Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skyriai šią vasarą yra vieni iš aktyviausių. Kai turbūt daugelio kitų partijų nariai dabar tingiai atostogauja ir laukia naujo politinio sezono pradžios, LSDP skyriai laužo ietis dėl to, ar partijai pasilikti valdančiojoje koalicijoje, ar geriau pasitraukti. Atsiranda ir palaikančiųjų kompromisinį sprendimą – mėginti persiderėti. Buvę partijos pirmininkai rašo dramatiškus laiškus. Šurmulio daug, tačiau vienas dalykas aiškus – skyriai turėtų pasisakyti už pasilikimą, o jų pozicija gerokai skiriasi nuo frakcijos.

2001 m. aidai

Abi tradicinės didžiosios partijos Lietuvoje iki šiol yra užprogramuotos veikti pagal susijungimų logiką. Tėvynės sąjunga savo istorijoje turėjo vieną esminį posūkį – jungtuves su krikščionimis demokratais. Kartais linijos tarp buvusių konservatorių ir krikdemų liejasi, tačiau tokiais klausimais, kaip neseniai įvykę partijos pirmininko rinkimai, pasidalinimas buvo labai ryškus.

LSDP veikimo logikoje labai svarbūs 2001-ieji metai, kai Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) ir socialdemokratai tapo vienu politiniu dariniu. Šias partijas vienijo tik tai, kad abi pozicionavo save kaip kairiąsias politines jėgas. Visgi tai buvo labai skirtingi subjektai. LDDP – tiesiog ekskomunistinė politinė jėga, atsiradusi tuomet, kai tautiškai labiau susipratę Komunistų partijos nariai atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP).

LSDP atkūrė kairiųjų politinių požiūrių aktyvistai 1989 m. Tarp iniciatyvinės grupės narių buvo netgi asmenų iš tarpukario partijos vadovybės, disidentų, Sąjūdžio veikėjų. Rinkimuose, kuriuose dalyvauta savarankiškai, LSDP neprilygdavo LDDP ar Tėvynės sąjungai, tačiau mandatų iškovodavo tiek Seimo, tiek savivaldybių rinkimuose.

Buvusių Socialdemokratų partijos vadovų – Česlovo Juršėno, Algirdo Butkevičiaus ir Gedimino Kirkilo laiške bičiuliams labai stiprus buvimo valdžioje, o ne opozicijoje, naratyvas. Jis ataidi ir iš LDDP laikų – tiek dėl to, kad komunistiniais laikais Lietuvos komunistų partija (LKP) buvo valdančioji, tiek dėl to, jog vos dešimt mūsų nepriklausomybės metų nebuvome valdomi LDDP arba LSDP.

Nebūtų visai tikslu LSDP susitapatinimo su buvimu valdžioje kaip absoliučia vertybe sieti būtent tik su LDDP laikais. Nuo 2001 m. į partiją atėjo nemažai naujų žmonių, kurie nepriklausė nei vienai, nei kitai partijai. Nors Viktoras Pranckietis gerokai padidino skaičius kalbėdamas apie tai, kiek valstybės tarnautojų yra socdemų nariai, tačiau logiška, kad būti partijos, kuri dažnai valdžioje tiek nacionaliniu lygmeniu, tiek daug kur regionuose, nariu tikrai yra verta. Politinio pasitikėjimo pareigybių nėra jau tiek mažai, o kalbant apie pareigas, į kurias skiriama pagal kvalifikaciją, partinis bilietas Lietuvoje mažų mažiausiai netrukdo.

Tad neabejotinai partijoje yra nemažai žmonių, kuriems būti valdžioje yra absoliuti vertybė. Tokių, kurie prie partijos prisijungė ne todėl, kad būtų kairiųjų politinių pažiūrų, o vedami grynai pragmatinių interesų ir siekdami naudos. LSDP visais laikais buvo labai atvira ir politiniams pabėgėliams. Tai veikiausiai nėra vien tik socialdemokratų problema, tačiau jeigu būtų atlikta visuotinė narių apklausa, pagal kurią būtų nustatytos vyraujančios politinės pažiūros partijoje, turbūt tiek Gintautas Paluckas, tiek bičiuliai iš Socialistų internacionalo būtų mažumėlę nustebę.

Taigi, TS-LKD atveju galima kalbėti apie konservatorių ir krikdemų stovyklas, o LSDP atveju egzistuoja pragmatikai ir tapatybiniai kairieji.

