Gerardas Hammondas

Kunigas Gerardas Hammondas pirmą kartą Šiaurės Korėjoje apsilankė 1965 metais ir nuo to laiko šioje šalyje su misija lankėsi daugiau kaip 50 kartų. Kunigo, kuris jau pusę amžiaus darbuojasi kaip misionierius Pietų ir Šiaurės Korėjose, tikslas yra teikti pagalbą nuo tuberkuliozės kenčiantiems Šiaurės Korėjos žmonėms. Už savo nuopelnus kunigas G. Hammondas Kolumbo riterių metinio konvento metu buvo pagerbtas Gaudium et Spes apdovanojimu. Šis apdovanojimas, pavadintas pagal 1965 metais Antrojo Vatikano susirinkimo metu išleistą kertinį Bažnyčios dokumentą, yra teikiamas tik ypatingai nusipelniusiems asmenims. Pirmoji šį apdovanojimą 1992 metais gavo motina Teresė.

Su misionieriumi G. Hammondu susitikome Sent Luise, kur jis ir buvo apdovanotas. 83 metų kunigas dalinosi mintimis apie savo pašaukimą ir misijas vis paklausdamas, ar tik ne per ilgai kalba. Mums belikdavo atsakyti, jog, kad ir kiek kalbėtume, bus tikrai ne per ilgai, o per trumpai. Nes sutalpinti į vienos valandos pokalbį visą jau 57 metus trunkančią tėvo Hammondo kunigystės patirtį yra be galo sunkus darbas.

„Visada norėjau tapti kunigu, tiesa, nebuvau toks tikras dėl misionieriaus pašaukimo. Kai gavau siuntimą į Korėją, turėjau gausybę klausimų. Man tebuvo 25 metai, klausinėjau savęs, koks kunigas būsiu, ar sugebėsiu išmokti korėjiečių kalbą“, – savo misionieriško kelio pradžią prisiminė Maryknoll misionierių bendruomenei priklausantis dvasininkas. Jis pasakojo, kaip su kitais misionieriais nuvyko į San Franciską ir iš ten krovininiu laivu, nes taip buvo pigiau nusigabenti misijai reikalingus daiktus, išplaukė į Korėją per Aliaską, Sibirą, Hokaidą, Kobę. „Kai nuo viršutinio denio žvelgiau į blankstančias San Francisko šviesas, mane apėmė panika. Priešais save regėjau tik tamsą, verkiau. Juk esu tik žmogus“, – prisiminė dvasininkas.

Kunigas G. Hammondas teigia, kad kiekvienas misionierius privalo pamilti žmones, kuriems tarnauja. Vienas tokių meilės ženklų yra išmokti vietinių kalbą. „Svarbi misionieriaus dvasinio gyvenimo dalis yra ne tik atsakomybės, tačiau ir nuolankumo jausmas. Mes savo darbe esame tik Dievo instrumentai. Aš buvau pasiųstas dirbti į Korėją, ir mano siuntime nebuvo užrašyta, ar tai Šiaurės Korėja, ar Pietų Korėja. Bažnyčia galvoja ne apie Šiaurę ar Pietus, Bažnyčią galvoja apie korėjiečius“, – pasakoja misionierius.

Nuo 1995 metų jis daugiau nei pusšimtį kartų apsilankė Šiaurės Korėjoje ir teigia, kad nė viena iš šių kelionių nebuvo tokia pati. Mes klausėme jo, kaipgi Šiaurė jį apskritai įsileido į šalį. „Aš esu amerikietis, kunigas, dirbu Pietų Korėjoje misionieriumi, be to, esu senas. Kodėl mane turėtų priimti? Yra keturios priežastys, kodėl Šiaurės Korėja galėtų atsisakyti mane įleisti. Tačiau jie žino, kad mes stengiamės tiesiog padėti žmonėms, kuriems jie patys nesugeba padėti. Popiežius Pranciškus teigė, kad mes turime keliauti į periferijas. Kaip aš galiu nepadėti tiems, kam tos pagalbos reikia? Mane įsileidžia, todėl ir keliauju ten. Juk, jei žmogus skęsta, tai bent meti jam virvę. Kristaus pavyzdys ragina neapleisti nė vieno žmogaus“, – atsakė kunigas. Šiaurės Korėjoje jis, kaip teigė, visada susidurdavęs su įvairiausiomis problemomis ir iššūkiais. „Aš apie tai stengiuosi galvoti taip, kad Dievas mėgsta mums atsiųsti netikėtumų“, – komentavo jis.

