Saulėta popiežiaus Pranciškaus šypsena.

Kas gali būti paprasčiau kaip šypsena? Jūs šypsotės, vadinasi, jums gerai, argi ne taip? Tikrai ne. Šypsena slepia pačias įvairiausias emocijas, ir tiktai šešios iš 19 egzistuojančių šypsenų tipų liudija gerą nuotaiką. Tad kodėl mes šypsomės, jei sieloje – visai kiti jausmai?

Ėjo 1924 metai. Minesotos universiteto studentas Karni Lendis atliko eksperimentą su grupe kurso draugų, dėstytojų, taip pat psichiatrijos klinikos pacientų (tarp jų buvo ir trylikametis berniukas). Norėdamas sukurti nevaržomą atmosferą, Lendis persirengė, paslėpė laboratorijos prietaisus, užtraukė užuolaidas, o ant sienų pakabino paveikslų.

Lendis norėjo ištirti mimikos vaidmenį išreiškiant skirtingas emocijas – pavyzdžiui, tokias kaip skausmas arba šokas. Dėl to jis buvo pasirengęs padaryti taip, kad eksperimento dalyviai juos pajustų iš tikrųjų. Jis pasodino tiriamuosius į patogias kėdes, po to ant jų veidų nupiešė mimikos linijas, kad geriau matytų grimasas, sukeltas jo bandymų.

Tris valandas Lendis fiksavo eksperimento dalyvių emocijas, darydamas keistus ir kartais nemalonius pokštus. Po jų krėslais sproginėjo fejerverkai, trankė elektros srovė, paskui po savo kėdėmis jie užčiuopė kibirą su slidžiomis varlėmis. Viską baigdamas Lendis atnešė gyvą baltą žiurkę ir paprašė nupjauti jai galvą.

Panašūs metodai, be abejo, pažeidė visas mokslinės etikos normas, tačiau tyrimo rezultatai įspūdingi. Net vykstant patiems žiauriausiems eksperimentams pati tipiškiausia reakcija buvo ne ašaros ir ne pyktis, o... šypsena.

Spinduliuojantys atvirumu: Michelle ir Barackas Obamos.

Kaip tai galima paaiškinti?

Pereisime į 2017 metus. Tai, kad mes šypsomės susiklosčius įvairiausios aplinkybėms, nieko nebestebina – šypsena tapo reflekso lygio.

Mums šypsosi iš televizorių ekranų, reklamos skydų, knygų-instrukcijų „Kaip tapti laimingam per 10 dienų“ viršelių, o kartais ir atsitiktiniai praeiviai. Besišypsantys žmonės daro mums gerą įspūdį ir atrodo draugiškesni. Tačiau ne viskas taip paprasta. Iš 19 egzistuojančių šypsenų tipų tik šešios liudija gerą nuotaiką. Likusios atspindi daug nemalonių jausmų – nerimą, nesmagumą, baimę ir net kančią. Šypsena gali reikšti panieką, pyktį ir nepasitikėjimą. Už jos bandome slėpti sutrikimą arba tai, kad meluojame.

Nuoširdi džiaugsminga šypsena mūsų veide atsiranda tada, kai padarome ką nors dėl savo gerovės, ji išreiškia pasitenkinimo jausmą. O štai visi kiti šypsenų tipai perteikia visai kitą informaciją.

„Kai kurios jų – tai būdas parodyti, kad nekeliame grėsmės ir esame nusiteikę bendradarbiauti, kitos be nereikalingos agresijos praneša oponentui, kad susiklosčiusioje situacijoje mes stipresni už jį“, – pažymi Viskonso universiteto Medisone psichologė Pola Nidental.

Mandagi šypsena reiškia, kad mes pasirengę laikytis taisyklių. Bet ji taip pat gali būti veiksmingas būdas manipuliuoti kitais žmonėmis, atitraukti jų dėmesį nuo to, kokie mūsų tikrieji jausmai. O visai trumpai – dažniausiai tas universalus laimės simbolis naudojamas kaip kaukė.

Diušeno šypsena – nuoširdi šypsena, kuri išreiškia pasitenkinimą ir laimę.

Diušeno šypsena

Pirmųjų bandymų iššifruoti visas įmanomas šypsenos reikšmes XIX amžiuje ėmėsi prancūzų fiziologas Gijomas Diušenas (dar žinomas kaip Diušenas Bulonskis).

Mokslininkas bandė stimuliuoti mimikos raumenis elektros iškrova. Kadangi tokia procedūra labai skausminga, iš pradžių savo eksperimentams jis naudojo nukirstas revoliucionierių galvas. Vis dėlto Diušenui pasisekė. Visiškai atsitiktinai jam pakliuvo vienos Paryžiaus klinikos pacientas, kurio veidas nejautė skausmo. Gydytojas su juo padarė daugybę bandymų, prie skirtingų raumenų prijungdamas elektrodus ir išgaudamas pačių įvairiausių grimasų.

Iš viso Diušenas užfiksavo 60 veido išraiškų, kiekvieną iš jų valdė jo tiriamojo atskira veido raumenų grupė.

Vienoje iš fotografijų, padarytų Diušeno, vargšas plačiai šypsosi bedante burna ir atrodo absoliučiai iki idiotizmo laimingas. Šitą veido išraišką paskui taip ir pavadino: „Diušeno šypsena“ – nuoširdi šypsena, kuri išreiškia pasitenkinimą ir neaptemdytą laimę. Jos skiriamasis bruožas – charakteringos raukšlelės akių kampučiuose.

„Tačiau mokslininkai išsiaiškino, kad kai kuriose tautose nuoširdžiai šypsantis ne visada susidaro akių raukšlelių“, – pažymi profesorė Nindental.

Ir čia kyla klausimas, kuris domino daugelį mokslininkų – nuo Darvino iki Freudo. Ar mūsų mimika yra instinktyvi ir universali visiems žmonėms, ar ji priklauso nuo kultūros ir auklėjimo?

Jo Šventenybės Dalai Lamos šypsena – visuomet kaip laimingo vaiko.

Baimės šypsena

Nors nuoširdi šypsena dabar laikoma natūraliausia, kai kurie mokslininkai mano, kad iš tikrųjų – tai mimika, turėjusi visai kitokią reikšmę. Kai kas šiuo klausimu gali paaiškėti stebint žmogbeždžiones.

„Kai šimpanzės jaučia baimę, jos šiepia dantis“, – aiškina Birmingemo universiteto primatologė Zanna Klei.

Tai – paklusimo išraiška, kurią šimpanzė demonstruoja pasirodžius grupės dominantams. Ir nors mes paprastai nesusiejame besišypsančio žmogaus veido su pavojaus jausmu, egzistuoja pakankamai liudijimų, kad būtent iš tokios nuolankios mimikos ir atsirado mūsų nuoširdi šypsena.

Kai šimpanzės jaučia baimę, jos šiepia dantis.

Pavyzdžiui, vaikų plati šypsena gali reikšti ir pasitenkinimą, ir skausmą. O vyrai, kaip parodė tyrimai, dažniau šypsosi susidūrę su aukštesnio statuso žmonėmis.

Darvinas laikė, kad mimika instinktyvi ir iš pradžių atliko visiškai praktiškas funkcijas. Pavyzdžiui, kai žmogus pakelia antakius iš nuostabos, tai išplečia jo regėjimo lauką, o tai, akivaizdu, mūsų protėviams padėjo įžvelgti pasaloje grobuonį. O labai iššiepta šypsena rodo pasirengimą gintis ir įkąsti.

Norėdamas įrodyti savo teoriją, Darvinas savo pažįstamiems parodė žmonių su skirtingomis veido išraiškomis fotografijas, padarytas Diušeno. Visi 20 eksperimento dalyvių nesuklysdami ir vieningai išskyrė emocijas vienuolikoje fotografijų – nuo pasitenkinimo iki baimės, nuo liūdesio iki nuostabos. Taip Darvinas priėjo prie išvados, kad skirtingų tautybių žmonių emocijos išreiškiamos universalia mimika.

Iškalbinga... Plaukikės Rūta Meilutytė ir Julija Jefimova.

Nelaiminga šypsena

Dabar mes žinome, kad šypsena iš tikrųjų atsiranda instinktyviai ir ne tik tada, kai jaučiame pasitenkinimą. Šiek tiek asimetriškas lūpų iškreipimas su gilaus liūdesio išraiška akyse – tai nelaiminga, kreiva šypsena, kuri reiškia stoicizmą: sukąsti dantis ir kentėti.

Tyrėjai pastebėjo tokio tipo šypsenas filmuodami paslėpta kamera žmones, stebinčius baisias prievartos scenas kine, taip pat liūdnai šypsosi sergantys depresija pacientai. Tokia šypsena – socialiai priimtinas būdas parodyti, kad jums liūdna ar skaudu.

2009 metais San Fransisko universiteto mokslininkai ištyrė, kad tokia veido išraiška užprogramuota mūsų DNR. Išanalizavę daugiau kaip 4 800 sportininkų olimpiečių ir paraolimpiečių fotografijų, jie išsiaiškino, kad tokia šypsena paprastai pasirodo veiduose sidabro medalininkų, kurie laimėtojui pasiduoda paskutinį momentą. Įdomu, kad tokia veido išraiška buvo ir aklų nuo gimimo sportininkų.

Santūrių šypsenų partneriai – Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Santūri šypsena

Tačiau dabartinė nuoširdi šypsena ne visada buvo madinga. Pavyzdžiui, XVII amžiuje buvo nepadoru atvirai reikšti savo emocijas. Šypsotis demonstruojant dantis buvo plebėjiškumo požymis. Šypsenos revoliucija įvyko tik po šimtmečio, prancūzų aristokratai, mėgaudamiesi gyvenimu neseniai atidarytose kavinėse, grąžino laimingos veido išraiškos madą.

Beje, daugelyje šalių esminių pokyčių šioje etiketo srityje taip ir neįvyko. Pavyzdžiui, žinomas rusų posakis skelbia: „Juokas be priežasties – kvailumo požymis.“

O Norvegijos vyriausybės išleistuose nurodymuose užsienio darbuotojams pažymima: jūs jau gana ilgai gyvenate Norvegijoje, jei einantį gatve ir besišypsantį nepažįstamąjį laikote a) girtu, b) išprotėjusiu, c) amerikiečiu turistu.

„Sulaikydami šypseną mes suspaudžiame lūpas tarsi sakydami: aš neturiu šypsotis“, – aiškina Zara Ambadar, Pitsbugo universiteto kognityvinė psichologė.

Tai paaiškina, kodėl Japonijoje, kur etiketas įpareigoja būnant tarp žmonių sulaikyti emocijas, paplitusi šypsena akimis. Įdomu, kad japonai net SMS šypseną žymi kitaip: ^ _ ^ vietoj mums įprasto :).

Noras šypsotis gali būti universalus, tačiau ar šypsena derama ir kaip ją interpretuoti – priklauso nuo kultūros taisyklių ir normų.

Sutrikusi šypsena

Ji labai panaši į santūrią, paprastai taip šypsodamasis žmogus net parausta, nes prieš tai susiklostė nepatogi situacija. Nesmagiai šypsodamasis žmogus dažnai nuleidžia galvą žemyn ir šiek tiek į kairę.

Apgailestaujanti šypsena

Tokia šypsena jus apdovanoja prekybos centro darbuotojas, kuris po to, kai jūs atstovėjote eilę, maloniai praneša, kad „prekės grąžinamos ketvirtame aukšte“. Arba viešbučio administratorius, kuris jums paaiškina, kad laisvų numerių atsiras ne anksčiau kaip po metų.

Šita šypsena skirta sušvelninti klientui nemalonią naujieną. Jai būdinga šiek tiek pakelta viršutinė lūpa ir truputį į šoną palenkta galva. Šis šypsenos tipas labiau erzina už kitus, nes mes nevalingai šypsomės atsakydami, nors jokios priežasties džiaugtis nėra. Apgailestaujanti šypsena labai panaši į žemiau išvardytas tris kitas.

Nuolanki šypsena dažnai pasirodo veiduose tų, kurie tapo dirbtinės šypsenos auka, parodo susitaikymą: esą – gerai jau gerai, niekas nesirengia kelti triukšmo.

