Aktorius Dainius Gavenonis. Remio Ščerbausko nuotr.

Norėtųsi per Mačernį su publika pabendrauti, užmegzti su ja kontaktą. Man susitikimas su žmonėmis yra svarbiau, negu gerai kaip aktoriui perskaityti savo mylimas maldas“, – kalba aktorius Dainius GAVENONIS. Savaitgalį Anykščiuose, festivalyje „Purpurinis vakaras“, jis skaitys poeto Vytauto Mačernio eiles. Poeto, prie kurio kūrybos grįžta po dvidešimties metų.

Kai smarkiai nesigilini į Mačernio poeziją, jis tau gal ir atrodo liūdesio princas. Tačiau kai imi jį skaityti atidžiau, pamatai, kokia tai unikali renesansiška asmenybė, kaip koks jaunas Shakespeare'as išmėginęs tiek žanrų, turėjęs humoro jausmą būdamas tokio amžiaus ir kartu rimtį, sarkazmą, drąsą netgi burnoti Dievo akivaizdoje, drąsą kišti pirštą į žaizdą tikrinant, ar tai tikra“, – pasakoja D. Gavenonis.

Savaitgalį nacionaliniame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“ skaitysite Vytauto Mačernio eiles. Ir skaitysite jas nebe pirmą kartą. Kuo jums tokia artima šio poeto kūryba?

Mačernį vėl išsitraukiau po daug metų, pradėjau skaityti ir nustebau.

Taip išeina, kad jį atradote neseniai?

Viskas iš tikrųjų buvo labai seniai, keistai prasmingai ir juokingai. Stengsiuosi apie viską kalbėti aplinkui, kad nekalbėčiau apie pačią poeziją – nes apie ją geriau tylėti arba ją skaityti, arba klausytis.

Mačernį atradau anksti, o paskui tiesiog atsidūriau ten, kur jį apeiti neįmanoma. Kadaise su klase važiavome atlikti praktikos į Žemaitiją, į Žemaičių Kalvariją, ir ten praleidome mėnesį. Po metų ten atsidūriau ir vėl – kartu su klasės draugu, būsimu kino dailininku Ramūnu Rastausku. Tuomet jis svajojo apie kiną, o aš galvojau apie aktorinį. Tiesiog išvažiavome į Žemaičių Kalvariją, nes tas kraštas mums atrodė ypatingas: atlaidai, radome čia daug mielų vietų. Atvažiavome ir apsigyvenome pas tokį žmogų, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Konstantinas Bružas – žmogus, pusę savo gyvenimo paskyręs Vytautui Mačerniui, tapęs vienu iš šio poeto muziejaus įkūrėjų, gimęs tame pat Šarnelės kaime, kaip ir Mačernis.

Ir jis mums pradėjo pasakoti apie Mačernį...

Tarsi pačios aplinkybės suvedė jus su reikalingu žmogumi.

Taip. Gyvenome pas tą žmogų kokią savaitę. Tuomet mums buvo gal šešiolika septyniolika – pati jaunystė: labai skanios pirmosios cigaretės, alus... O tas žmogus buvo sveikuolis, šviesuolis, su marškiniais, liemene, visiškai nekaimiško stiliaus kepure, su barzda, panašia į Apučio. Tarsi kitoks žmogus tame kaime.

Mums tuomet jis atrodė keistas, seno sukirpimo. Kartu valgydavome vakarienę ir pusryčius. Ir, pamenu, jis vis mums sakydavo: jūs jauni, nieko nesuprantate, pavalgote ir lėkštes sudedate vieną ant kitos. Nepagalvojate, kad kaime vandenį reikia nešti iš šulinio ir kad lėkštes galima sudėti taip, kad reikėtų plauti tik vieną pusę. Mums jauniems tai atrodė taip juokinga. Vis dėlto jautėmės, lyg pas kunigą gyventume. Stengdavomės papusryčiavę išeiti, vakare sugrįžti – toks labai aukštos moralės jis mums atrodė.

