Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė, o tautininkiškai nusiteikę piliečiai solidariai ir graudžiai pravirko: „Lenkijos pasuose numatoma vaizduoti Aušros vartus“ (Ostra Brama, – lenk.). Taip neva neturėtų būti, nes šventieji vartai galbūt bus pagrobti kartu su visa sostine.

Ir ką gi blogo padarė tie lenkai? Pasiaiškinkime. Lenkų istorinėje atmintyje Vilnius, kaip ir Lvovas, garantuotai yra svarbesnis nei koks Vroclavas. Vokiečių pastatyta Klaipėda, jų vadinama Memeliu, jiems irgi svarbi. Ir kas? Kur grėsmė? Tai, kad prie Aušros vartų daug lenkų turistų, o mūsų pajūryje daug eurus paliekančių vokiečių? 

Lietuva istorinės politikos prasme yra metodiškai ir giliai nusispjovusi į Abiejų Tautų Respublikos laikus. Lenkiškai jie Žečpospolitos laikais vadinami. Tai tie laikai, kai kartu kariauta prieš vokiečius, prieš Maskvą, puoselėti universitetai, sukilta prieš caro valdžią, ir ko tik dar nebūta. Jei Lietuvos politikams užtektų sveikos nuovokos, jiems patiems rūpėtų lietuviškoje dokumentikoje rodyti Vavelio kalvą. Nes ten ir Lietuvos kunigaikščių (kartu kai kurie Lenkijos karaliai) palaidojimai, paminklai abiejų tautų sukilėliams ir dar daug kas. Jei mes to nedarome – mūsų problemos. Lenkai sau užsirašo Koperniką, o mums ir Mickevičiaus nelabai tereikia. Netelpa į Šapokos istorijos klišę.

Jeigu jau amžinai ministrauti pasmerktam Linkevičiui pasidarė silpna nuo Aušros vartų vaizdavimo lenkų pasuose, tai ką čia bepasakysi. Reikia, vyrai ir moterys, arba ryžių košės valgyt, arba pagalvot, pasukus nustebusį snukutį į Gedimino pilies pusę. Lenkai gal bent pasuose atmintį išsaugos? Juolab kad, sušvitus protui, būtent tenykščiai ekspertai pasitelkti kalnui gelbėti. 

Komiška dar ir tai, kad tie atidūs „lenkiškų pasų skaitytojai“ dažnai yra kaip ministro Lino Linkevičiaus, taip ir prezidentės Dalios Grybauskaitės rato žmonės. Tie patys žmonės, kurie puikiai žino, jog Lietuva be Lenkijos dalyvavimo sunkiai apginama NATO šalis. Jie daug kartų griausmingai kėlė klausimą apie gynybos planus, kurie be šios kaimyninės valstybės neturi prasmės. Jie baisiai neva bijo Maskvos, bet dar labiau, kad lenkai pavogs „Aušros vartus“, kurie istoriškai yra bendras paveldas. 

Ne lenkai ir net Tomaševskio piktybiška organizacija kalta, gal net ne Kremlius ar KGB, kad mūsų net ir numizmatinėje tradicijoje nebuvo vietos kunigaikščiams ir karaliams, o tik kažkokiam, kažin kuo neva labiau nusipelniusiam Vydūnui (iš anksto atsiprašau jo keistos kūrybos gerbėjų). 

Mėgstat įsižeisti dėl Lenkijos futbolo fanų – idiotų (kur jų nėra?) – kiauksėjimo apie „lietuvių chamus“? Gerai. O kodėl tada patys graudžiausias ašaras liejate dėl kažkokios supleškėjusios Rumšiškių trobos, bet niekam nerūpi griūvantys ir neprižiūrimi dvarai? Kodėl laikomasi sutroškusio sovietinio nykaus pasakojimo, kad lietuviai visada buvo valstiečių tauta, kurią sovietai išmokė moderniai gyventi, o paskui piktinamasi?

Abiejų Tautų Respublikos paveldas Lietuvos oficialiame pasakojime yra nustumtas į paraštes ir užgožtas kova su įrašais ir paveiksliukais lenkų pasuose. Kremlius ploja atsistojęs, nes visada to ir siekė – kad mes visi čia, tarp dviejų jūrų – kuo daugiau užsiimtume niekais. Kad nebūtume visaverčiais sąjungininkais. Pabaigai retorinis klausimas: dažnai ministras L. Linkevičius skaito lenkiškus pasus? Ar labai įdomu? Man tai ne. Rašykime į savo pasus, klijuokime į albumus, ką tik norime. Kiti tegul rašo savas versijas. Kai susikimbama dėl tokių niekų – prasideda muštynės. To mažiausiai reikia. Nereikia būti panašiems į Žirinovskį, kurį garantuotai apimtų isterija, jei išleistume pašto ženklą, kuriame Algirdo žirgas spardo Kremliaus vartus.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.