Nuo pat partijų susijungimo LSDP vadovavo pragmatikai. Galbūt vilčių buvo dėta į Algirdą Butkevičių. Jis į susijungusią partiją atėjo iš LSDP stovyklos. Jo, kaip premjero, aplinkoje būta ir kairiųjų atstovų – Andrius ir Jolanta Bielskiai, Stasys Jakeliūnas, tačiau visa veikimo logika vis tiek išliko pragmatinė – neoliberali centristinė ekonominė ir socialinė politika. Keitėsi tik veidai ir metodai, o ne linija.

Pragmatikų ir tapatybinkų kova: pirmas dublis

Per partijos pirmininko rinkimus takoskyros buvo akivaizdžios. Abu kandidatai pripažino, jog partija turi problemų. Tačiau Mindaugas Sinkevičius į problemas žiūrėjo iš ganėtinai techninės pusės ir vengė kalbėti apie tapatybinius dalykus. G. Palucko pagrindinė atrama, priešingai – buvo vertybių akcentavimas.

Buvęs partijos pirmininkas A. Butkevičius akivaizdžiai palaikė savo asmeninio bičiulio sūnų M. Sinkevičių. Vien ko vertas daugelį partijos narių papiktinęs sprendimas Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (į kurią būtų pretendavęs G. Paluckas), iškeisti į Ūkio. Be abejo, neaišku, ar dėl savo praeities nuotykių su kenkėjų naikinimu dabartinis partijos lyderis būtų perėjęs Prezidentūros filtrus, tačiau žinutė buvo aiški: „Norime M. Sinkevičiaus.“

Tai buvo pirmasis kovos dėl koalicijos raundas. Be abejo, net ir ūkio ministras buvo priverstas užsiminti, jog galbūt koalicijos sutartis galėtų atrodyti kiek ir kitaip. Tačiau visi suprato, kad šaka, ant kurios sėdi ministras, būtų pjaunama itin palengva. Be abejo, savo koziriu M. Sinkevičius laikė tai, kad tikrai nepasiklystų Vyriausybės koridoriuose, todėl pažindintis su Ramūnu Karbauskiu ar ypač su S. Skverneliu jau nebereikėtų.

Visgi laimėjo G. Paluckas. Partija pasirinko tapatybininką, ir tai buvo aiškus signalas, ko norima iš koalicijos.

Antrojo dublio baigtis aiški

Tai, kad G. Palucko iniciatyva yra permąstomas likimo koalicijoje klausimas, nėra stebėtina. Pragmatikų stovyklai begalinės svarbos klausimas buvo urėdijos, tad partijos pirmininkas tai pasirinko kaip momentą pradėti diskusijas. Iš viešųjų ryšių pusės tragiškai atrodys, jog valdžia Lietuvoje išyra dėl kažkokių urėdijų, nacionaliniu mastu turbūt dešimtaeilio klausimo. Tačiau šiuo atveju tai buvo galimybė trumpam suvienyti pragmatikus ir tapatybininkus.

Pasirinktas sprendimo dėl pasilikimo koalicijoje būdas yra labai politiškai išmintingas. Partijoje, kurioje vyrauja bičiulių kultūra ir kolektyvizmas, vienašališki A. Butkevičiaus komandos mainikavimai ministerijomis buvo rimtas spjūvis į veidą bičiuliams. Dabar sprendimai atiduodami į jų rankas, o procesas, kaip įprasta LSDP, bus labai (social)demokratiškas.

Visgi šioje situacijoje tikrai negalima kalbėti apie tai, kad partijoje padaugėjo tapatybininkų arba įvyko masinis atsivertimo į kairuoliškumą vajus. Viskas gerokai paprasčiau. Ar eiliniams bičiuliams regionuose yra daug naudos dėl to, kad socdemai dabar dirba valdančiojoje koalicijoje? Jiems žymiai svarbiau, kad partija būtų konkurencinga 2019 metais, kai vyks savivaldos rinkimai. O konkurencingumas ateityje su darbu valdančiojoje koalicijoje tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar, sunkiai suderinami dalykai. Svarbu ir tai, kad daugeliu klausimų LVŽS tiesiog valosi kojas į savo koalicijos partnerius, o savigarba svarbi visiems.

