Šv. Maksimilijonas Kolbė. Pirmoji radijo studija

Šiandien gerai žinomas pamaldumo Nekaltajai Mergelei Marijai propaguotojas, katalikiškos spaudos leidėjas ir misionierius gimė 1894 I 8 Zdunska Volioje (Centrinė Lenkija) ir tą pačią dieną buvo pakrikštytas parapijos bažnyčioje Raimundo vardu. Jis buvo antrasis iš penkių Juliaus ir Marijanos Kolbių sūnų (du paskutiniai sūnūs mirė mažamečiai). Tėvai vertėsi audėjų amatu, gyveno kukliai. Abu buvo labai pamaldūs, priklausė Pranciškonų pasauliečių ordinui. Sulaukęs 11 metų, Raimundas priėmė Pirmąją Komuniją (tuo metu šeima gyveno Pabianicėse). Mokslo pagrindus Raimundas gavo namuose, o mokyklą pradėjo lankyti tik pasitaikius palankiai progai – sužinojus, kad pranciškonai Lvove atidarė Mažąją seminariją, kur mokslas buvo nemokamas. 1907 m. Raimundas kartu su vyresniuoju broliu Pranciškumi pradėjo mokslo metus pranciškonų seminarijoje. Po metų tos pačios seminarijos auklėtiniu tapo ir jaunesnysis brolis Juozapas (ordine gavo Alfonso vardą).

Tuo metu sutuoktiniai Kolbės nusprendė duoti skaistybės įžadą. Motina Marijana persikėlė arčiau sūnų ir apsigyveno benediktinių vienuolyne Lvove, kur atliko durininkės pareigas. Nuo 1913 m. ji gyveno feliksiečių vienuolyne Krokuvoje (mirė 1946 m.). Su ja Raimundas palaikė glaudų ryšį, daugiausia – laiškais; paskutinis jo laiškas iš Aušvico koncentracijos stovyklos taip pat buvo skirtas mamai (rašytas 1941 VI 15). Mįslingai susiklostė tėvo Juliaus likimas. Planavęs kaip tretininkas apsistoti prie kurio nors pranciškonų vienuolyno (gyveno Krokuvoje, Lvove), galiausiai įsikūrė Čenstakavoje, kur turėjo devocijonalijų ir knygų krautuvėlę. Jis dingo (greičiausiai žuvo) Pirmojo pasaulinio karo pradžioje.

1910 IX 4 vyresnieji broliai pradėjo noviciatą. Mažesniųjų brolių konventualų ordine Pranciškus gavo Valerijono, o Raimundas – Maksimilijono vardą. 1911 IX 15 abu davė laikinuosius įžadus ir, baigę vidurinę mokyklą, 1912 m. rugsėjį pradėjo mokslus Krokuvos seminarijoje. Čia buvo atrinkta studentų grupė studijuoti Tarptautinėje pranciškonų kolegijoje Romoje, o tarp jų pasiūlytas ir Maksimilijonas (iš viso 7 Lvovo pranciškonų seminarijos auklėtiniai). Tad Pirmojo pasaulinio karo metus Maksimilijonas praleido toli nuo tėvynės, o brolis Valerijonas, prasidėjus karo veiksmams, paliko seminariją ir išėjo kovoti su ginklu rankoje. Neilgai trukus jis buvo kontūzytas, atsinaujino žaizda kojoje, ir tęsti kovos nebegalėjo. Nors jis buvo žadėjęs po karo grįžti į seminariją, šio pažado neįvykdė.

1914 XI 1 Maksimilijonas davė amžinuosius iškilmingus įžadus Romoje. Po metų Popiežiškajame universitete Gregorianum jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. 1918 IV 28 jis buvo įšventintas kunigu, o 1919 m. baigė studijas, įgydamas teologijos mokslų daktaro laipsnį.

