Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
    Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
    Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
    Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
    Jis atsakė: „Eik!“
    Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
    Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
    Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“

1 Kar 19, 9a. 11–13a: Stok ant kalno prieš Viešpatį

Ps 85, 9ab–10. 11–12. 13–14. P.: Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą.

Rom 9, 1–5: Man mieliau būtų pačiam būti atmestam vietoj savo brolių


 Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Mokiniai valtyje. Vieni ant ežero bangų. Vieni keliauja į kitą krantą. Stichija. Rodos, žmogus vienas turi grumtis prieš stichiją. O jėgos senka. Nuovargis ir tamsa daro savo darbą. Kaip nešauksi, rodos, Dieve, kur Tu? Juk esame silpni, nors dar prieš kelias akimirkas taip pasitikėjome savo jėgomis? Ar neatpažįstame čia mūsų gyvenimo situacijų? Juk tikrai klausėme, kur Dievas, kai, rodos, stichija kėsinosi į mūsų valtelę, kur Jis, kai skaudėjo ir kūną, ir dvasią nuo abejonių, vienišumo?

Šio sekmadienio Evangelija mums pateikia ne tik Dievo koordinates, bet ir labai konkretų atsakymą. Jis yra arti. Jis eina mūsų link tuomet, kai, rodos, tamsa pati giliausia. Ar nenusigąstame, matydami jo siluetą, ar išgirstame Jo suraminimą ir kvietimą nebijoti, juk Jis yra arti? Daug arčiau, nei kada nors įsivaizdavome? Evangelijos ištrauka, kaip ir ne kartą Naujajame Testamente, baigiasi Petro iššūkiu. Jėzaus žodžių tikrumą Petras turi patirti pats. Ir ne tik Petras, bet, manau, ir kiekvienas abejojantis ir nusigandęs žmogus. Taip, tuomet Petro lūpomis kalbėjo išgąstis. Bet jis Jėzuje ir sudužo. Juk Jėzus ant bangų paviršiaus – ne iliuzijos, bet tikrovė. Tuomet Viešpats liepė Petrui ateiti pas jį. Tiesiog žengti, ir eiti. Šiandien Jis ir mums tą patį sako. Ar bandysime?

Petro pavyzdys mums teprimena, kad pasitikinčiam viskas įmanoma. Įmanoma net žengti vandens paviršiumi. Tiesa, tol, kol abejonės nepaims viršaus. O ir po to juk nereikia nusigąsti: Dievo ranka juk gelbsti iš visų abejonių. Žinoma, kai žengsime vandens paviršiumi, pūs pats stipriausias abejonių ir priešiškumo, nesusiklosčiusių aplinkybių vėjas, besistengiantis mus išbalansuoti. Tačiau juk žengiame pas Jėzų. Jėzų, kuris arti kiekvieno. Jėzų, kuris arti savųjų, dažnai blaškomų nedėkingų bangų, priešiškos stichijos, valties.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai