NCR.org nuotrauka

Šią kalbą Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas pasakė apskritojo stalo diskusijoje, kurią organizavo Italijos ambasada prie Šventojo Sosto. Be to, renginyje buvo minimas ir 4 000 žurnalo „La Civilta Cattolica“ numeris.

Ponas ministre pirmininke,

Didžiai gerbiami eminencijos ir ekselencijos,

Pone Italijos ambasadoriau prie Šventojo Sosto,

Gerbiami diplomatinio korpuso nariai,

Spaudos atstovai,

Ponios ir ponai!

Ambasadorius Daniele Mancini ir tėvas Antionio Spadaro pakvietė mane kalbėti kartu su ministru pirmininku Paolo Gentiloniu, ir man teko didžiulis malonumas priimti šį jų kvietimą. Džiaugiuosi galėdamas būti vienu iš dviejų balsų, kalbančių šiame renginyje, pavadintame daug pasakančiu pavadinimu „Magelano žvilgsnis“ ir skirtame popiežiaus bei Šventojo Sosto globaliai mūsų pasaulio vizijai, jos iššūkiams ir poreikiams reflektuoti.

Džiugus sutapimas, kad šis renginys sutampa su ciklu šventinių renginių, skirtų paminėti žurnalo „La Civilta Cattolica“ 4 000 numerį. Tai yra įspūdingas pasiekimas ir ganėtinai retas kultūrinių žurnalų gretose. „La Civilta Cattolica“, kuris save apibūdina kaip „krikščioniško tikėjimo nušviestą intelektualinę patirtį, giliai liečiančią mūsų šiandienos kultūrinį, socialinį ir politinį gyvenimą“, yra preciziškas instrumentas suvokti ir analizuoti popiežių nuo pat pal. Pijaus IX iki Pranciškaus magisteriumą. Šis leidinys yra kilęs iš refleksijos ir maldos bendruomenės, kuri Katalikų Bažnyčią lydi pastaruosius 167 metus.

Noriu pasinaudoti šia akimirka, kad atnaujinčiau geriausius linkėjimus žurnalo direktoriui tėvui Antonio Spadaro ir visai rašančiųjų kolegijai tais pačiais žodžiais, kuriuos savo sveikinime minėdamas šią sukaktį išsakė popiežius Pranciškus: tegul jūsų leidinys būna „tiltų, ribų ir įžvalgų žurnalu“.

Taip pat šiandien norėčiau padėkoti ir profesoriui Lucio Caracciolo iš žurnalo „Limes“, kuris sutiko moderuoti šį renginį.

Magelano žvilgsnis

Vasario 9 dieną Apaštališkųjų rūmų Konsistorijos salėje kreipdamasis į autorių kolegiją popiežius Pranciškus pažymėjo ypatingą „La Civilta Cattolica“ indėlį į Bažnyčios gyvenimą moderniajame pasaulyje pasitelkdamas palyginimą su navigacija. Svyruojant istorinėms situacijoms, kintant įvykiams ir perspektyvoms, popiežius kviečia mus „likti atviroje jūroje“ naviguojant ir tyrinėjant po atviru dangumi, kur mes galime susidurti su audromis ir nepalankiais vėjais, „tačiau šventoji kelionė visada vyksta Jėzaus palydoje skambant jo žodžiams: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14:27).

Manau, kad Šventojo Tėvo nupieštas navigacijos atviroje paveikslas gali padėti geriau suvokti viziją, palaikančią Šventojo Sosto įsipareigojimus susiduriant su rimčiausiais mūsų laikų tarptautiniais iššūkiais. Daugelį metų mes girdėjome kalbas apie krizės laikotarpį. Mes esame augančių įtampų ir konfliktų liudininkai; mes regime pasaulį, kuriame išnyko daugelis atskaitos taškų, kuriame tarptautinių atsvarų sistema smarkiai susilpnėjo, o kartu su ja ir kai kurie esminiai tarptautinės teisės elementai. Gyvename laiku, kurį tragiškai pažymėjo aklas fundamentalistų teroristų smurtas, nuodijantis žmonių brolybę, šventvagiškai prisidengdamas Dievo vardu. Tuo pačiu metu mes esame liudininkai naujo ir augančio nacionalizmų ir populizmų įsitvirtinimo, grasančio pakirsti taikų, tvarkingą žmonių sugyvenimą. Mes ne tik gyvename pokyčio eroje, bet, kaip akcentavo Šventasis Tėvas, gyvename tikrai keičiantis erai.