Studijų metais Romoje (1917 m. vasarą) pasireiškė pirmieji plaučių ligos požymiai ir vėliau, jau grįžęs į Lenkiją, t. Maksimilijonas keletą kartų gydėsi džiovą Zakopanėje, tačiau silpna sveikata nesutrukdė jo intensyvios veiklos. 1917 X 16 jis su grupele bendraminčių (iš viso septyniese) įkūrė draugiją Militia Immaculatae. Kiekvienas „Riterijos“ narys turėjo pasiaukoti Švč. M. Marijai, siekti asmeninio tobulėjimo bei „visų atsivertimo ir pašventinimo, globojant ir tarpininkaujant Nekaltajai“. Stiprią paskatą šiai draugijai atsirasti davė masonų veiklos suaktyvėjimas, atviras savo simbolikos demonstravimas po Vatikano langais. Kitas svarbus įvykis, smarkiai paveikęs Maksimilijoną, buvo žydo ir masono Alfonso Ratisbonne atsivertimas ir Švč. M. Marijos apsireiškimas jam S. Andrea delle Fratte bažnyčioje Romoje (prie altoriaus, kur įvyko apsireiškimas, t. Maksimilijonas aukojo savo pirmąsias Mišias 1918 IV 29). Iš pradžių draugijos narių veikla apsiribojo privačia malda ir medaliukų su stebuklingu Marijos atvaizdu dalijimu, o „Riterijos“ idėjos pirmiausia buvo skleidžiamos tarp seminaristų. Kolegijos rektorius t. Luigi Bondini, po Kunigystės šventimų tapęs Maksimilijono dvasiniu vadovu, pasiūlė jam į draugiją įtraukti ir pasauliečius, taip atverdamas gerokai platesnį veiklos lauką.

Muziejus Nepokalanove. Fotografijos autorius: Antanas Blužas OFM
Fotografijos autorius: Antanas Blužas OFM

Grįžęs į Lenkiją, t. M. Kolbė tų pačių metų rudens semestrą pradėjo dėstyti Aukštojoje pranciškonų seminarijoje Krokuvoje. Lygiagrečiai jis rūpinosi Militia Immaculatae, kuri nuolat augo ir tapo plačiu tarptautiniu judėjimu, veikla bei mėnraščio „Nekaltosios riteris“ („Rycerz Niepokalanej“) leidyba (pirmasis numeris pasirodė Krokuvoje 1922 m. sausio mėn.). Leidyba tapo svarbiu t. Kolbės apaštalinės misijos dalimi. Matydamas didžiulę spaudos įtaką (dažnai – neigiamą), jis kaip atsvarą menko, amoralaus turinio leidiniams ėmėsi organizuoti katalikiškos spaudos rengimą ir platinimą. 1922 m. rugsėjo mėn. redakcija buvo perkelta į Gardiną, o 1927 m. įsteigtas naujas vienuolynas-leidykla Teresine netoli Varšuvos. Visą savo veiklą pavesdamas Nekaltosios Mergelės Marijos globai, t. Maksimilijonas ir naująjį vienuolyną pavadino jos garbei Nepokalanovu (lenk. Niepokalana – „Nekaltoji“).

Nepaisant finansinių sunkumų, leidybos mastai vis augo. Pirmasis „Nekaltosios riteris“ pasirodė 5 tūkst. egz. tiražu, o 1938 m. pasiekė 1 mln. Nuo 1925 m. kasmet buvo parengiamas „Nekaltosios riterio kalendorius“. 1935 m. pradėtas leisti mėnraštis jaunimui „Nekaltosios riteriukas“ („Rycerzyk Niepokalanej“) bei „Mažasis dienraštis“ (Mały Dziennik“).

1927 m. lapkričio mėn. naujajame vienuolyne Nepokalanove įsikūrė 20-ies brolių bendruomenė, tarp jų – 2 kunigai broliai Maksimilijonas ir Alfonsas Kolbės. Alfonsas tapo svarbiu brolio pagalbininku, organizuojant Militia Immaculatae bei leidybinę veiklą, taip pat buvo pirmasis Nepokalanove įsteigtos Mažosios misijų seminarijos rektorius (mirė 1930 XII 3).

