pexels.com nuotrauka

Flannery O'Connor (1925–1964) buvo ryški, tačiau anksti dėl vilkligės užgesusi XX a. amerikiečių literatūros žvaigždė, išleidusi du romanus ir per tris dešimtis apsakymų. Būdama uoli katalikė studijų laikais, dvidešimt vienų, ji pradėjo vesti ir pusantrų metų pildė maldos dienoraštį suliniuotoje užrašų knygelėje. Tais metais buvo publikuotas ir pirmasis jos apsakymas. Dienoraštį rado O'Connor biografas 2002-aisiais, jis išleistas 2013-aisiais. Daugiau apie kūrėją lietuvių kalba galite perskaityti čia. 

Dieve brangus, negaliu Tavęs mylėti kaip noriu. Esi laibas mėnulio pjautuvas, kurį matau, o pati esu žemės šešėlis, kliudąs matyti visą mėnulį. Pjautuvas labai gražus ir galbūt tai viskas, ką tokia kaip aš turėčiau ar galėčiau matyti. Visgi bijau, Dieve brangus, kad mano pačios šešėlis užaugs toks didelis, kad užstos visą mėnulį ir kad aš apie save spręsiu pagal šešėlį, kuris yra niekas.

Nepažįstu Tavęs, Dieve, nes pati kliudau sau. Prašau padėk man nustumti save į šoną.

Labai trokštu, kad pasaulyje man sektųsi, ką trokštu daryti. Meldžiausi Tau dėl to visu protu ir jėgomis, stipriai įtempiau  nervus ir sakiau: „O Dieve, meldžiu“, „Privalau“ ir „Prašau prašau“. Jaučiu, kad prašiau neteisingai. Nuo šiol leisk man prašyti Tave nuolankiai – neištižus, bet ir ne karštligiškai, suprantant, kad siautulys randasi iš mano norų, o ne dvasios pasitikėjimo. Nenoriu piktnaudžiauti, noriu mylėti.

*

Prašau leisk krikščioniškiems principams persmelkti mano kūrybą ir prašau leisk, kad užtektinai mano darbų būtų publikuoti krikščioniškiems principams smelktis. Baiminuosi, o Viešpatie, prarasti tikėjimą. Mano protas nėra stiprus. Jis pačių įvairiausių intelektualinių šarlatanysčių grobis. Nenoriu, kad baimė mane laikytų Bažnyčioje. Nenoriu būti bailė, kurią prie Tavęs laiko pragaro baimė. Argumentuočiau, kad jei bijau pragaro, galiu būti tikra dėl jo autoriaus. Išsimokslinę žmonės už mane išnagrinėja pragaro baimę, ir jų išvada ta, kad pragaro nėra. Bet aš tikiu pragaru. Mano silpnam protui pragaras įtikimesnis nei dangus. Be jokios abejonės, dėl to, kad pragaras atrodo žemiškesnis. Galiu įsivaizduoti kankinamus pasmerktuosius, tačiau ne bekūnes, permatomas sielas, visą amžinybę šlovinančias Dievą. Natūralu, kad neturėčiau to įsivaizduoti. Jei galėtume tiksliai nubraižyti dangaus žemėlapį, kai kurie iš mūsų perspektyviųjų mokslininkų imtųsi jo tobulinimo projektų, miestiečiai visiems, vyresniems nei 65-erių, pardavinėtų gidus po dangų už dešimt centų. Nenoriu pasirodyti sumani, nors, geriau pagalvojus, noriu būti sumani, mėgstu tokia būti ir noriu, kad kiti mane tokia laikytų. Tačiau reikalas, tiksliau sakant, čia tas, kad nenoriu bijoti likti už durų, noriu mylėti, kad būčiau viduje, noriu tikėti dangumi, o ne pragaru. Šitai išdėsčius netampu geresnė. Reikalinga malonės dovana. Padėk man jausti, kad dėl to atiduočiau visa, kas žemiška. Neketinu tapti vienuole.

*

Dieve brangus, kokie mes esame kvaili, kol Tu mums ko nors neduodi. Net kai meldžiamės, išties Tu turi už mus melstis. Norėčiau užrašyti gražią maldą, bet neturiu iš ko jos sukurti. Mane supa protingas pasaulis, už kurį turėčiau Tave garbinti, bet negaliu. Tačiau kurią nors lėkštą sekundę, kai galvosiu apie grindų vašką ar karvelių kiaušinius, įžanga į nuostabią maldą gali iškilti iš pasąmonės ir paskatinti mane parašyti ką nors pakilaus.