Kalbant apie tai, vis dar labai reikšmingu laikau Henry Kissingerio įvadą į 1994 metais išleistą knygą „Diplomatija“: „XXI amžiaus tarptautinė sistema bus pažymėta regimos prieštaros: viena vertus, fragmentacijos, kita vertus, augančios globalizacijos. Kalbant apie santykius tarp valstybių, naujoji tvarka labiau primins Europos valstybių sistemą XVIII ir XIX amžiais, o ne griežtus Šaltojo karo rėmus... Tuo pačiu metu tarptautiniai santykiai pirmą kartą tapo iš tiesų globalūs. Komunikacija yra momentinė; pasaulinė ekonomika visuose kontinentuose veikia vienu metu. Iškilo daugelis problemų, kurios gali būti sprendžiamos tik pasauliniu mastu – pavyzdžiui, branduolinio ginklo platinimas, aplinkosauga, žmonių skaičiaus spartus augimas, ekonominė tarpusavio priklausomybė.“

Todėl keičiantis erai mes esame kviečiami kaip nors atgauti „Magelano žvilgsnį“.

Dabar aš noriu papasakoti istorinį įvykį iš mano gimtojo Veneto regiono. 1519 metais geografas, matematikas, astronomas ir vienos svarbiausių Vičenzos didikų šeimos atžala Antonio Pigafetta kartu su popiežiškuoju nuncijumi Francesco Chiericati buvo Barselonoje. Barselonoje Pigafetta buvo sužavėtas bandymo apiplaukti pasaulį, kurį organizavo Ferdinandas Magellanas. Su popiežiaus atstovo parama jis iš Karolio V gavo leidimą dalyvauti ekspedicijoje. Jo dalyvavimas tapo lemtingas: po Magellano mirties 1521 metų balandžio 27 dieną Maktano mūšyje Filipinuose Pigafetta kartu su maždaug 60 išgyvenusiųjų sugebėjo užbaigti šią neįtikėtiną kelionę, apiplaukdamas Gerosios Vilties kyšulį ir 1522 metų rugsėjo 6 dieną atvykdamas į netoliese Sevilijos esantį Sanlukarą.

Šios išskirtinės kelionės ir panašių kelionių per visą istoriją šerdyje glūdi tvirtas pasitikėjimas Dievo apvaizda iš vienos pusės ir žmogaus gebėjimais – iš kitos pusės. Šie nesutramdomi keliautojai siekė kažko didingesnio – užrašyti naują puslapį žmogaus nuotykių istorijoje. Šis drąsus žengimas į nežinomybę buvo paženklintas trigubo, giliai įsišaknijusio dvasios dinamizmo: nerimo jausmo, nuolankaus savojo ribotumo pripažinimo ir vaizduotės drąsos.

Tai yra vidinės laisvės nuostatos, galinčios tapti priemone atlikti tyrimus, kurie iš tiesų tarnautų žmonių ir Bažnyčios interesui, ir kurias akcentavo popiežius Pranciškus savo kreipimesi į „La Civilta Cattolica“ bendruomenę. Ši dvasios laisvė leidžia mums likti atviroje jūroje – atvirai skenuoti nuolat besikeičiantį horizontą neatsitraukiant į saugius uostus, siūlančius regimą ramybę, tačiau iš tiesų užkertančius kelią mums drąsiai keliauti ilgoje istorijos kelionėje.

Manau, kad nerimo jausmas, nuolankus savo ribotumo pripažinimas ir vaizduotės drąsa taip pat yra vertingos koordinatės suvokiant popiežiaus Pranciškaus ir popiežiškojo diplomatinio korpuso nuostatas neatidėliotinų mūsų laikų iššūkių atžvilgiu. Dabar noriu sutelkti mūsų dėmesį į kelis atskaitos taškus ir vertinimo kriterijus, kurie išryškėjo per pirmuosius ketverius šio pontifikato metus.

