Filosofas, kultūros kritikas Leonidas Donskis (1962–2016) videoįraše pristato tris distopijas, padedančias suprasti totalitarinį marksizmą: Jevgenijaus Zamiatino „Mes“, Aldous Leonardo Huxley'io „Puikus naujas pasaulis“ ir George'o Orwello „1984“. Filmuota 2015 m. rugsėjį, kuriant Valstybės pažinimo centro ekspoziciją.

1923 metais pasirodė rusų rašytojo Jevgenijaus Zamiatino romanas „Mes“. Jis buvo iškart uždraustas. Zamiatinas, kuris buvo įkalintas už savo pažiūras ir caro Rusijoje, o vėliau ir bolševikų, išvyko į užsienį, ten truputį pagyveno, vėliau grįžo. Bet reikalas yra tas, kad romano „Mes“ rankraštį, Paryžiuje gyvenęs literatūrologas Piotras Trūdė parodė Džordžui Orvelui. Jis buvo sužavėtas, labai norėjo, kad kūrinys pasirodytų kitomis kalbomis. Netrukus pradėta jį versti ir Zamiatino kūrinys tapo labai garsiu.

Jis pasakoja apie baisią valstybę, kuri vadinasi Vienintele valstybe, kurią valdo geradaris, kurio niekas nėra matęs. Tai tiesiog geradaris. Šitoje valstybėje egzistuoja tobula manipuliacijų, sekimo ir privatumo sunaikinimo sistema. Žmonės neturi vardų ir pavardžių. Visą pasakojimą rezga pasakotojas – matematikas, kurio vardas D 503. Jis įsimyli moterį vardu I 330, pasirodo, kad jos būta disidentės. Ji skaito uždraustą literatūrą – klasiką, antiką. O toje valstybėje uždrausti humanitariniai mokslai, todėl kad, anot tos valstybės ideologijos, gėda skaityti apie antikos paklydimus arba senovės beprotybes. Pažangu yra tik tai, kas susiję su matematika, fizika, inžineriniais mokslais. Tuo tarpu tie, kurie domisi senove, klasika, nusikalsta ir gali pradėti maištauti prieš valstybę. Literatūra gali įkvėpti baisiems dalykams.

Huxley, kuris puikiai žinojo romaną „Mes“, parašė knygą „Puikus naujas pasaulis“. Ten pasakojama apie hedonistinį pasaulį, kuriame kaip ir „Mes“ nėra šeimos institucijos. Tik šį kartą viską išveda genetikai. Alfa, beta, gama, delta, epsilon – tai yra kastos, kuriomis pasirūpina genetikai. Alfa tai yra aukščiausio lygio mokslo darbuotojų, vadovų kasta. Epsilon yra primityviausia fizinį darbą dirbančių žmonių kasta. Ten klesti malonumai, nėra jokio įsipareigojimo niekam, galiausiai hedonizmo ir malonumo kultas pavergia tą visuomenę. Įdomiausia, kad joje įvyksta socialumo krachas. Kaip ir „Mes“, taip ir „Puikiame naujame pasaulyje“ neegzistuoja nei draugystė, nei meilė, jos ten nelieka. Valstybė atima žmogaus privatų gyvenimą ir individo paslaptį.

Galiausiai šiuos dalykus įspūdingai apibendrina anglų rašytojo Džordžo Orvelo romanas „1984“. Jis parašė romaną 1948 m. ir apvertė skaičių. Jo nuojauta labai niūri. Nei vienos dienos negyvenęs totalitarinėje šalyje, tokioje kaip Sovietų Sąjunga ar nacių Vokietija, Orvelas be galo tiksliai (žurnalistiškai tiksliai) atspėjo, kaip sukurta totalitarinė santvarka. O ji yra sukurta gan paprastai, tiesiog vyksta elito karas prieš visuomenę, nuolat mulkinant, apgaudinėjant visuomenę, o svarbiausia, sekant ar joje nepasirodo potencialių kitamanystės ir protesto apraiškų. Jei pasirodo, žmogui pakišamas kūrinys, kuris vadinasi „Kolektyvinės oligarchijos teorija ir praktika“. Tą kūrinį skaitantis žmogus yra suimamas ir tardomas.

Romanas pasakoja apie tai, kad lieka paskutinė viltis – Vinstono Smito ir Džiulijos meilė. Vėlgi tai meilės istorija, kuri yra paskutinė viltis, kad visuomenė gali būti pradėta nuo draugystės, nuo žmonių meilės, nuo įsipareigojimo vienas kitam. Ar tai įmanoma? Sunku pasakyti. Orvelo romanas baigiasi labai pesimistiškai ir liūdnai, bet faktas, kad tai įvyko, kad du žmonės neišsigando būti kartu prieš sistemą, tai yra viltis. Apie tai žinos ateities pasaulis. Žinoma, su sąlyga, jeigu tas pasaulis nedegins knygų ir nors kiek išlaikys žmogiškąją atmintį.

„Bernardinai.lt“ drauge su Valstybės pažinimo centru kviečia geriau pažinti skirtingų laikotarpių politinę mintį ir atpažinti ją šiandienos politiniame mąstyme. Atitinkamo laikotarpio politinės minties idėjas pristato filosofai doc. dr. Naglis Kardelis ir prof. Alvydas Jokubaitis, dalinamės a. a. prof. Leonido Donskio geriausių grožinės literatūros kūrinių rekomendacijomis ir jaunosios kartos akademikų pasisakymais apie jų atspindžius šiandien. Kiekvieną mėnesį pateikiame vis naujos politinės minties tradicijos pristatymą: balandį – antikinės, gegužę – krikščioniškosios, birželį – moderniosios, liepą – liberaliosios, rugpjūtį – marksistinės, o rugsėjį – postmoderniosios.

Valstybės pažinimo centras