1930 m. vasario mėn. t. M. Kolbė su grupele brolių (iš viso 5) išvyko į misijas Tolimuosiuose Rytuose. Nepavykus įsitvirtinti Kinijoje, palankesnes sąlygas pranciškonai rado Japonijoje. Iš pradžių t. Maksimilijonas dėstė filosofiją Nagasakio seminarijoje, organizavo „Nekaltosios riterio“ leidybą japonų kalba (jis pats redagavo tekstus italų ir lotynų kalbomis, o vertė šias kalbas mokantys japonai, pirmiausia – seminarijos dėstytojai). 1931 m. buvo įkurtas analogiškas Lenkijos Nepokalanovui japoniškas „Nekaltosios sodas“ – Mugenzai no Sono.

1936 m. kapitula priėmė sprendimą, kad t. M. Kolbė turįs grįžti į Lenkiją ir imtis vadovauti savo įsteigtam vienuolynui-leidyklai, kurio narių skaičius išaugo iki 684 (tarp jų buvo 9 kunigai). Grįžęs jis ėjo gvardijono pareigas iki pat suėmimo 1941 m. ir kartu rūpinosi brolių ugdymu, rengė konferencijas. Prasidėjus karui, didžioji dalis brolių provincijolo sprendimu paliko vienuolyną. Likusieji (36) kartu su gvardijonu rugsėjo 19 d. buvo suimti ir išvežti į koncentracijos stovyklą Lamsdorfe (dab. Lambinovicės), o vėliau – į Amticą (dab. Gembicės); vokiečiai leido palikti vienuolyne tik 2 brolius. Pirmasis areštas truko neilgai ir gruodžio 8 d. suimtieji jau buvo paleisti į laisvę. Pamažu į vienuolyną ėmė grįžti ir kiti broliai, o 1941 m. pradžioje grįžusiųjų jau buvo apie 400. Karo metais buvo sustabdyta Nepokalanovo leidybinė veikla, tačiau t. Maksimilijonas sugebėjo išrūpinti vokiečių valdžios leidimą vienam „Nekaltosios riterio“ numeriui, kuris pasirodė 1940 XI 20 120 tūkst. egz. tiražu.

1941 II 17 t. M. Kolbė kartu su artimiausiais bendradarbiais buvo suimtas ir įkalintas Varšuvos kalėjime Paviake. Vasario 24 d. Nepokalanovo bendruomenės broliai raštu kreipėsi į vokiečių policiją Varšuvoje, prašydami, kad vietoj 5 areštuotų kunigų būtų įkalinta 20 brolių savanorių, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Gegužės 28 d. t. Maksimilijonas buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Aušvice (dab. Osvencimas).

T. M. Kolbė bet kokiomis aplinkybėmis stengėsi vykdyti savo pašaukimo priedermes, tad ir tarp kalinių teikė kunigo patarnavimus, klausė išpažinčių, stiprino kitus savo žodžiu ir ramia laikysena. Neapykantos ir nevilties kupinoje aplinkoje jis iki galo liudijo meilę, sakydamas, jog „neapykanta nėra kūrybinė galia; kūrybinė galia yra meilė“.

1941 m. paskutinėmis liepos mėn. dienomis pabėgo vienas 14 bloko, kuriame gyveno t. Maksimilijonas, kalinys. Jo nesuradus, bado mirčiai buvo atrinkta 10 to paties bloko gyventojų, tarp jų – Frančišekas Gajovničekas (Franciszek Gajowniczek), kuris prašė pasigailėti, nes turįs žmoną ir vaikų. Vietoj jo pasisiūlė t. Maksimilijonas. Drauge su kitais pasmerktaisiais bado kameroje jis praleido daugiau kaip dvi savaites. Rugpjūčio 14 d. jam ir dar trim likusiems gyviems kaliniams buvo suleista mirtina fenolio injekcija, o kūnai sudeginti.

Iškart po t. Maksimilijono Kolbės mirties prasidėjo privatus jo gerbimo kultas, o palaimintuoju jis buvo paskelbtas 1971 m. spalio 17 d. Iškilmėse dalyvavo daug buvusių jo bendradarbių, taip pat koncentracijos stovyklose išgyvenę kaliniai, tarp jų – išgelbėtasis F. Gajovničekas. Šventuoju t. M. Kolbė buvo paskelbtas 1982 m. spalio 10 d. Popiežius Jonas Paulius II patvirtino jo kaip kankinio gerbimo kultą (iki tol jis buvo gerbiamas kaip išpažinėjas).