Dvasinės kelionės koordinatės

Žvelgiant atgalios į 2013 metus, mes popiežiaus tarptautinėse kelionėse galime išskaityti kryptį, kuri leidžia atskleisti dalį jo bažnytinių, pastoracinių ir socialinių prioritetų. Kviečiu jus prisiminti Šventojo Tėvo pirmąją kelionę už Romos ribų 2013 metų liepos 8 dieną, kai jis per trumpą, tačiau intensyvų vizitą apsilankė Lampedūzoje. Tą dieną per homiliją, sakytą šv. Mišių metu, popiežius Pranciškus uždavė tris fundamentalius klausimus. Pirmieji du buvo: „Adomai, kur tu?“ ir „Kainai, kur tavo brolis?“ Šie klausimai siekė priminti antropologinę perspektyvą, iškelti esminį klausimą apie mūsų kaip žmonių vaidmenį kūrimo procese šiandien ir mūsų atsakomybę savo kaimynui, kuris nėra kitas, kurio derėtų baimintis ar atstumti, o brolis ar sesė, kurį reikia mylėti ir priimti. Trečiasis klausimas, atspindintis tragedijas Viduržemio jūroje, skambėjo taip: „Ar kas nors iš mūsų raudojo dėl šios situacijos ar panašių į ją?“ Šis klausimas iškėlė kitokią dimensiją ir dėmesį skyrė moderniajai visuomenei, kuri dažnai nepaiso fundamentalios atjautos patirties – kentėti kartu su kitu apimant kito troškimus ir dalinantis kančios našta. Be šios empatijos mes neišvengiamai įkrentame į „abejingumo globalizaciją“.

Popiežiaus požiūris į dabartinius iššūkius yra įsišaknijęs dvasinėje dimensijoje, kuri skatina įtraukimą, gebantį sugriauti visas abejingumo sienas, atveriantį naujas erdves ir gebantį rūpintis kitu su kūrybinga atsakomybe.

Tad mes regime jungtį, kuri lemia popiežiaus apaštališkųjų kelionių tikslo pasirinkimą. Šios kelionės atspindi konkrečius popiežiaus Pranciškaus rūpesčius, jis visada yra dėmesingas materialinėms ir moralinėms problemoms, šiandien žalojančioms žmoniją. Popiežiaus dvasiniai maršrutai turėtų būti suvokti šioje šviesoje lygiai kaip ir 18 jo apaštalinių kelionių anapus Italijos ribų nuo Brazilijos iki Egipto socialinės ir politinės implikacijos.

Bažnytiniu ir ekumeniniu lygmeniu šios kelionės nužymėjo kelią Bažnyčios bendrystei. Kviečiu jus prisiminti dvi keliones, įvykusias 2014 metais: piligrimystę į Šventąją Žemę ir Jeruzalę gegužės mėnesį bei lapkričio mėnesio kelionę į Turkiją, kur popiežius Stambule per apaštalo Andriejaus iškilmę susitiko su patriarchu Baltramiejumi. Kiek daugiau nei po metų, 2016-ųjų vasarį, Kuba regėjo istorinį Pranciškaus apsikabinimą su Maskvos ir visos Rusijos patriarchu Kirilu. Po to sekė ekumeniniai vizitai į Armėniją birželio mėnesį ir Gruziją rugsėjo mėnesį. Mes taip pat regėjome istorinius susitikimus Lunde (Švedija), kur 2016 metų spalį buvo minimos Liuterio reformacijos 500-osios metinės, ir Kaire, kur 2017 metų balandį popiežius susitiko su Teodoru II ir Koptų ortodoksų Bažnyčia. Galiausiai yra gilus popiežiaus troškimas keliauti į Pietų Sudaną kartu su Kenterberio arkivyskupu, kad ten būtų nunešta broliška taikos žinia.