Be to, urėdijos parodė, kad ar šiaip, ar taip praktiniai LSDP interesai nukenčia, o pavyzdžiui, TS-LKD sėkmingai išsimuša lengvatinį Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą šildymui. Teisus Aloyzas Sakalas sakydamas, kad „valstiečiai“, kurių ekonominėje politikoje yra kairumo elementų, natūraliai turėtų sandėriauti su LSDP, net jeigu šie būtų opozicijos partija.

Pirmasis partijos skyrius, kuris entuziastingai nutarė likti valdžioje, yra Sinkevičių Jonavos. Jis gali tapti tuo, kuo jau seniau buvo Druskininkai – personaline partijos dalimi.

Likę pasilikimo koalicijose entuziastai, be M. Sinkevičiaus, senųjų partijos pragmatikų vadų, yra frakcijos Seime nariai. Nieko stebėtino, jog koaliciją išsaugoti labai nori Linas Linkevičius – vienas geriausių visų laikų šalies diplomatijos vadovų. Netekęs posto, jis liktų dirbti Seime, jam ten veikiausiai būtų per daug nuobodu. Jis jau seniai turi reputaciją žmogaus, kuris gali dirbti su visomis valdžiomis – yra patarinėjęs Andriui Kubiliui.

Daugelis likusių Seimo narių, be abejo, žvelgia į padėtį pragmatiškai. Partijos laivas dar gal ir neskęsta, bet skylių jau yra. Ar Gintautas Paluckas jį išvairuos, neaišku. Kuo taptų ideologinė LSDP partija, neaišku, galbūt ne visi pragmatikai ten apskritai galės rasti savo vietą. Postų Seime turėjimas bent jau didina asmeninį matomumą, o tai politikai visada sieja ir su savo perspektyvomis. 13 iš 19 frakcijos narių nenori pasitraukti iš koalicijos.

Stebuklų nebus – užtenka žinoti, jog iš 12 jau apsisprendusių skyrių 9 nori koaliciją palikti. G. Paluckui tai yra saugus žaidimas – žinodamas partijos skyrių nuotaikas, jis gali labai ramiai stebėti, kas vyksta.

Skilimo bus išvengta

LVŽS lyderiai mėgina gąsdinti visuomenę tuo, kad frakcija neabejotinai skils ir didžioji dalis tęs darbą su „valstiečiais“. Visgi tai vargu ar yra tikėtina. Visa LSDP vidinė kultūra lemia, jog skilimo nebus. Jeigu Socialdemokratų partijoje būtų TS-LKD stiliaus priežiūros komisija, būtų galybė garsenybių, kurios jau būtų išmestos iš partijos.

Socdemai visada veikė kitaip – sprendimai priimami neskubant, nebijoma savo partijos kolegų kritikuoti labai aštriai ir viešai (jeigu Vytenis Povilas Andriukaitis ir Aloyzas Sakalas būtų krikdemai, turbūt ir vienas, ir kitas būtų bent po dešimt kartų išmesti iš partijos).

Bet po visų konfliktų toliau dirbama kartu su kitais, ir kritikai lieka mielais bičiuliais. Tad pragmatiškoji bičiulių dalis veikiausiai nurys karčią piliulę ir dirbs toliau.

Esminis dalykas, kuris galėtų pakeisti partijos veidą, tikrai nėra sprendimas dėl pasilikimo valdžioje. Svarbiau yra tai, kad G. Paluckas mėgins partijai sukurti tikrą kairuolišką veidą. Ne paslaptis, jog tikrai ne visiems pragmatikams patiktų nustoti atstovauti stambaus verslo interesams (ką LSDP iš esmės daro), įvesti progresinius mokesčius (prie šios idėjos, kad ir kaip netikėta, socdemai grįžta paprastai tik tada, kai būna opozicijoje), daug dėmesio skirti LGBT ir kitų mažumų klausimams. Tokiu atveju bent jau dalis pragmatikų nubyrėtų, nes savo partijos neatpažintų. Ką bendro turi europietiška kairė ir medžiotojų būreliai?

Be abejo, visoms partijoms būtų naudinga, kad socdemai apleistų politinio lauko centrą ir dreifuotų į kairę. Tai paliktų erdvės kitiems. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje kairė yra vienintelis teisingas kelias partijai. Pragmatikų yra visur. Reikia išsiskirti kuo nors daugiau. O kad kairuoliškos ekonominės ir socialinės idėjos yra perspektyvios, įrodė LVŽS sėkmė pernai.