Vysk. Motiejus Valančius (1801-1875) Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos katalogo „ Žemaičių vyskupų galerija“ iliustracijos fragmentas

Sukanka 170 m., kai 1847-aisiais Varnių kunigų seminarijos rektorius kun. Motiejus Valančius (vyskupas) pirmą kartą lietuviškai parašė istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“, įrodydamas, kad ir lietuvių kalba gali būti mokslo kalba.

Iš Kražių į Simono Daukanto aplinką

„Mūsų laikų gadynės žmonės, – rašyta „Žemaičių vyskupystės“ prakalboje, – tarsi pritrūkę kuo besidžiaugti, didelei pamėgo senovės dalykuose. Ką išvydę, mokyti vyrai už kits kito suniko rankioti jau sutrenėjusius senų dienų raštus, o ko norint pasekę, išsimanė rašyti naujas knygas ir visų visiems žmonėms, it ką lig šiolei nežinomo, gailint. Lygia dalia ir aš elgdamos perkračiau daug knygų, peržleberiojau nemaž jau supelijusių ir sukandėjusių lakštų, pakolei sugrambiau daiktus, toj knygos patalpintus. Tiesą pasakius, vyliaus dasieksęs, kaip klojos Žemaičiuose katalikų tikėjimui. Kokie buvo ir ką darė mūsų šalies vyskupai. Kas įsteigė bažnyčias, Žemaičiuose esančias. ir t. t. Bet ar pasiekiau – pats, tą knygą perskaitęs, numanysi. Man tik regis Žemaičius niekuomet to visa ko kaip vien reikiant nebžinosiant, nes knygose spaustose, arba drukavotose, mažką apie tuos dalykus terandam, bažnyčių rankos raštai daugel vietose pragaišo, Varnių mūrinės bažnyčios raštai atvejų atvejais sudegė. Todėl ką, nesant kame ko rasti, še-ne-čia sulasiau, tą tamstai, meilingas skaitytojau, bruku ir, pasisakau pasidžiaugsiąs, kad kas, mane sekdamas, ir gausiau, ir geriau tuos pačius dalykus išguldys. Rašiau Varniuose 1847 metuose.“

Prieš pradedant vartinėti „Žemaičių vyskupystės“ puslapius, trumpam mintimis būtina nusikelti į XIX a. ketvirtojo dešimtmečio Kražius. Gimnazijoje kun. M. Valančiui dėstant tikybą ir būnant turtingos bibliotekos bibliotekininku, archyvaru, gimė mintis parašyti Kražių gimnazijos istoriją. Kruopščiai ir, matyt, kūrybiškai parengtą darbą bibliotekininkas įteikė gimnazijos direktoriui Bernhofui, kuris 1840 m. ataskaitoje švietimo apygardos globėjui rašė: „...kadangi p. Valančevskio darbas kai kuriais atžvilgiais nepatenkinamas, jame yra pakeistų faktų, net šališkų bei netinkamų samprotavimų, tai gimnazijos direktorius ketina pats trumpais bruožais jos istoriją pavaizduoti.“ Ir vis dėlto kun. Motiejui jo rašyta Kražių gimnazijos istorija buvo tarsi palikta brydė irtis tolyn, rinkti faktus, juos dėlioti, kartais parodant ir savo nuomonę ar požiūrį.

1840 m. gegužės 10 d. jis tapo Vilniaus dvasinės akademijos adjunktu pastoralinei teologijai ir biblinei archeologijai dėstyti. 1842 m. birželį gavęs teologijos daktaro laipsnį, rugpjūtį išvyko į Peterburgą, kur buvo iškelta Vilniaus dvasinė akademija. Kuo M. Valančiui ypatingas Peterburgo laikotarpis? Čia jis rado kuopelę save žemaičiais laikiusių lietuvių, susirūpinusių savo tautos likimu ir besidominčių Lietuvos istorija. Tarp jų svarbiausiais buvo Valdančiojo senato tarnautojas Simonas Daukantas, kuris jau buvo parašęs istorijos veikalų, rinko tautosaką, domėjosi lietuvių kalba.

planas parašyti „Žemaičių vyskupystę“ subrendo Peterburge Simono Daukanto aplinkoje

Taigi, pasak M. Valančiaus tyrinėtojo V. Merkio, nėra abejonės, kad planas parašyti „Žemaičių vyskupystę“ subrendo Peterburge Simono Daukanto, o gal ir jo kuopelės draugų, aplinkoje. „Žemaičių vyskupystėje“ yra išnašų, keturiose vietose nurodyta, kad pasinaudojęs S. Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ rankraščiu. S. Daukantas, kaip teigia V. Merkys, apie savo raštus pasisakydavo tik labai artimiems bičiuliams, o dar rečiau kam juos duodavo paskaityti.„Be Valančiaus, rodos, S.Daukanto veikalų rankraščiais, jų autoriui gyvam tebesant, niekas nėra savo knygose pasinaudojęs.“

1845 m. pabaigoje kun. M. Valančius buvo paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi ir galėjo laisvai naudotis Žemaičių vyskupijos ir Varnių kapitulos archyvais. Važinėdamas po vyskupiją ir lankydamasis Vilniuje, pasiekė ir kitus jam reikalingus šaltinius: išnašose nurodo 42 leidinius, kai kurie jų turėjo po kelis tomus. Pagaliau 1848 m. balandžio 23 d. laiške S. Daukantui M. Valančius siunčia gerą žinią: „… Iš lietuviškai-žemaitiškų naujienų tiktai tą galiu danešti, kad raštas mano („Žemaičių vyskupytė“) jau išėjo iš po spaudos. Ponas Zavadskis Vilniuj atmušė 1500 egzempliorių – kiekvienas susideda iš dviejų tomų; pardavinėsiu po 1 sid. rubl. Dar tik 5 egzemplioriai man prisiųsta, kaip tik ateis transportas, neužmiršiu ir Tamistą apdovanoti savo darbu… Kun. Daukšos be mūsų nieks neatspausdins – kad pralobčiau, gyventume iš pusės ir uždėtumėme Žemaitišką akademiją – ką duok Dieve.“

1846 m. balandžio 5 d. laiške S. Daukantas buvo raginęs M. Valančių imtis Mikalojaus Daukšos „Postilės“ perspausdinimo. Vėliau, jau būdamas Žemaičių vyskupu, M. Valančius buvo užsimojęs išleisti M. Daukšos 1595 m. katekizmą. Raštu Rietavo dekanui K. Skrodskiui 1863 m. lapkričio 26 d. jis liepė, kad kunigai paieškotų savo bibliotekose šio katekizmo ir suradę atsiųstų vyskupui perspausdinti. (Raštai I,1972, Vilnius.)

Vysk. Motiejus Trakiškis (1370-1453) Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos katalogo „Žemaičių vyskupų galerija“ iliustracijos fragmentas

Pirmasis vyskupas Motiejus I, žemaičių „ sumišimai“ ir tolesnis duobėtas kelias

„Knygos pradžioje, – rašoma Laikinojo lauko auditoriato atsiliepime, – autorius pavaizdavęs pagonišką Žemaitiją bei jo religines apeigas, kalba apie nepaprastą žemaičių narsumą, parodytą kovose su dažnai juos puldinėjančiais vokiečiais, pareiškia, kad, taip drąsiai gindamiesi nuo priešų, žemaičiai buvo laisvi, ir toliau priduria, kad šio narsumo „šiandien vos šešuolis beliko“. Paskutiniuosius 1794, 1812 ir 1831 m. įvykius Valančius aprašinėjęs priešiškai Rusijos vyriausybei ir kaltinąs ją engimu.“ Šventikas Antanas Petkevičius (katalikų kunigas, perėjęs į stačiatikių tikėjimą), papildomai cenzūravęs „Žemaičių vyskupystę“, apie ją atsiliepė neigiamai, nes „autoriaus samprotavimai apie Žemaitiją politiniu atžvilgiu – apie 1831 m. įvykius, vienuolynų panaikinimą, 1832 m. dvasininkų dvarų perėjimą iždui ir kt. yra netinkamai išdėstyti be reikiamos pagarbos ir palankumo teisėtai vyriausybei.“