Kodėl aš apie tai pasakoju – šiandien šio žmogaus tarp mūsų jau nebėra, bet, pasirodo, jis žymus kraštotyrininkas, muziejininkas, daug nuopelnų turintis žmogus, apdovanotas Prezidento Valdo Adamkaus Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu. O tuo metu mums jis buvo tiesiog keistokas senukas, kad ir ką kalbėtų, vis sugrįžtantis prie Mačernio.

Mano susitikimas su Mačerniu buvo kartu ir juokingas, ir atsitiktinai neatsitiktinis – atsidūrėme toje vietoje, kur jis gimė, kūrė, žuvo ir kur gyveno Konstantinas Bružas. Žmogus, gyvenęs Mačerniu.

O ką tuo metu veikdavote Žemaičių Kalvarijoje?

Tuo metu mums, dviem jauniems bernams, atvažiavusiems į kaimą, buvo viskas įdomu. Įdomus gyvenimas ir su Mačerniu, ir be Mačernio. Filmavome, fotografavome koplyčias, vis sukomės aplink tą Šv. Veronikos koplyčią, šalia kurios nuo atsitiktinės skeveldros žuvo Mačernis. Prisimenu, toje medinėje koplyčioje radome skeveldrų išmuštas skyles. Ir nesu tikras, ar ten buvo tos pačios istorinės skylės, bet mes kišome į jas pirštus ir netgi jautėme šilumą, lyg tai būtų atsitikę vakar.

Taigi tas mano susitikimas su Mačerniu buvo kartu ir juokingas, ir atsitiktinai neatsitiktinis – atsidūrėme toje vietoje, kur jis gimė, kūrė, žuvo ir kur gyveno Konstantinas Bružas. Žmogus, gyvenęs Mačerniu.

Kaip Vytauto Mačernio kūryba jus lydėjo toliau?

Kaip ir visiems jauniems žmonėms, Mačernis man pasirodė tas autorius, kuris atspindi mano paties jaunystės dvasinius kritimus ir kilimus. Tai buvo tas poetas, su kurio eilėraščiais pirmais metais stojau į Muzikos ir teatro akademiją – tiesa, po pirmo turo mane išmetė. Žinoma, ne dėl to, kad skaičiau Mačernį. Tada pasirinkau eilėraštį, kuris, man atrodė, nusako, kokia gili mano siela ir kiek daug visko esu patyręs. Pamenu, galvojau: jeigu save taip imsiu iš karto išskleisiu su Mačerniu, akademijoje supras, kad šis būsimas menininkas kažko vertas.

Eilėraštis buvo šis: „Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti / Save ir visą perskaityti ištisai. / Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaistė: / Jos galo ir pradžios neberandu patsai.“ Režisierė Dalia Tamulevičiūtė mane nutraukė po pirmo posmo...

Man atrodo, Mačernis tampa labai artimas daugeliui jaunų žmonių, kai jiems eina šešiolikti septyniolikti, kai jie atsiskiria nuo šeimos, kai pradeda galvoti apie tolesnį savo kelią, kai supranta savo vienatvę. Ne veltui stojančiųjų į aktorinį šis autorius yra labai mylimas.

Nes yra toks pats jaunas, kaip ir jie. Elegiškas, liūdnas...

Ir iškeliantis savo liūdesį kaip tam tikrą vertybę. Nes kai tau tik šitiek metų, tas liūdesys yra labai tikras. Mačernis tuo ir įdomus, kad skaitydamas jį, viena vertus, nustembi suvokęs, kokio jauno amžiaus jis yra, kita vertus – kad būdamas toks jaunas nužengė taip toli savęs pažinimo keliu.

Kai smarkiai nesigilini į Mačernio poeziją, jis tau gal ir atrodo liūdesio princas. Tačiau kai imi jį skaityti atidžiau, pamatai, kokia tai unikali renesansiška asmenybė, kaip koks jaunas Shakespeare'as išmėginęs tiek žanrų, turėjęs humoro jausmą būdamas tokio amžiaus ir kartu rimtį, sarkazmą, drąsą netgi burnoti Dievo akivaizdoje, drąsą kišti pirštą į žaizdą tikrinant, ar tai tikra.

Aš labai mėgstu pasidalinti, todėl jeigu ką randu, visuomet ištraukiu ir rodau. Sakau: štai, žiūrėkit, įsivaizduojat?! Jis tai parašė! Jūs įsivaizduojat?! Tada jie sako: eik tu sau! Negali būt! Tikrai?! Taip ir parašė? – klausia. Taip, įsivaizduojat, tada taip ir parašė! Geras poetas!!! – atsako.

Papasakokite, kaip grįžote prie Vytauto Mačernio po dvidešimties metų.

Sugrįžau prie jo ir atsitiktinai, ir neatsitiktinai. Maždaug prieš metus man pasiūlė Teatro sąjungoje paskaityti kurio nors poeto eiles. Vis galvojau, kurį čia rinktis, ir kartu paprašiau, kad to vakaro nevadintų kūrybos vakaru, nes nenoriu sumuoti nugyventų metų ir kūrybinių kelių. Bet paėmė ir užrašė: kūrybos vakaras.

Koks gali būti mano kūrybos vakaras, kai dar nežinau, kelintoje stotelėje esu? Tuomet pagalvojau: imsiu ir padarysiu nesąmonę, pasižiūrėsiu į tai visiškai kitaip ir užsiimsiu saviveikla – paskaitysiu draugų poeziją, savo nevykusius eilėraščius. Radau daug ir įdomių, ir juokingų, ir tam jaunystės laikui labai liūdnų eilėraščių. Ir kai tą vakarą visa tai nuskambėjo, supratau, kad mes visi rašėme labai panašiai. Ir visi – paveikti Mačernio. Tarsi būtume veidrodinis jo kūrybos atspindys. Pavyzdžiui, daugelis eilėraščių prasidėdavo: „Aš nežinau, kas aš esu...“

Vakaras išėjo gana linksmas, pusantros valandos su žiūrovais juokėmės iš mano jaunystės. 

Koks Mačernis skambės „Purpuriniame vakare“? Gal jau atsirinkote, kurias jo eiles skaitysite?

Norėčiau pažvelgti į Mačernį, labai jauną poetą, dvigubai jaunesnį už mane, per atstumą. Pasižiūrėti į tą jaunystę per atstumą.

Eilėraščius atsirinkau ne visus – nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Žinoma, teisingai žvelgiant, reikėtų paimti svarbiausius Mačernio eilėraščius ir skaityti. Bet gal reikia padaryti atvirkščiai? Bet kaip atvirkščiai – dar iki galo nežinau. Žinau, ko nenoriu – skaityti užsimiršęs ir užsimerkęs, kad žiūrovai stebėtų užsimiršusio Gavenonio ir Mačernio duetą. Norėtųsi per Mačernį su publika pabendrauti, užmegzti su ja kontaktą. Man susitikimas su žmonėmis yra svarbiau, negu gerai kaip aktoriui perskaityti savo mylimas maldas.

Kita vertus – man saldu nuo tos rizikos, ar žiūrovai girdės tas eiles taip, kaip jas girdžiu aš.

Ar mėgstate pasidalinti poezija su artimaisiais? Paskaityti jiems?

Aš labai mėgstu pasidalinti, todėl jeigu ką randu, visuomet ištraukiu ir rodau. Sakau: štai, žiūrėkit, įsivaizduojat?! Jis tai parašė! Jūs įsivaizduojat?! Tada jie sako: eik tu sau! Negali būt! Tikrai?! Taip ir parašė? – klausia. Taip, įsivaizduojat, tada taip ir parašė! Geras poetas!!! – atsako (juokiasi).

Todėl ir stengsiuosi paskaityti tai, ką Mačernis parašė. Ir negalvoti apie tai, kaip skaitysiu.

Kai padarai atradimą skaitydamas kokį nors eilėraštį, tiesiog norisi juo pasidalinti. Gali ir klysti dėl to atradimo, tai gali atrodyti svarbu tik tau, bet tą akimirką esi įsitikinęs, kad dėl to jis parašė būtent taip. Todėl man atrodo, jeigu aš sugebėsiu surasti tai, kas man svarbiausia Mačernio kūryboje, būsiu žmonių išgirstas. Ir bus išgirstas Mačernis.