Nuvykęs į Pietų Korėją, kunigas G. Hammondas susidūrė su gausybe pabėgėlių, atsidūrusiu ten po karo, kai pusiasalis buvo padalintas. Teko ne tik evangelizuoti, tačiau ir dalinti būtiniausią pagalbą – miltus, pieno miltelius, rūbus. Po Vatikano II susirinkimo Bažnyčia, anot jo, patyrė smarkų augimą, kai per kartą tekdavo pakrikštyti 100–150 žmonių. „Aš kunigu buvau įšventintas 1960 metais, kai popiežius Jonas XIII sakė, kad atėjo metas atidaryti langus ir įsileisti šiek tiek gryno oro. Vien jau liturgija gimtąja kalba buvo didžiulis žingsnis į priekį, o visi Vatikano II dokumentai yra tvirti kelio ženklai, rodantys, kur turėtume eiti. Visi popiežiai nuo to laiko stengėsi akcentuoti šiuos kelio ženklus“, – pasakojo misionierius.

Bažnyčios Korėjoje istorija, anot jo, labai primena pirmųjų krikščionių istoriją, kai apie pirmuosius Kristaus mokinius buvo sakoma, kad juos pažins pagal meilę. „Krikščionis trokšta, kad jo draugai keliautų kartu, patirtų džiaugsmą, tad dažnai patys krikščionys atveda savo draugus į Bažnyčią. Jie padeda savo bičiuliams kiekviename žingsnyje – kartu lankosi šv. Mišiose, meldžiasi, katechizuoja. Žmones draugėje išlaiko bendra malda ir Šventojo Rašto skaitymas, nors galbūt pradžioje jie daug ko ir nesupranta“, – teigė kunigas. Jis pridūrė, jog Korėjos Bažnyčia yra įdomi tuo, kad ją sukūrė pasauliečiai. „Trumpai tariant, prieš 200 metų korėjiečiai buvo Kinijos vasalai, ir kiekvienais metais jie privalėjo vykti į Kiniją pareikšti savo ištikimybės. Ten jie perskaitė jėzuito Matteo Ricci knygas, ir jie buvo ten pakrikštyti. Tada grįžo, tačiau nebuvo kunigų. Taip prasidėjo Bažnyčios istorija Korėjoje. Korėjiečiai prašė, kad jiems būtų atsiųstas kunigas, tačiau 10–15 metų jie jo nesulaukė. Galiausiai korėjiečiai pradėjo patys rengti savo kunigus, ir tada Pekino vyskupas, nenorėdamas to leisti, atsiuntė pirmuosius dvasininkus. Jie labiau buvo intelektualai mokslininkai, tačiau neapleido ir vargšų.“

Pats kunigas taip pat skatina tikinčiuosius ypatingą dėmesį rodyti visuomenės atstumtiesiems. „Melstis svarbu, tačiau svarbu ir įgyvendinti savo tikėjimą. Jauni žmonės dažnai yra apimti entuziazmo, aš juos dar prieš krikštą kviesdavau kartu su manimi apsilankyti kokioje nors didelėje ligoninėje. Tais laikais, kai atvykau, būdavo tiek daug pacientų, o mirštančiuosius palikdavo rūsyje. Mes eidavome pas juos, o daktarai stebėdavosi, kad mes rūpinamės žmonėmis, kuriais jau niekas nebesirūpina. O čia jauni žmonės, kurie dar neapsikrikštijo, liudija artimo meilę. Tai geriausia evangelizacija“, – liudijo G. Hammondas.

Anot jo, labai svarbu padedant vargšams juos įgalinti, o ne paversti priklausomais nuo pagalbos: „Mes stengėmės padėti stokojantiems žmonėms, tačiau tą darydami norėjome juos įgalinti, nes savipagalba yra geriausia pagalba. Geriau padovanoti žmogui siuvamąją mašiną, vežimą dviratį, kuris jiems padėtų, nei padaryti žmones priklausomus nuo nuolatinės pagalbos. Su siuvamąja mašina gali siūti ar taisyti rūbus, dviratis tinkamas transportui, o vežimas reikalingas ūkio darbuose.“