Visas t. Maksimilijono Kolbės – kunigo ir vienuolio – gyvenimo kelias turėjo aiškią kryptį: tarnauti Dievui, visiškai atsiduodant į Nekaltosios M. Marijos rankas. Jo minties ir laikysenos nuoseklumą patvirtina išlikę tekstai (straipsniai, konferencijos, laiškai), amžininkų liudijimai ir pagaliau „meilės kankinio“ mirtis – savanoriškas gyvybės atidavimas už artimą, tampant gyvu Kristaus atvaizdu.

Yra išlikęs vienas motinos Marijanos paliudytas sūnaus mistinis patyrimas – Marijos regėjimas, kai ji pasiūliusi dvi karūnas: baltą ir raudoną, reiškiančias skaistybę ir kankinystę. Jaunasis Raimundas paėmęs abi. Tačiau jo troškimas laimėti Nekaltajai visą pasaulį ne iš karto buvo suvoktas kaip vienuolinis pašaukimas. Baigiant mokslus Lvovo Mažojoje seminarijoje, kai reikėjo apsispręsti dėl tolesnio kelio, Raimundas buvo nusprendęs nepradėti noviciato, bet rinktis karinę tarnybą, ir šią mintį stengėsi įteigti broliui Pranciškui. Įvykių eigą pakeitė netikėtas motinos apsilankymas, o noviciato metais Maksimilijono riteriškas užsidegimas buvo nukreiptas grynai dvasine linkme, novicijų mokytojui įpareigojus jį kasdien sukalbėti maldą „Tavo apgynimo šaukiamės“. Jau tėvų namuose puoselėtas pamaldumas Marijai subrendo pranciškoniškoje aplinkoje, turinčioje senas Dievo Motinos gerbimo tradicijas, o aiškesnę veiklos kryptį įgijo studijų metais Romoje, įkūrus Militia Immaculatae bei pradėjus „Nekaltosios riterio“ publikavimą.

T. M. Kolbės gyvenimas taip pat paženklintas aiškaus šventumo siekio, į kurį jis kreipė ir kitus. 1920 m. vasario mėn. rekolekcijų metu jis parengė „Gyvenimo reglamentą“, kurio pirmasis punktas buvo suformuluotas taip: „Turiu būti kuo šventesnis“. Mintis apie galimybę pasiekti šventumą, padedant Nekaltajai Mergelei, užfiksuota ir 1918 m. užrašytuose mąstymuose. Vienuoliniame gyvenime šventumo siekį ir veiklos veiksmingumą t. Maksimilijonas pirmiausia siejo su klusnumu ir pats savo pavyzdžiu rodė didžiulį pasitikėjimą vyresniųjų sprendimais, o visus įvykius bei aplinkybes priėmė kaip Dievo valią.

Iš prigimties būdamas ūmaus būdo, amžininkų prisiminimuose jis charakterizuojamas kaip itin romus ir susitvardantis. Dėl kilnaus tikslo jis buvo pasiryžęs didžiausioms aukoms, o visus jo troškimus tarsi apibendrino Pasiaukojimo aktas Nekaltajai: visiškas atsidavimas Švč. M. Marijai, tampant jos „daiktu ir nuosavybe“, patikint jai visas savo sielos ir kūno galias, visą savo gyvenimą, mirtį ir amžinybę. Tokio pasiaukojimo tikslas – tapti įrankiu, diegiant ir stiprinant Marijos garbę žmonių širdyse, bei prisidėti prie Švč. Jėzaus Širdies karalystės plitimo, per Jo Švč. Motinos užtarimą išprašant atsivertimo ir pašventinimo malonės.