Koordinuoto atsakymo šypsena rodo, kad sutarimas pasiektas. Ir pagaliau – klausytojo šypsena, paprastai pritariant „taip, taip“ ir dažnai linktelint galva, pabrėžiant pokalbiui skiriamą dėmesį.

Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong-uno šypsenos kaukės. Panieka? Žiaurumas? Pasitenkinimas?

Paniekinama šypsena

Dar viena dviprasmiška veido išraiška, reiškianti ir pasibjaurėjimą, ir pasipiktinimą, ir panieką – skirtingomis proporcijomis. Paniekinama šypsena labai panaši į nuoširdžią, bet lūpų krašteliai paprastai būna suspausti.

Rytų šalių kultūroje, kur vengiama atskleisti individualumą, visos neigiamos emocijos slepiamos mandagia šypsena.

„Mano tėvynėje Indonezijoje pyktis laikomas nepriimtina emocija, todėl kuo piktesni žmonės, tuo labiau jie šypsosi“, – pažymi Zara Ambadar.

Jackas Nicholsonas rež. Stanley Kubricko filme „Švytėjimas“ („The Shining“, 1980 m.). Siaubo filmų šypsenos klasika.

Piktdžiugiška šypsena

Dėl suprantamų priežasčių tokią emociją kaip džiaugsmas dėl kito nesėkmės būtina slėpti. Bet tai ne visada paprasta padaryti.

„Jeigu žmogus įsitikinęs, kad jo nemato, jis piktdžiugą išreiškia plačia džiaugsminga šypsena – Diušeno šypsena“, – sako Džennifer Hoffman, Ciuricho universiteto psichologė.

Tačiau, kai į mus žiūri, mes bandome nuslėpti piktdžiugą, nutaisę veide pasipiktinimą. To rezultatas – gana šiurpi šypsena, kuri tapo siaubo filmų klasikinių piktadarių vizitine kortele.

Mišri mimika būdinga ir kitoms panašaus tipo šypsenoms, kurios gali išreikšti meilikaujamą panieką, maloniai kutenančią nervus baimę arba saldų liūdesį.

Veidmaininga šypsena

Šio tipo šypsena perteikiamas sveikinimas ir mandagus atsakymas: „Viskas gerai“, kai mes slepiame tikruosius jausmus.

Šypsena – universalus būdas tapti patrauklesniam, todėl, jei nusišypsosite savo atvaizdui matavimosi kabinoje, veikiausiai nusipirksite tai, ką matavotės (tai rodo tyrimai, atlikti 2013 metais).

Šypsena žodžiams suteikia daugiau nuoširdumo, kai žmonės sako netiesą. Amerikiečių komikas Kinas Habbardas juokavo: „Jeigu nematėte, kaip jūsų žmona šypsosi kelių policininkui, jūs nematėte pačios žaviausios jos šypsenos.“

Bet kaip suprasti, ar jums nuoširdžiai šypsosi? Jei šypsena nenuoširdi, ji gali būti pernelyg staigi arba priešingai – įtempta. Ji atrodo nenatūraliai ir nesutampa su tuo, kas sakoma. Atviroje šypsenoje yra kai kas daugiau nei primerktos akys ar dantų blizgesys.

Leonardo da Vinci „Mona Liza“. Moteriško koketavimo ikona.

Koketiška šypsena

Bet kuri šypsenų klasifikacija būtų ne visa be garsiosios Džokondos šypsenos. Nepaisant viso Leonardo da Vinci kūrinio paslaptingumo, nustatyti Monos Lizos šypsenos reikšmę pasirodė nesudėtinga. Psichologai jau seniai padarė išvadą, kad tai – moteriškas koketavimas, žavus ir nekaltas.

Jo modelis, Liza Džokondo, akivaizdu, sėdėjo šypsodamasi ir žvelgdama į tolį, bet paskui paslapčia pažiūrėjo į dailininko pusę, ir jis pagavo tą veido išraišką – trumpą šyptelėjimą, ir žaismingą, ir drovų.

Pagal BBC parengė Michalina Bočiarova