„Kaimiečio dainelių“ rankraštis

Jonas Čečiotas (1796 06 24 Malušicai prie Naugarduko –1847 08 11 Druskininkai) – LDK bajorų sūnus, gilios pilietinės savivokos poetas, visuomeninių, patriotinių, istorinių giesmelių apie senovės lietuvius kūrėjas, mokęsis karaliaus Mindaugo mieste Naugarduke, studijavęs VU, dalyvavęs Filomatų ir filaretų draugijoje, patyręs rusų valdžios persekiojimą ir tremtį. Lietuvoje jo kaip poeto vardas ilgai buvo užmirštas. Tiesa, buvo minimas tik kaip geriausias Adomo Mickevičiaus bičiulis nuo mokyklos dienų, tarsi be didžiojo Adomo paramos nebūtų galėjęs alsuoti, o be jo parankės – savarankiškai vaikščioti. Tik praėjus 150 metų nuo mirties, autorius pradėjo vaduotis iš A. Mickevičiaus šešėlio.

Šiandien, praėjus dar 20 metų, minint 170-ąsias mirties metines, J. Čečiotas jau gerai matomas ir be jo. Lietuvių literatūros istorijoje, chrestomatijose, antologijose J. Čečiotas įrašytas tarp XIX a. pirmosios pusės poetų ir pristatytas lygia greta su kitais žinomais lenkiškai rašiusiais buvusios LDK poetais. Gausus rankraštinis ir spausdintas J. Čečioto palikimas svarbus Lietuvai. Iš jo paminėtinas romantinio herojinio etoso kūrinys Śpiewki o dawnych Litwinach do roku 1434 – pirmą kartą išspausdintas ir šių eilučių autorės išverstas į lietuvių kalbą („Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 m.“ Vilnius, 1994 m.). Tačiau tai ir viskas, ką turime išsivertę.

Žmogau, tu gerbki žmogų žmoguje ir brolį!

Šį kartą dedami keli kūriniai tik ką išversti iš kito originalaus J. Čečioto rankraščio, kuris man pateko atsitiktinai iš privataus kolekcininko rankų. Dar autoriui gyvam esant pagal šį rankraštį išleista knyga Vilniuje 1846 metais pavadinimu Pieśni Ziemianina („Dvarininko dainos“). Sulyginus rankraštį su knyga, rasta keletas reikšmingų nesutapimų, kuriuos ir iškelsiu. Pirma, knyga išleista, matyt, leidėjo pakeistu pavadinimu. Man iš karto kliuvo tas pakeitimas, t. y. iš Wieśniaka („Kaimiečio“) į Ziemianina („Dvarininko“). Pirmiausia todėl, kad Čečiotas niekada nesididžiavo žemėmis ar dvarais (tėvas iš tiesų buvo nusigyvenęs bajoras), gyveno gana kukliai ir mirė visiškame skurde, savo kūrinius pristatydavo kukliu kaimiečio vardu (tai rodo ir aptariamo rankraščio pavadinimas: Pieśni Wieśniaka („Kaimiečio dainelės“).

