Rug­pjū­čio 11 d. minime šv. Klarą Asyžietę (1194–1253).

Ne­lauk­tas Pran­ciškaus, ne­ri­mas­tin­go­jo Bernardonės sū­naus, at­si­ver­ti­mas su­jau­kė ra­mų Asy­žiaus gy­ve­ni­mą. Pa­si­rin­kęs šį ra­di­ka­lų ir slėpinin­gą gy­ve­ni­mo ke­lią, jis ta­po pa­čiu ištikimiau­siu Kris­taus se­kė­ju. Kri­zę pa­ty­rė ir ne vie­nas jo ben­dra­am­žis, gal­būt net vie­nas ki­tas jo ne­rū­pes­tin­gos ir links­my­bių ku­pi­nos jau­nys­tės drau­gas pri­si­dė­jo prie Pran­ciškaus bei se­kė jį tame ne­tur­to ir mei­lės nuo­ty­ky­je. 

Pran­ciš­kaus at­si­ver­ti­mas stip­riai pa­vei­kė ir vie­ną gra­žią Asy­žiaus mer­gi­ną iš kil­min­gos gi­mi­nės – aštuo­nio­lik­me­tę Kla­rą Of­re­du­ci (Of­fre­duz­zi), gyve­nu­sią griež­to sti­liaus na­muo­se-tvir­to­vė­je San Ru­fi­no aikš­tė­je. Jos šir­dy­je anks­ti įsi­žie­bė troškimas sek­ti jo pa­vyz­džiu. Abu jau­nuo­liai dažnai su­si­tik­da­vo pir­miau­sia Šv. Da­mi­jo­no bažny­tė­lė­je, o pas­kui pa­pė­dė­je, Asy­žiaus ly­gu­mo­je esan­čio­je Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos An­ge­lų Karalie­nės baž­ny­čio­je. Kiek­vie­nas su­si­ti­ki­mas tik su­stip­rin­da­vo Kla­ros ke­ti­ni­mą ei­ti link Die­vo sunkiais ne­tur­to ta­kais. Ir tas ke­ti­ni­mas vie­ną die­ną ta­po pa­si­rin­ki­mu, ap­si­spren­di­mu net ir prieš sa­vo šei­mos, ku­ri, su­ži­no­ju­si apie jos pla­nus, da­rė vis­ką, kad tik jai su­truk­dy­tų juos įgy­ven­din­ti, va­lią.

Ta­čiau Kla­ra, su­si­ta­ru­si su Pran­ciš­ku­mi, 1212 me­tų ko­vo 18 die­nos nak­tį ap­ga­vo savo bro­lius, ku­rie ėjo sar­gy­bą prie na­mų, pa­bė­go pro ne­di­de­les du­ris, pro ku­rias tais lai­kais iš­neš­da­vo mi­ru­sių­jų kars­tus, ir pa­sie­kė Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos An­ge­lų Karalienės baž­ny­čią, ku­rio­je jos lau­kė Pran­ciš­kus su bi­čiu­liais.

Kla­ra at­si­klau­pė prie­šais al­to­rių. Pran­ciš­kus jai nu­kir­po il­gus plau­kus ir ap­vil­ko ją šiurkš­čiu abi­tu, o juos­me­nį su­juo­sė vir­ve. Taip ap­reng­ta mer­gi­na Die­vui pa­si­ža­dė­jo gy­ven­ti klus­niai, skais­čiai ir ne­tur­tin­gai. Tą pa­čią nak­tį Pran­ciš­kus ir jo bi­čiu­liai, norėda­mi pa­slėp­ti ją nuo bro­lių ir dė­dės Mo­nal­do, ku­ris la­biau nei ki­ti py­ko dėl šio nelem­to duk­te­rė­čios pa­si­rin­ki­mo, įtū­žio, pa­ly­dė­jo Kla­rą į Šv. Pau­liaus be­ne­dik­ti­nių vienuo­ly­ną.