Taip pat ir Dievo gailestingumą t. Maksimilijonas siejo su Marijos tarpininkavimu. Pripažindamas žmogiškąjį silpnumą ir teigdamas, kad Nekaltoji mums leidžianti patirti nuopuolį, kad būtume išgydyti iš savimeilės ir puikybės, kartu jis ragino pasinaudoti suklupimais kaip pakopomis į didesnį šventumą. Yra žinoma, kaip t. Maksimilijonas stengėsi, kad broliai turėtų galimybę išsakyti jam savo sunkumus, nebūtų suklaidinti ir atgrasyti piktojo nuo savo pašaukimo. 1933 m. jis rašė: „Kai tik pasijusite esą kalti, net jei tai būtų visiškai sąmoningai padaryta sunki nuodėmė, kuri kartotųsi dažnai, labai dažnai, niekada nesileiskite apgaunami velnio ir nenuleiskite rankų. Bet vos tik pasijusite esą kalti, atiduokite visą savo kaltę nesvarstydami ir neanalizuodami vienu žodžiu: „Marija“. [...]“

Nepokalanovo bendruomenė dėl savo skurdaus gyvenimo buvo lyginama su pirmąja šv. Pranciškaus bendruomene Rivotorte, sulaukdavo dėl to ir kritikos, tačiau abejonių nekėlė stipri maldos dvasia, puikus darbo organizavimas. Broliams skirtose konferencijose t. M. Kolbė itin pabrėžė vidinio gyvenimo svarbą, Regulos laikymąsi, evangelinių patarimų praktikavimą. Taip pat ir vienuolyno augimą jis siejo ne tiek su išorine plėtra, leidybos modernizavimu, bet su vis didesne meile Dievui ir atsidavimu Švč. Jėzaus Širdžiai per Nekaltąją Mergelę. Dar prieš prasidedant karo veiksmams, t. Maksimilijonas kėlė mintį apie būtinybę liudyti savo pasirinktas vertybes bet kokiomis aplinkybėmis. Jo manymu, net jeigu broliai būtų išblaškyti po pasaulį ir neturėtų galimybės vilkėti abito, vienuolyno plėtra nesustotų, jei jų sielose toliau augtų meilė.

Iš tikrųjų kiekvienas susidūrimas karo metais su prievarta ir pažeminimu t. Maksimilijonui tapo proga liudyti meilę, maldos galią ir visokį žiaurumą pranokstančią viltį. Jis nesmerkė ir nekaltino savo kankintojų, bet viską aukojo už sielas, ištikimai laikydamasis savo jaunystės pasiryžimo laimėti Nekaltajai „visą pasaulį“. Net laukdamas mirties bado kameroje, t. Maksimilijonas neapleido maldos dvasios. Pasmerktųjų vieta, anot liudininkų, tapo tarsi „bažnyčia“, iš kurios nuolat sklido maldos ir giesmės. Savo buvimu jis tarsi pašventino skausmo persmelktą Aušvico erdvę ir išgelbėjo ne vieną gyvybę, padrąsindamas nusivylusius, atkalbėdamas nuo savižudybės, o galiausiai pats atidavė save kaip auką Dievui per Švč. Mergelės Marijos rankas.

Kankinių vainikai karo metais teko ir kitiems Nepokalanovo broliams. 1999 m. buvo beatifikuoti dar keturi Aušvice žuvę pranciškonai konventualai, tarp kurių – iš Vilniaus bei Vilniaus krašto kilę Antoninas Bajevskis (antrasis t. M. Kolbės pavaduotojas) ir Bonifacas Žukovskis.

T. Maksimilijono Marijos Kolbės propaguotos idėjos ir pradėta veikla neužgeso su jo mirtimi. Nors sovietmečiu (1948–1981) dėl griežtos cenzūros buvo uždraustas „Nekaltosios riterio“ publikavimas, Nepokalanovas gyvavo toliau. Po 1981 m. buvo atnaujinta leidybinė veikla, o pats vienuolynas tapo piligrimų gausiai lankoma vieta.

Liko gyva t. M. Kolbės mintis tęsti misionierišką veiklą, steigiant Nepokalanovo tipo vienuolynus. Tokį vienuolyną jis buvo numatęs įkurti ir Latvijoje, bet sumanymas liko neįgyvendintas. Šiandien Marijai skirti „miestai“ ar „sodai“, be paties t. M. Kolbės įkurtų Lenkijoje ir Japonijoje, dar gyvuoja Indijoje, Italijoje, JAV, Brazilijoje.

Parengta pagal: P. Sotowski OFMConv Opowieść o św. Maksymilianie (Audycje w Radiu Niepokalanów 2009–2010), Niepokalanów, 2011.