Pervertusi senosios lenkų kalbos žodynus, radau keletą sąvokos Ziemianin reikšmių: pirmiausia – tai žmogus, Žemės gyventojas (człowiek, mieszkaniec Ziemi; obywatel ziemski, tiesa, viena iš jų – dvarininkas, žemės paveldėtojas, tačiau ši sąvoka reiškia ir apskritai kaime gyvenantį žmogų, žemdirbį, nebūtinai dvarininką ar bajorą. Atsakymą, kodėl pats Čečiotas nebūtų savo knygos pavadinęs „Dvarininko dainelėmis“, galima rasti rankraštyje, kurio pačioje pabaigoje netgi po eilėraščio „Zakończenie“ (nr. XLII) autorius įrašė dar vieną, paskutinį – XLIII numeriu pažymėtą eilėraštį „Ludzkość“ („Žmoniškumas“). Šiame eilėraštyje autorine sentencija apibendrinta ne tik žmogaus vertingumo, bet ir viso Čečioto gyvenimo ir kūrybos esmė: Žmogau, tu gerbki žmogų žmoguje ir brolį! Nuo vargingo kumečio iki dvarininko, nuo vargšo „lopas ant lopo“ valstiečio iki paties karaliaus, nuo griaudėjančio Seimuose pamokslininko P. Skargos iki vargingo „baltutėlio it balandis“ kunigo bernardino – Čečiotas matė ne žmogaus statusą ar turtus, ne pareigas, o dvasinį dorovinį vertingumą: gailestingumą, meilę artimui, darbštumą, kantrumą, atsidavimą Dievui, teisingumą, gebėjimą užjausti. Išvardytas vertybes J. Čečiotas iliustravo atskirais eilėraščiais (tai rodo jų pavadinimai), kuriuose iškėlė ir istorinių asmenybių pavyzdžius.

Jonas Čečiotas (1796 – 1847)

Jadvyga, mylima Jogailos žmona, susilaukė poeto dėmesio ne dėl to, kad ji buvo visagalė karalienė, o dėl „Gražaus gailestingumo“ (eilėraštis Piękna litość). Bet viena iš rankraščio intrigų: šis eilėraštis puikuojasi tik rankraštyje, nr. XIII įrašytas ir į jo turinį, autoriaus vadinamą „Skazówka pieśni“, tačiau knygoje „Gražaus gailestingumo“ nerasime. Matyt, akylą cenzorių išgąsdino XIV–XV a. Lenkijos ir Lietuvos karalienės šmėkla, jautrus gailestingumas, kurį ji parodė, užjautusi vargšus kaimiečius, neįgalėjusius sumokėti duoklės karaliui, dėl to iš jų Jogailos valdiniai atėmę galvijus. Pernelyg akivaizdi ir neleistina analogija su Rusijos imperatoriais, neparodžiusiais nė menkiausio gailestingumo poetui ir jo bičiuliams. Tuo labiau kad Čečiotas savąją karalienę vadina neprilygstamu pavyzdžiu visų laikų valdovams, o jos ištartus žodžius nemirštamus:

Ak, jei visi štai šitaip – ir maži, ir didūs,

Žodžius nemirštamus tuos prisimintų visad,

Gal noro artimajam kenkti ir neliktų,

Širdim paklaustų: „Kas už ašaras atlygins?“

Poeto akiratin patenka ir svetimų kraštų garsenybės, tokios kaip Benjaminas Franklinas, tačiau ne dėl to, kad jis JAV prezidentas, o dėl vieno atsitikimo ankstyvoje vaikystėje, kaip jis visam gyvenimui pasimokęs iš savo neapgalvoto netaupumo. Čečiotui tas pavyzdys pasirodė vertas iškelti, kad ir Lietuvos vaikeliai taip nepasielgtų ir būtų taupūs. Kitame eilėraštyje „Ludzkość“ (Žmoniškumas) Apaštalas Petras autoriui brangus dėl tikro žmoniškumo pamokos, nes jis puolančiam po kojų Kornelijui ištaręs: „Ir aš žmogus juk. Kelkis!” Poetas, kuriam visą gyvenimą buvo labai svarbios filomatiškos jaunystės idealų vertybės kaip gyvenime, taip ir kūryboje lieka ištikimas tėvynei, artimui, mokslui, Dievui ir krikščioniškai dorybei. Tai apibendrinta eilėraštyje „Nauka“ („Mokslas“):

Ne pelnas, o vien meilė artimo mus gena

Skaityt knygas, iš jų tik šviesą galvos semia.

Tegul sutiksi ten ir tuščiąją Mamoną,

Iš jos juk naiviai pelno tikis mūsų žmonės.

Skaityk, jei akmenį paversti auksu nori,

Bet gal atrasi kartais ten krikščionio Dorą!