Ir iš tie­sų, ap­si­gin­kla­vę Of­re­du­ciai jau ki­tą die­ną bel­dė­si į vie­nuo­ly­no du­ris, reikalauda­mi, kad jiems grą­žin­tų mer­gi­ną. Pa­sa­ko­ja­ma, kad, aba­tei ryž­tin­gai atsisakius, Klaros šei­my­nykš­čiai įsi­ver­žė į vie­nuo­ly­ną ir už­ti­ko Kla­rą įsi­ki­bu­sią altoriaus. Vie­nas bro­lis pri­siar­ti­no prie jos ir, ban­dy­da­mas ją nuo ten at­plėš­ti, nutraukė jai nuo­me­tą ir ati­den­gė jos pli­kai nu­skus­tą gal­vą. Tas ne­lauk­tas, kaž­kiek pa­si­bjau­rė­ji­mą ke­lian­tis vaiz­das – Kla­ros ne­pa­len­kia­mos va­lios žen­klas – įsi­lau­žė­lius įti­ki­no vi­sam lai­kui at­si­sa­ky­ti sa­vo ke­ti­ni­mų ją su­si­grą­žin­ti.

Pas­kui Kla­ra bu­vo per­kel­ta į ma­žą ir la­bai ne­tur­tin­gą Šv. Da­mi­jo­no vie­nuo­ly­ną, kuriame, to­bu­lai ir be ga­lo ryž­tin­gai įgy­ven­din­da­ma ne­tur­to ide­a­lą, gy­ve­no iki mir­ties. Ji mie­go­da­vo ant su­mes­tų sau­sų ša­kų krū­vos, o po gal­va pa­si­dė­da­vo me­džio kamieną. Po šiurkš­čia tu­ni­ka vi­sa­da vil­kė­jo dy­gią ašu­ti­nę, ku­ri brai­žė kū­ną, o maitinda­vo­si iš iš­mal­dos gau­to­mis duo­nos kriaukš­lė­mis.

Ta­me ne­tur­tin­ga­me vie­nuo­ly­ne Kla­ra vie­na išbu­vo ne­il­gai. La­bai grei­tai Asy­žiaus mote­rys ėmė bels­tis į du­ris ir pra­šy­tis pri­ima­mos gy­ven­ti kar­tu. Tarp pir­mų­jų bu­vo jos se­suo Ag­nie­tė, jos mo­ti­na Or­to­la­na ir ki­ta jos se­suo Be­at­ri­čė. Kar­tu jos pa­dė­jo pama­tus ant­ra­jam Pran­ciš­ko­nų or­di­nui, ku­ris vė­liau bu­vo pa­va­din­tas įkū­rė­jos var­du – Šv. Kla­ros se­se­rų vie­nuo­ly­nu (kla­ri­sė­mis). No­rė­da­mos pri­si­de­rin­ti prie Pran­ciš­kaus dva­si­nio gy­ve­ni­mo, Kla­ros pa­se­kė­jos ga­vo „pri­vi­le­gi­ją“ gy­ven­ti vi­siš­kai ne­tur­tin­gai. Apie tai yra pa­sa­ko­ja­ma, kad vie­ną kar­tą po­pie­žius, nu­vy­kęs ap­lan­ky­ti ne­tur­tin­gų­jų Šv. Da­mi­jo­no da­mų (taip jas va­di­no Asy­žiaus gy­ven­to­jai), pa­ma­tė to­kį jų ne­tur­tą, kad li­ko gi­liai su­krės­tas. Tad pa­siū­lė Kla­rai at­leis­ti vie­nuo­les nuo ne­tur­to įža­do ir, kaip bu­vo rei­ka­lau­ja­ma jų re­gu­lo­je, su­teik­ti jai nuo­dė­mių at­lei­di­mą. Ta­čiau Kla­ra bu­vo neper­kal­ba­ma. Ji pri­myg­ti­nai pra­šė: „Šven­ta­sis tė­ve, at­leis­ki­te man ma­no nuo­dė­mes, ta­čiau ne­at­leis­ki­te nuo ne­tur­to įža­do.“

Pran­ciš­kus Kla­rą ir jos vie­nuo­les ap­lan­ky­da­vo itin re­tai, nes sie­kė, kad jos gy­ven­tų vi­siškai at­si­sky­ru­sios. Ne­tur­tas yra ir tai. Vis dėl­to ke­le­tą kar­tų nu­vy­ko pas jas. Viena sub­ti­li le­gen­da pa­sa­ko­ja apie vie­no iš to­kių su­si­ti­ki­mų pa­bai­gą, ku­ri liu­di­ja, kokie tie Pran­ciš­kaus vi­zi­tai bu­vo lau­kia­mi ir trokš­ta­mi. Bu­vo žie­ma. Kla­ra at­si­klau­pė ant snie­go pra­šy­da­ma Pran­ciš­kaus at­si­svei­ki­nant ją pa­lai­min­ti. Ji su­ti­ko net­gi su tuo, kad tai bus pas­ku­ti­nis jo ap­si­lan­ky­mas. Vis dėl­to jos la­bai žmo­giš­kas troš­ki­mas dar kar­tą pa­ma­ty­ti my­li­mą tė­vą bu­vo stip­res­nis. Su ne­ri­mu ji pa­klau­sė: „Tė­ve, ka­da vėl pa­si­ma­ty­si­me?“ „Kai su­žy­dės ro­žės“, – at­sa­kė Pran­ciš­kus, taip no­rė­da­mas kaip galima la­biau nu­to­lin­ti ki­tą jų su­si­ti­ki­mą. Ta­čiau stai­ga Kla­ra sušuko: „Tė­ve, žiūrėkite.“ Jis pa­žvel­gė: ap­link au­gę, prieš tai pli­ki krū­mai vir­to ug­ni­nių žie­dų pil­nu rožy­nu.

O apie ki­tą su­si­ti­ki­mą yra iš­li­kęs ryš­kus is­to­ri­nis pri­si­mi­ni­mas. Nu­sil­pu­sios svei­ka­tos ir jau ar­ti mir­ties esan­tis Pran­ciš­kus (ėjo 1225 me­tai), iš vie­nos ke­lio­nės grįž­da­mas į Asy­žių, pa­pra­šė Kla­ros pri­glob­ti jį vie­nuo­ly­ne. Kla­ra jį pri­ėmė ir, ne­no­rė­da­ma pa­žeis­ti klau­zū­ros tai­syk­lių, įkur­di­no jį so­de esan­čio­je lūš­ne­lė­je la­pais deng­tu sto­gu. Bū­tent ten Kla­ros, švel­nios ir ty­ros bū­ty­bės, įkvėp­tas Pran­ciš­kus su­kū­rė tą nuo­sta­bų padėkos ir šlo­vi­ni­mo him­ną Kū­rė­jui – Se­sės sau­lės gies­mę.

Kai ki­tais me­tais Pran­ciš­kus mi­rė, Kla­ra pa­sie­kė, kad jo kū­nas bū­tų at­neš­tas į klauzūrą, kad ir ki­tos vie­nuo­lės ga­lė­tų pa­ma­ty­ti jo vei­dą. O per lai­do­tu­ves jai bu­vo su­teik­ta ma­lo­nė ant sie­nos ma­ty­ti Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos An­ge­lų Ka­ra­lie­nės bažnyčioje vyks­tan­čias apei­gas. Bū­tent dėl šio „ste­buk­lo“ Kla­ra bu­vo pa­skir­ta televizi­jos glo­bė­ja.

Kla­ra Pran­ciš­kų pra­gy­ve­no sep­ty­nio­li­ka me­tų, o kai ku­riuos iš jų ji la­bai ken­tė­jo dėl ligos. Ta­čiau iki pat mir­ties at­kak­liai lai­kė­si ne­tur­to ir pa­ties at­šiau­riau­sio griež­tu­mo. Ji nie­ka­da, net ir ta­da, kai li­ga jau bu­vo nu­a­li­nu­si kū­ną, ne­su­ti­ko, kad jai bū­tų sušvel­nin­ta re­gu­la. Ji už­ge­so 1253 me­tų rug­pjū­čio 11 die­ną. Prieš mir­tį pas ją at­vy­ko po­pie­žiaus Ino­cen­to IV pa­siun­ti­nys ir at­ve­žė pa­čiu griež­čiau­siu ne­tur­tu pa­rem­tos regu­los pa­tvir­ti­ni­mo dek­re­tą. Kla­ra la­bai lau­kė šio do­ku­men­to ir mi­rė gniauž­da­ma jį ant krū­ti­nės kaip vi­so Vieš­pa­čiui ati­duo­to gy­ve­ni­mo pa­tvir­ti­ni­mą.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga