Marijai Dievo plane teko neatsitiktinė vieta; Dievo Žodis ne tiktai atėjo pas ją ir išėjo iš jos; Amžinasis Sūnus prisiėmė ne dangišką, angelų pasiūtą kūną, ne; savo dievišku asmeniu jis įsisavino, sugėrė jos kraują ir kūną. Tapdamas žmogumi per ją, Jis gavo jos veido ir būdo bruožus – išskirtines žymes, kuriomis pasirodė žmonijai. Vaikai kaip tėvai, todėl galime numanyti, kad per Jo panašumą į ją reiškėsi jos santykis su Juo. Ji šventa ne tik dėl to, kad yra Jo motina, bet ir todėl, kad Jis yra jos sūnus. „Jei pirmkepė duona šventa, – rašo šv. Paulius, – tai šventa ir tešla. Jei šaknis šventa, tai ir šakos“ (Rom 11, 16). Ne veltui esame įpratę Marijai suteikti tam tikrus titulus. Jis yra Viešpaties Išmintis, ji yra Išminties sostas; Jo akivaizda yra Dangus, todėl ji – Dangaus vartai, Jis yra begalinis Gailestingumas, o ji – Gailestingumo motina. Ji gimdo „kilnią meilę, pagarbą ir šventą viltį“ (Sir 24, 18); kaip nuostabu, kad ji Bažnyčiai paliko kvapą „lyg cinamonas ar sotvaras [...] lyg geriausia mira“ (Sir 24, 15).

Štai kokia yra giliai Bažnyčios širdyje visada branginama ir aistringo jos vaikų pamaldumo liudijama tiesa – Marijos šventumui nėra ribų, išskyrus deramas kūriniui. Ar Abraomas tikėjo, kad jam ir jo žmonai senyvame amžiuje gims sūnus? Marijos tikėjimą, priėmus Gabrieliaus žinią, turėtume laikyti didesniu. Ar Judita, aplinkinių nuostabai, pašventė savo našlystę Dievui? Dar daugiau padarė Marija jauname amžiuje paskyrusi Viešpačiui savo mergystę. Ar Samuelis, būdamas vaikas, apsigyveno šventykloje ir atsiskyrė nuo pasaulio? Taip pat ir Marija tėvų buvo apgyvendinta tose pačiose šventose apylinkėse, vos tik išmoko atskirti gėrį nuo blogio. Ar užgimęs Saliamonas nebuvo vadinamas brangiu Viešpačiui? Ar išrinktoji Viešpaties Motina nebuvo jam brangi nuo gimimo? Maža to: Jonas Krikštytojas buvo Dvasios pašvęstas prieš užgimdamas, ar Marija neturėtų būti jam lygi? Ar nederėtų jos garbei pranokti jo garbę? Ar ne nuostabu, kad malonė, užbėgdama už akių tris mėnesius prieš jo gimimą, dar ją pradedant pralenkė gimtąją kaltę, Šėtono pasiglemžimą? Marija turėtų pranokti visus šventuosius. Visos žinomos jų privilegijos įtikina mus kone iš būtinybės, kad ji turėjo tokias pat ir dar didesnes. Jos prasidėjimas buvo nekaltas, idant ji galėtų pranokti visus šventuosius ir dėl jos pašventinimo pilnatvės.

didesniu stebuklu laikyčiau, jei Marija būtų mirusi kaip kiti žmonės

Dėl to dera jos, nugyvenusios šventumo ir stebuklų gyvenimą, ėmimas į dangų su kūnu, o ne dūlėjimas kape iki antrojo Kristaus atėjimo. Visi Dievo darbai yra nuostabiai darnūs, įgyvendinami nuo pradžios iki galo. Žmonės vargiai patiki stebuklais, galvodami, kad pastarieji pažeidžia Dievo matomo pasaulio tvarką ir nuoseklumą, nežinodami, jog jie tarnauja aukštesnei dalykų tvarkai ir steigia antgamtinį tobulumą. Kai padaromas vienas stebuklas, mano broliai, mažų mažiausiai tikėtina, kad jį lydės ir kiti, idant būtų įgyvendinta, kas pradėta. Stebuklai vyksta dėl didžių tikslų, bet ar nenusiviltume, jei įvykių eiga atkristų įprastinėn tvarkon jų neįgyvendinus iki galo? Ir jei žinotume, kaip iš tiesų turi būti, kaip vertintume stebinančią ir sunkiai įtikimą informaciją? Tai galioja ir Dievo Motinos istorijai. Didesniu stebuklu laikyčiau, jei Marija būtų mirusi kaip kiti žmonės.

Ar galite įsivaizduoti, mano broliai, kad Dievas atmokėtų skolą, kurią už savo žmogiškojo kūno sudedamąsias dalis teikėsi būti skolingas savo Motinai, leisdamas pasirinktam kūnui ir kraujui pūti kape? Ar žmonių sūnūs šitaip elgiasi su motinomis? Ar jie ne maitina ir išlaiko jas nusilpusias, padeda, kol gali? Ar galite įsivaizduoti, kad nekaltai prasidėjusioji, niekuomet nenusidėjusioji patirs nuodėmingosios mirtį? Kodėl ji turėtų būti Adomo prakeiksmo dalininkė, jei nebuvo jo nuopuolio dalininkė? „Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3, 19) – tai bausmė dėl nuodėmės, tuo metu ji, kuri nebuvo nusidėjėlė, deramai nepatyrė kūno sugedimo. Tačiau ji mirė, nes mirė net mūsų Viešpats ir Išganytojas. Ji mirė ir kentėjo, nes gyveno šiame pasaulyje, kur kančia ir mirtis – neišvengiama. Kaip ji pakluso Cezariui vykdama į Betliejų dėl surašymo, taip ji, Dievui panorėjus, pasidavė mirties tironijai ir buvo padalinta į sielą bei kūną.

Ir nors ji mirė, kas ištinka visus žmones, ji mirė kitaip; per Sūnaus nuopelnus, dėl kurių ji buvo tuo, kuo buvo, per Kristaus malonę, užbėgusią už akių nuodėmei, pripildžiusią jos kūną nuo sugedimo apvaliusia šviesa, ji buvo išgelbėta nuo negalavimų, ligų ir visko, kas silpnina ir ardo fizinį kūną. Gimtoji nuodėmė jos nepalietė pojūčių nusidėvėjimu, kūno išeikvojimu, nusenimu, artinančiu mirtį. Ji mirė, bet tai tebuvo įvykis, o ne padarinys. Ji mirė, kad gyventų, tai buvo formos reikalas, papročių laikymasis, kaip aš sakau, kad sumokėtų prigimtinę skolą – pirmiau ne dėl savęs ar dėl nuodėmės, o kad paklustų žmogiškajai būklei, pašlovintų Dievą, padarytų tą patį, ką ir jos Sūnus. Vis dėlto ne taip, kaip Sūnus ir Išganytojas – be kančios už ypatingą tikslą, ne kankinės mirtimi, mat kankinystę ji patyrė gyva būdama, neatpirkdama, nes joks žmogus to negali, išskyrus Vieną, kuris mirė už visus – idant užbaigtų savo kelią ir gautų karūną.

Jos išėjimas nesukėlė triukšmo pasaulyje

Taigi ji mirė vienumoje. Mirusiam už pasaulį derėjo mirti jo akivaizdoje, didžiajai aukai derėjo būti iškeltai aukštai, kaip šviesai, kurios nepaslėpsi. Bet ji, rojaus lelija, visuomet gyvenusi atokiau nuo žmonių akių, deramai mirė sodo šešėlyje tarp kvapnių gėlių. Jos išėjimas nesukėlė triukšmo pasaulyje. Bažnyčia toliau tęsė kasdienius darbus: pamokslavo, atsivertinėjo, kentėjo; krikščionys buvo persekiojami, bėgo iš vienos vietos į kitą, mirė dėl tikėjimo, šventė pergales, galiausiai plačiai pasklido gandas, kad Dievo Motinos nebėra. Piligrimai vaikščiojo ten ir atgal, ieškojo ir nerado kūno. Ar ji mirė Efese, o gal Jeruzalėje – sklandė skirtingos versijos, o jos kapo niekas negalėjo parodyti arba, jei jis buvo surastas ir atidarytas, vietoje nesutepto ir kvapnaus kūno iš jos liestos žemės augo lelijos. Tad ieškotojai grįžo namo stebėdamiesi ir laukdami daugiau žinių.

Galop pranešta, kad, artėjant jos mirčiai, pergalingai jos sielos kelionei pas Sūnų, apaštalai staiga susirinko vienoje vietoje, netgi šventajame mieste, dalyvauti džiaugsmingose apeigose, kad jie deramai ją palaidojo, o trečiąją dieną rado tuščią kapą, ir buvo girdėti angelų chorai linksmais balsais dieną naktį giedantys šlovę į dangų pakilusiai Karalienei. Kad ir ką galvotume apie šio pasakojimo detales (kuriose nėra nieko netinkamo ar apsunkinančio pamaldumą), viso katalikiško pasaulio sutarimu ir šventų sielų patirtais apsireiškimais neabejotina, kad ji siela ir kūnu yra su Sūnumi ir Dievu danguje, kaip dera, o mums leista švęsti ne tik jos mirtį, bet ir paėmimą į dangų.

EPA nuotrauka

O kas dera mums, brangūs broliai, jei tai, apie ką kalbėjau, dera Marijai? Jei Emanuelio Motina turėjo būti pirma tarp kūrinių šventumu ir grožiu, jei jai derėjo nuo pat pradžių būti išlaisvintai iš bet kokios nuodėmės ir nuo pirmos gautos malonės pelnyti jų vis daugiau, jei jos prasidėjimas buvo nekaltas, o mirtis – dangun paėmimas, jei ji mirė, bet atgijo ir yra išaukštinta, kas dera mums, tokios Motinos vaikams, jei ne sekimas jos atsidavimu, nuolankumu, paprastumu, kuklumu ir švelnumu? Marija sulaukė šlovės ne tik dėl Sūnaus, bet ir dėl mūsų. Atkartokime jos tikėjimą, priėmusį Dievo žinią iš angelo neabejojant, jos kantrybę, tylomis ištvėrus šv. Juozapo nuostabą, jos nuolankumą, žiemos metu susiruošus į Betliejų ir pagimdžius mūsų Viešpatį tvarte, jos kontempliatyvią dvasią, širdyje svarsčius tai, ką matė ir girdėjo iš Jo, jos tvirtybę, širdį pervėrus kalavijui, jos savo valios atsisakymą, paleidus Jį į tarnystę ir pritarus Jo mirčiai.

Ji parodys jums savo Sūnų, jūsų Dievą

Svarbiausia – atkartokime jos skaistumą. Mano brangūs vaikai, jauni vyrai ir moterys, koks šiuo atžvilgiu reikalingas Mergelės Marijos užtarimas, pagalba, pavyzdys! Kas pastūmės jus į priekį siaurame kelyje, jei ne Marijos rūpestis ir globa? Kas patvirtins jūsų jausmus, nuramins jūsų širdis, kai pavojaus reginiai ir garsai jus apsups, jei ne Marija? Kas suteiks kantrybės ir ištvermės, išvargus kovoje su blogiu, įkyrėjus paisyti atsargumo, nebeišveriant proto įtampos, vienišumo ir niūrumo, jei ne bendravimas su ja! Ji nuramins jus netekus drąsos, paguos nuvargus, pakels, parklupus, apdovanos, pasisekus. Ji parodys jums savo Sūnų, jūsų Dievą.

Kai jūsų dvasia susijaudina ar atsipalaiduoja, kai yra prislėgta ar praranda pusiausvyrą, kai nenustygsta ir aikštijasi, kai bloguoja nuo to, kas yra, ir geidžia, ko nėra, kai jūsų žvilgsnį pagauna blogis ir kūnas virpa pykčio šešėlyje, kas jus grąžina į save, į taiką ir sveikatą, jei ne gaivinantis Nesuteptosios Motinos kvėpsnis ir Paslaptingosios rožės aromatas? Katalikybės pasididžiavimas yra dovana, nuskaistinanti jaunas širdis: Jėzus duodamas mums kaip maistas, o Marija kaip maitinanti Motina. Įgyvendinkite šį pasididžiavimą patys, įrodykite pasauliui, kad nesekate klaidingų mokymų, pateisinkite Motinos Marijos šlovę, kurią pasaulis koneveikia, savo elgsenos paprastumu, savo žodžių ir darbų šventumu. Eikite pas ją karališkos nekaltumo širdies. Ji yra nuostabi Dievo Dovana, nustelbianti blogo pasaulio apžavus, nė vienas jos nuoširdžiai siekęs nebuvo apviltas. Ji yra dvasinio gyvenimo ir atsinaujinimo per malonę pavyzdys „be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12, 14). 

Ištrauka iš palaimintojo kardinolo Johno Henry’io Newmano (1801–1890) pamokslo. Parengė Rosita Garškaitė.