Vieversiai brangūs, melskime laimės žemei numylėtai...

Pats pirmas eilėraštis, pažymėtas tradicine J. Čečiotui įprasta numeracija, t. y. romėnišku nr. I, dedikacija – paskyrimas „Vieversiams“. Tas pilkas paukštelis, lietuvių dar vadinamas vyturiu, poetui brangus kaip brolis, pavasario pranašas, žmonių meilės ir vilties žadintojas. Ir kituose kūriniuose, pavyzdžiui, meilės eilėraštyje, dedikuotame mūzai Zofijai Malewskai, žaismingai nusiteikęs J. Čečiotas to meto atminimų albumėlių stiliumi veda analogijas su šiuo paukščiu:

Pavasaris vieversėlį

Pabudino jam giedoti,

Zosė taip Joną prikėlė,

Ir Jonas dainuos tik Zosei.

„Giesmelėse apie senovės lietuvius iki 1434 metų“ autorius save lygina su „lauko vyturėliu“. Pirmasis posmelis iš XLIV giesmės:

Kaip sunku pavyt erelį

Lauko vyturėliui,

Taip sunku pašlovint didį

Vyrą giedorėliui.

Kyla klausimas, kodėl „giedorėlis“ J. Čečiotas savo poezijoje iškėlė šį paukštį kaip savo alter ego, leido jam giedoti savo vardu? Manau, pirmiausia todėl, kad autorius iš tiesų buvo panašus į šį paukštį: kaip ir jis, giesmininkas, kuklios išvaizdos, paprastas, darbštus, mylintis savo gimtąją žemę, laukus ir pievas. Be to, drąsus, tiesus žmogus, laisva asmenybė:

Nieko nebijot, ir pačios dausos

Jūsų nutildyt negali,

Drąsūs, laisvi jūs, giedat, brangiausi,

Amžiną meilės giesmelę.

Antra, visiškai įmanoma, kad pati poeto pavardė kilusi iš šio paukščio vardo. Baltarusių antroponimikos žinovas M. Biryla mini paukštį čečet. Šio paukščio vardu nemaža pavardžių ne tik dalyje dabartinės Baltarusijos teritorijos (seniau LKD lietuvių gyvenamose vietose). Čečetų, Čečiotų gausu ir dabartinės Lietuvos regionuose: Kazlų Rūdos savivaldybėje (čia yra ir Čečetų kaimas), Gelvonų, Širvintų, Kupiškio, Pabaisko ir kitose vietovėse. Galimas pavardės ryšys su liet. čečenti, čiauškėti. Apie vieversį, kaip ir apie žvirblį, lietuviai taip ir sako: čečena, čečeriuoja.

Susipažinus su rankraščiu ir palyginus jį su spausdintu variantu, pažymėtinas intriguojantis faktas: II. numeriu pažymėto eilėraščio „Chór skowronków“ knygoje nėra! Kaip ir minėto „Gražaus gailestingumo“. Taigi galima aiškiai manyti, kad pasidarbuota negailestingų cenzoriaus žirklių. Eilėraščio alegoriškas, tačiau ne mįslingas, gana aiškus. Štai visas jo turinys:

Vieversiai brangūs, skriskim arčiau Dievo

Kupina meilės širdim prisiliesti,

Maldas aukokim prie Jo švento slenksčio,

Melskime laimės žemei numylėtai.

Ilgai žiema mus toliuos liūdnuos laikė

Nuo laukų mūsų, pievų ir kalnelių,

Bet mes jau grįžtam, šviečiant spindulėliui,

Pas mielą motę, kur gyvybę davė.

 

Gerasis Dieve, Dieve gailestingas,

Pasigailėk tos žemės numylėtos,

Duok trąšų dirvoms, derliaus kad nestigtų,

Atsiųski lietų, rasą išgodėtą.

 

Tegul krašte tam laimės žiedas skleidžias,

Palaiminta bus giminė tėvynės:

Medum ir pienu Nemunai teplaukia,

Globa Tavoji žemę tegaivina.

 

Te draugas mūsų prasidžiugs artojas,

Kuris prieš aušrą su mumis pakyla,

Dėkos už gera, ką jam dovanoji,

Ir giesmę su mumis užtrauks sau tyliai.

Rusų valdžios ištremtų, bet jau grįžtančių poetų filomatų tremtinių vardu tėvynės meilės giesmę Dievui gieda vieversių choras. Kad ši giesmė poetui buvo svarbiausia, rodo tai, jog jo paties ji įdėta į pačią rankraščio pradžią, I. Paskyrimas (dedikacija) „Vieversiams“ ir iš karto po jo II giesmė „Vieversių choras“.

J. Čečioto kapas Druskininkuose, Ratnyčios kapinėse.

Prieš gyvenimo pabaigą, kai po tremties gyveno gimtajame krašte pas pažįstamus, bet jautėsi nemielu išlaikytiniu, svetimos duonos valgytoju, J. Čečioto užrašų sąsiuvinyje (Raptularz Czeczota) vėl pragysta jo brolelis (eilėraštis „Vieversys“ Skowronek). Įsidėmėtina, kad tai paskutinis užrašų eilėraštis, džiaugsmingas sulaukus pavasario ir grįžusio giedoti vieversio ir kartu be galo neviltingas, kurį jo biografas S. Świrko tiksliai pavadino „tarsi atsisveikinimu ir absoliutaus išėjimo paraiška“:

Vieversėli, tu parskridęs

Į dausas plasnok

Ir aukštai džiugiai pragydęs

Mums ilgai giedok;

Kad širdis mielos giesmelės

Kupina garsų,

Atgaivinta graudžių galių,

Skristų į tą šalį... šalį,

Laimė ji vardu.

[...]

Ko pavasaris taip keri

Žavesiu mane?

Ko dvasia džiaugsminga kelia,

Neša lyg banga?

Nes sunku toje menkystėj

Aukso mintis aust;

Ak, kartu su jom aš skrisiu,

Nuo tos žemės ... žemės kilsiu

Ten, kur gali jaust.

Apžvelgtas rankraštis savaime kaip autografas – didelė vertybė. Į jį sudėta giesmių, naujai atveriančių J. Čečioto asmenybę, poeto pašaukimą, pažiūras, rimtą ir kartu nestokojantį šviesaus humoro būdą, o jautri patriotinė giesmė „Vieversių choras“ – tik rankraščiu likęs programinis kūrinys – netikėtai istoriškai praturtėja visų laikų tremtinių balsais. Svariai praturtina palikimą ir dar viena cenzorių „iškirpta“ giesmė „Gražus gailestingumas“, nes gal ir gyvas poetas tiek nepasakytų, ką jautė, ko gailėjo, ką mylėjo, ką labiausiai vertino žmoguje, kiek pasako ilgo laiko išbandymus patyrusios jo eilės. Apie tai rašė jo amžininkas, kitas įžymus LDK literatas J. I. Kraševskis, buvęs prie jo mirties valandą, nugiedojęs į Ratnyčios kapinaites Druskininkuose:

Tikėjimo ir meilės kiek veide velionio!

Tai pamoka gyviesiems, nes mums stinga šito

Ramumo sieloj švento, o veide – malonės.

Ir gyvos akys mūsų tiek nepasakytų,

Kiek nebylus velionis ir tos lūpos tylios,

Jo praeitis lyg sielos veidrody iškyla.

J. I. Kraševskio žodžiai labai tikslūs, detalūs, pasakyta viskas, kas svarbiausia: „Atvyko čia (į Druskininkus – R. K.) tas kupinas kaimiško paprastumo giesmininkas, dorybių pilnas žmogus, po ilgų, labai ilgų kančių, kad savo krikščioniška mirtimi užverstų tikrai krikščioniško gyvenimo knygą“.