*

Dieve brangus, nenoriu metafizinių pratimų, noriu Tave pagarbinti. Tikriausiai maldos rašymas bus labiau gydomasis nei metafizinis, nes mintys paslėptos nuo savęs pačios. Kaip suprantu, maldos turi susidėti iš garbinimo, atgailos, padėkos ir maldavimo, norėčiau pamatyti, kaip man pavyks su kiekviena iš šių dalių, nerašant egzegezės. Didžiausią nerimą man kelia Tavęs, Dieve brangus, garbinimas. Negaliu suvokti dvasios pakilimo, kuris Tau priklauso. Mano protas pritaria: garbinkime Dievą. Tačiau ar galime be jausmų? Idant jaustume, turime pažinti. O šitai priklauso nuo Dievo. [...] Suteik man malonę, Dieve brangus, Tave garbinti, net ir to pati negaliu. Suteik man malonę Tave garbinti su senų avinėlį tau aukojančių kunigų susijaudinimu. Suteik man malonę Tave garbinti su baime, apimančia Tavo kunigus aukojant Avinėlį ant altorių. Suteik man malonę nekantriai laukti laiko, kai pamatysiu Tave veidas į veidą ir nereikės jokio kito akstino Tave garbinti. Suteik man malonę, Dieve brangus, išvysti skurdą ir vargą tų vietų, kur Tu ne garbinamas, o išniekinamas.

*

Dieve brangus, ši naktis nekelia nusivylimo, nes davei man apsakymą. Neleisk man kada nors galvoti, Dieve brangus, kad esu kas nors daugiau nei instrumentas Tavo apsakymui, kaip rašomoji mašinėlė yra maniškiui. Dieve brangus, leisk, kad apsakymas būtų užrašytas per aiškiai klaidingoms ir vulgarioms interpretacijoms. Juo nenoriu sumenkinti kitų religijos, nors, kai rašiau, nesupratau, ką bandau padaryti ar ką tai galėtų reikšti. Dabar jau nežinau, ar jis nuoseklus. [...]

Galbūt idėja ta, kad gėris gali pasirodyti ir per tai, kas pigu. Nežinau. Bet, Dieve brangus, norėčiau, kad padarytum apsakymą sveiką, nes pati nežinau būdo, nežinojau ir kaip rašyti, bet pasakojimas atsirado. Bet kuriuo atveju tai mane atveda prie trečiosios maldos dalies. Kai galvoju apie visa, dėl ko turiu būti dėkinga, stebiuosi, kad išsyk neatimi man gyvybės, nes jau padarei tiek daug, o aš nebuvau ypač dėkinga. Mano padėka niekuomet neįgyja pasiaukojimo, tai tik kelios mintinai išmoktos maldos, suveblenamos pernelyg lengvai. Tai man kelia pasidygėjimą, tačiau neužpildo gyvu jausmu Tave garbinti, gailėtis, dėkoti. Galbūt tas jausmas, kurio nuolat prašau, taip pat yra savanaudiškas, kad pasijusčiau geriau. Vis dėlto atrodo natūralu, o gal tai irgi savanaudiška? Mano protas – pats nepatikimiausias, negaliu juo pasikliauti. Vieną minutę jis būgštauja, kitą jau išglemba. Jei turiu visa tai suprasti protu, Dieve brangus, sutvirtink jį.

*

Dieve brangus, štai maldavimas. Esu kompetentinga tik juose. Nereikia antgamtinės malonės prašyti, ko nori, ir aš prašiau Tavęs gausiai, o Viešpatie. Tikiu, kad teisinga prašyti Tavęs ir mūsų Motinos, kad Tavęs prašytų, tačiau nenoriu perdėm sureikšminti šio savo maldų aspekto. Padėk, o Viešpatie, prašyti Tavęs to, ką man gera turėti, ką galiu turėti ir tuo Tau tarnauti.

Skaičiau poną Kafką ir jaučiu jo sunkumą gauti malonę. Man neatrodo, kad toks kelias būtinas katalikui, galinčiam kiekvieną dieną priimti Komuniją. Monsinjoras šiandien sakė, kad Dievą mylime protu, o ne jausmais. Tačiau jausmai gali būti pagalba. Savanaudiška, kaip supratau praėjusį kartą. O Dieve brangus, protas tuščias. Maniškis dar ir tingus. Tačiau noriu būti arčiau Tavęs. Atrodo, kad nuodėmė apie tai net pagalvoti. Galgi Komunija nesuteikia artumo, kurį turiu omenyje. Aš galvoju apie tą, kuris galbūt įmanomas po mirties. Dėl jo kovojame, ir jei jį pasiekčiau, būčiau mirusi, o jei bent sekundei jį patirčiau dabar, šis gyvenimas būtų nebepakeliamas.

Parengė Rosita Garškaitė