Rugpjūčio 13 d. minime šv. Poncijoną, popiežių, ir Ipolitą, kunigą, kankinius.

Šv. Poncijonas (m. 236) pagal „Liber Pintificalis“ buvo romėnas, Kalpurnijaus sūnus. Poncijonas popiežiumi tapo 230 m. liepos 21 d. pakeitęs šv. Urboną I. 232 m. Romoje jis sušaukė sinodą, kuris patvirtino dviejų Aleksandrijos sinodų sprendimus, atmetusius Origeno mokymą. Kai imperatorius Maksiminas Trakas ėmė persekioti krikščionis, Poncijonas kartu su antipopiežiumi Ipolitu buvo nuteistas sunkiesiems darbams ir ištremtas į Sardinijos kasyklas.

Ten Poncijonas sutaikė antipopiežių su Bažnyčia ir taip užbaigė jo schizmą. 235 m. rugpjūčio 28 d. Poncijonas atsisakė savo pareigų ir tikriausiai po metų mirė nuo nepakeliamo darbo. Jo kūnas apie 244-249 m. buvo atgabentas į Romą ir palaidotas šv. Kaliksto katakombose. 1909 m. čia rasta graikiška jo kapo epitafija, kurioje jis vadinamas kankiniu.

Ipolitas (m. 235), kankinys. Romėnų kunigas, laikomas svarbiausiu ankstyvosios Bažnyčios teologu – rašytoju. Tačiau jis yra ir pirmasis antipopiežius. Kartu su montanistu Praksėjumi, kuris Romoje pradėjo monarchionizmą, Ipolitas apkaltino popiežių šv. Zefiriną per dideliu atlaidumu. 217 m. jis puldinėjo popiežių Kalikstą I ir sudarė sąlygas, kad dalis dvasininkijos jį patį rinktų antipopiežiumi. 235 m. jis kartu su popiežiumi Poncijonu buvo ištremtas į Sardiniją, ten susitaikė su Bažnyčia ir mirė. Svarbiausias jo veikalas - „Visiškas erezijų paneigimas“. Ipolitas dažnai painiojamas su kitu Ipolitu iš šv. Lauryno „Aktų“, kuris buvo Lauryno atverstas karininkas, nukankintas suplėšant į gabalus.

„Šventųjų gyvenimai“