Kunigas pasakojo su savo kolegomis misionieriais netgi kūręs kredito unijas, kurios dalino nors ir nedideles, tačiau labai reikalingas paskolas. „Be to, buvo daug alkanų žmonių, ir mes patys jų visų pamaitinti negalėjome. Tada sugalvojome programą. Jei turi restoraną ar maitinimo įstaigą, tai mes alkstantiesiems išdalindavome korteles, su kuriomis jie galėdavo ten gauti maisto, nes tai geriausia pagalba. Mėnesio pabaigoje maitinimo įstaigų savininkai atnešdavo tas korteles, ir mes su jais atsiskaitydavome. Tai būdavo pagalba tiek alkstančiajam, tiek maitinimo įstaigoms. Tokia pagalba labiau ugdo žmogų, nei paprasčiausiai jam duoti pinigų“, – akcentavo G. Hammondas.

Kunigas pasakojo, kad Korėjos Bažnyčia remiasi dviem pamatiniais stulpais, kurių vienas yra pasauliečių indėlis kuriant Bažnyčią, o kitas – gausus kankinių skaičius. „Kankinių yra visuose visuomenės sluoksniuose – nuo trylikamečių berniukų iki senolių, nuo vargšų iki turtingųjų“, – pasakojo G. Hammondas.

Jis teigė ypač stengęsis, kad po krikšto naujai užgimę krikščionys neišsibarstytų pavieniui, o įsitrauktų į veiklą Bažnyčioje: „Miestuose veikia įvairios religinės grupės, aš stengdavausi tas skirtingas grupes bent kartą per mėnesį suburti. Kitas dalykas yra kaime, kur kas penkias dienas konkrečiame miestelyje vyksta turgaus diena, į kurią suvažiuoja aplinkiniai, norintys parduoti ir pirkti. Mano parapija apėmė ir 14 aplinkinių miestelių, kuriuose vykdavo turgaus dienos. Mes turgaus dieną aukodavome šv. Mišias. Jie susirinkdavo suvažiavę autobusais, pėsčiomis ir pan., ir ryte prieš prekybos pradžią aš aukodavau Mišias.“

Jo teigimu, labai svarbu prisitaikyti prie vietinių žmonių ir pasiūlyti tai, ko jiems dabar labai reikia: „Tarkime, studentams sunku ruoštis egzaminams savo namuose, nes jie susiduria su daug trukdžių. Mes skiriame jiems didžiulį kambarį, kur jie galėtų ateiti studijuoti, o be to, dar pavaišiname juos imbierine arbata. Svarbu galvoti, ko reikia misijai, o ne ką man asmeniškai patinka daryti misijoje.“

Anot misionieriaus, mes visi privalome padaryti daugiau ten, kur šiuo metu esame. „Jums neprivalu keliauti į užjūrius, kad nuveiktumėte kažką svarbaus. Veikti reikia čia“, – teigė kunigas trims jo besiklausantiems žurnalistams.

„Mes pernelyg pripratome prie kitų žmonių kančios. Norime išlikti savo komforte, tačiau kartais reikia iš jo išlįsti. Šiandien turime dviejų tipų krikščionis kankinius. Tuos, kurie dėl savo tikėjimo lieja kraują, galima pavadinti drėgnais kankiniais, o tuos, kurie susiduria su tikėjimo laisvės suvaržymu, spaudimu, galima pavadini sausais kankiniais. Kaip mes į tai reaguojame?“ – klausė G. Hammondas.

Jo teigimu, Korėjos pusiasaliui šiandien labiausiai reikia taikos, nes kol kas ten yra tik paliaubos. Taikos nebuvimas, anot jo, gresia katastrofa. Kitas žingsnis po taikos būtų žmonių susitaikinimas. „Man tai yra didžiulė dvasinė patirtis. Dievas man padovanojo 57 metus, kuriuos galėjau darbuotis Korėjoje. Kiek dar metų man liko? Tačiau aš norėčiau ir toliau tarnauti žmonėms, norėčiau ir mirti Korėjoje, nes tai yra žmonės, kuriuos krikštijau, tai yra žmonės, kuriuos laidojau, tad kodėl neturėčiau būti to dalimi?“ – apie savo misiją ir jos tąsą pasakojo misionierius.

Išsiskiriant jis tarė, kad galbūt mes fiziškai daugiau niekada ir nebesusitiksime, tačiau krikščionys visada gali dvasiškai susitikti maldoje. Atsisveikindamas tėvas Gerardas paragino mus dažniau melstis vieniems už kitus ir būti Kristaus sekėjais ne žodžiais, o kasdieniu pavyzdžiu.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.