu priartėtų prie jo (Kristaus), kurio grožiu danguje žavisi visi angelai ir kurio meilė uždega, kontempliacija atgaivina, gerumas pasotina, saldumas pripildo džiaugsmo, atminimas saldžiai spindi, kvapsnis prikelia mirusiuosius, o regėjimas palaimingus daro visus dangiškosios Jeruzalės gyventojus. Jis yra šlovės spindesys, amžinosios šviesos spindesys ir tobulas atspindys. Kasdien pažvelk į tą veidrodį, karaliene, Kristaus nuotaka, ir jame įdėmiai apžiūrėk savo veidą, nes taip gali papuošti savo vidų ir išorę... Tas veidrodis atspindi palaimingą neturtą, nuolankų šventumą ir neapsakomą meilę“.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.