Klausau jūsų ir suprantu, kaip jums svarbu priartinti Mačernį prie žmonių.

Taip. Iš tikrųjų įdomu – kai kalbiesi apie šį autorių su kuo nors, kas jo neskaito atidžiai, toks žmogus žiūri į jį su tam tikru pagarbiu atstumu, nes Mačernis – per uždaras ir liūdnas šiems laikams.

Liūdesys ir uždarumas nemadingi šiais laikais?

Gyvename laikais, kai abejotina, ar liūdesys, skepsis, nusivylimas, pasaulio netobulumo matymas, išvis ko nors verta. Žmonės nenori dar kartą liūdėti, dar kartą nusivilti, dar kartą nematyti prasmės. O Mačernis tam, kad parašytų tokius eilėraščius, paaukojo daugelį dalykų, pasirinko, galima sakyti, vienuolišką būdą. Paaukojo, kad nutiltų, susivoktų... Jis rašė: „Reikia nustoti kalbėti, ir visa tai negalės neišsilieti ant popieriaus.“

O šiandien žmogus bando išlikti harmoningas ir viską suderinti: ir šeimą, ir profesiją, ir pašaukimą – skirti laiko viskam po truputį.

Jauni būdami visi norime būti mačerniais ar viktorais cojais, kad būtų gyvenimas trumpas ir ryškus.

Man atrodo, kad kūryba turi reikalauti atsisakyti labai daug savęs. Tarkime, jums pavyksta laiko viskam skirti po truputį? Duoklę atiduoti ir kūrybai, ir šeimai, ir pomėgiams?

Turbūt nepavyksta, kaip ir visiems. Kitas dalykas – sunku pasakyti, kas yra svarbiau: ar svarbiau rytą prabusti su sūnumi, ar kur nors komandiruotėje su režisieriumi.

Regis, pradėjome pokalbį nuo tokių paprastų dalykų. O štai, pasirodo, kiek po Mačerniu visko slepiasi: kiek būsenų, kiek nutylėjimų.

Jauni būdami visi norime būti mačerniais ar viktorais cojais, kad būtų gyvenimas trumpas ir ryškus. Ir taip norisi apie tai kalbėti, bet, kaip vienas mano jaunystės draugas, kuris netapo poetu, įvertino kalbas apie poeziją ar tylą: „Ir vos mes tik prabylam apie tylą, čia buvo ji, čia jos nėra...“

(Tyla.)

Manau, gražus bus jūsų vakaras su Mačerniu.

Pažiūrėsim. Jeigu bus nenuobodu, bus gerai.

Papasakokite, kur filmuojatės šiuo metu. Ką veikiate, kaip ruošiatės artėjančiam teatro sezonui?

Taip jau išėjo, kad šią vasarą Lietuvoje daug kas filmuoja filmus – vaidinu dviejuose. Vieną, savo pirmąjį filmą „Gimtinė“, stato iš JAV grįžęs jaunas lietuvių režisierius Tomas Vengris. O kitą – „Izaokas“ – irgi jaunas lietuvių režisierius Jurgis Matulevičius. Rugsėjo mėnesį su režisieriumi Oskaru Koršunovu turėtume repetuoti „Tartiufą“ pagal Molière'ą. O paskui prasidės gastrolės, spektakliai, sezonas, ir žiūrėsim, kas ten dar mūsų laukia.

Netrūksta atsitraukimo nuo viso to?

Pastaruoju metu užteko to atsitraukimo. Gal labiau norisi, kad koks nors žmogus prieitų ir sakytų: klausyk, einam ten, tu ten dar nebuvai, ir mane nusivestų už rankos, ir suprasčiau, kad ten tikrai nebuvau, ir net nepagalvojau, kad taip gali būti. Bet kiekviena diena nenuspėjama. Kaip ten sakoma – viskas slypi už kampo.