Ką M. Valančius rašo apie vyskupystės įkūrimą? „Pasiųstuoju nuo Konstancos susirinkimo vyskupu, gavusiu galybę padaryti visa tą, ką Kristaus naujai avinyčiai už reikalingą paskaitytų,1417 metą, šilų mėnesiui bengiantis, atvyko į Medininkus, arba Varnius. Čia radusiu dar labai daug stabmeldžių, pirma mokė juos tikėjimo švento, paskui pradėjo steigti darbą, dėl katro pasiųstu buvo... Tuo tarpu atvažiavo į Varnius kunigas Motiejus iš Vilniaus ir parodė aniedviem raštą, nuo didžiojo kunigaikščio sau duotą, katrame tas išreiškė norįs, kad tas Motiejus būtų pirmuoju Žemaičių vyskupu.“ Taip M. Valančius savo veikale pradeda kalbą apie pirmąjį vyskupą, įkūrus vyskupiją ir pradėjus skleisti krikščionybę Žemaitijoje.1417 m. spalio 23 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Motiejų, spėjama, vokiečių kilmės Vilniaus miestiečio sūnų, Prahos universitete gavusį laisvųjų menų magistro laipsnį kaip Vilniaus katedros prealatą prepozitą, mokantį lietuvių kalbą, nominavo pirmuoju Žemaičių vyskupu. Konsekracija įvyko 1417 m. spalio 24 d. Trakuose. „Žemaičių vyskupystėje“ pastebėta: „Vyskupas Motiejus su kanauninkais nuo karaliaus Jogailos, nuo kunigaikščio Vytauto ir nuo kitų Lietuvos didžiūnų gavo apsčiai knygų, pinigų, bažnyčios indų, šventų apvalkalų ir kitų boterių dovanų.“ Tai vienintelis iš XV – XVI a. Žemaičių ganytojų, 1422 m. gegužės 4 d. paskirtas Vilniaus vyskupu.

Vyskupui Motiejui I dar tebesant Žemaitijoje įvyko, pasak M. Valančiaus, du sumišimai Žemaičiuose: „Mylėtojai senojo tikėjimo, paugždinti per stabmeldžius kunigus, kuriuos slapta dar pas save laikė, grobės už ginklų, norėdami per kraujo praliejimą sugrąžinti garbę dievams senolių savo. Tūlyd prie jų pristojo artojai… Apstūs būriai artojų, po visas puses bėgiodami, gaudė, pampijo ir teriojo didžiūnus, butus jų degino, turtus godingai grobstė. Kiti, nuėję į Prūsus ir į Kuršą, suokė artojus, kad, lygia dalia išnaikinę savo vyresnybę, liuosai gyventų. Išgirdęs apie tas nelaimes, kunigaikštis Vytautas greitai iš Trakų į Žemaičius atbruzdėjo, o dar smarkiau, nekaip pirma, kaltuosius įgrobęs, apent sumišimą sustabdė.“

Ir tai buvo paskutinis, kovos už stabmeldišką tikėjimą kraujo praliejimas: „Vienok ilgainiui kaskarts labiau pramoko ir pamėgo tikėjime krikščioniškame, kaskarts didžiau pradrįso artintis ir glaustis prie katalikų kunigų.“1420 m. Žemaičių vyskupystėje jau buvo devynios bažnyčios.1421 m. spalio 3 d. popiežius Martynas V Žemaičių vyskupystę patvirtino „ir už naują Kristaus avinyčią išpažino“. Skyrelyje „Plėtimas tikėjimo katalikų Žemaičiuose“ M. Valančius pristato naujus vyskupus, vienų darbais, juos tiksliai išskaičiavęs, džiaugiasi, pavyzdžiu rodo. Tačiau, kaip teigė istorikas J. Matusas, „Žemaičių vyskupystėje“ be jokių žemiškų silpnybių dangstymo aprašomi kunigai, net aukštesnieji dvasininkai-kanauninkai, pralotai ir vyskupai, jų smelkimasis į aukštesnes ir pelningesnes vietas. Rašydamas apie lenkų žemėje gimusį kunigą Baltramiejų, M. Valančius nenutyli: „Tas per savą nelabumą daugiau žmones papiktino, nekaip ko gero pamokė. Įpykinti žemaičiai būk ketinę jį užmušti, bet, persergėtas nuo dievobaimingų žmonių, išspruko iš vyskupystės ir pasislėpė Kėdainiuose.“

Daug ką sako skyrių pavadinimas „Gaišimas tikėjimo katalikų Žemaičiuose“, „Žemaičiai virsta į Liuterius“, „Daug žemaičių vėl patampa stabmeldžiais“. Ne veltui, kaip rašė kun. R. Krasauskas, Žygimantas Augustas 1564 m. kalbėjo apie Žemaičių vyskupiją kaip visai pairusią ir apleistą.