Kartu su šiais ekumeniniais maršrutais mes prisimename kitas svarbias tarpreliginio dialogo akimirkas Šventojoje Žemėje, Albanijoje, Turkijoje, Šri Lankoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Centrinėje Afrikos Respublikoje ir Egipte. Tai buvo daug stotelių vienoje kelionėje tarpusavio susitikimo ir draugystės link. Tai yra kelionė, prasidedanti Jeruzalėje, kurioje krikščionių tikėjime prasideda viskas. Tai yra kelionė iš rytų į vakarus, kaip kad buvo keliauta pirmą kartą paskelbus Evangeliją. Tai yra kelias, kuris driekiasi per istoriškai, kultūriškai ir religiškai labai skirtingas teritorijas ir randa savo bendrą vardiklį Gerosios naujienos liudijime.

Ir čia mes regime dar vieną popiežiaus Pranciškaus vizijos charakteringą elementą: tikrovė visada yra aukščiau idėjos. Mes privalome susitikti tikrovės sferoje, privalome susitikti tikrame gyvenime prieš tai, kai galime susidurti skirtingomis idėjomis ir mąstymu. Kitaip tariant, tik apglėbdami kitą ten, kur jį sutinkame, mes kartu galime leistis į brolišką kelionę tiesos ir susitaikinimo link.

Kelionės geopolitika: iš periferijų į centrą

Bažnytinė dabartinio pontifiko kelionė yra iš rytų į vakarus, o jo geopolitinė kelionė veda keliu iš periferijų į centrą. Čia taip pat popiežius įgyvendina tam tikrą naują kopernikiškąją revoliuciją, įkvėptą Evangelijos. Mes visi žinome jo dėmesingumą geografinėms ir egzistencinėms mūsų laikmečio periferijoms. Jis pradeda nuo paprasto pripažinimo: skurdas, žmogaus asmens pažeidžiamumas šiandien, ir destruktūruotos, centrą praradusius visuomenės trapumas pažeidžia žmogaus orumą.

Jo evangelinės perspektyvos šerdyje yra įsitikinimas, kad žmonės ir jų išgyventos patirtys yra svarbiau nei ideologinės, politinės ir ekonominės sistemos. Kitais žodžiais tariant, tarptautinės bendruomenės darbotvarkė negali būti diktuojama galios troškimo, pinigų garbinimo ar organizuotų elitų prioritetų, tačiau privalo būti paremta realiais žmonių poreikiais ir lūkesčiais. Paradoksalu, kad absoliučios globalizacijos eroje, kur vyksta nepertraukiama ir neatidėliotina komunikacija, o mes visi esame tarpusavyje susieti, mes turime patirti tokį veriantį vienišumą ir apleistumą.

Būtent todėl popiežius Pranciškus siekia atstovauti „atstumtųjų“, apleistųjų, sužeistųjų, paliktų paribiuose perspektyvai ir būti jų kančios balsu bei aidu. Būtent todėl nuo Lampedūzos iki Lesbo salos, nuo Kubos iki JAV ir Meksikos pasienio, nuo Europos periferijose esančių miestų iki besivystančių valstybių popiežius ragina mus sutelkti tarptautinį dėmesį į žmogaus asmens, turinčio teises ir atsakomybes, klausimą. Tik iš tiesų suvokę šias dinamikas, mes galime galime atgaivinti savo visuomenę ir jos institucijas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Tik iš šios pragmatinės perspektyvos mes iš tiesų galime įsipareigoti reformuoti ir atgaivinti tarptautines organizacijos ir vietines institucijas. Popiežius Pranciškus yra pirmasis, parodantis pavyzdį siekdamas autentiškos bažnytinių institucijų reformos, kad šios veiktų geriau tarnaudamos Evangelijai ir Dievo žmonėms.

Manau, kad šioje dinamikoje yra akivaizdi ir jėzuitiškoji Šventojo Tėvo dvasia, pranašiška prieiga, kuri labiausiai yra susitelkusi į Evangelijos skelbiamos žinios esmę ir jos pavertimą gyvąja patirtimi. Tokioje mąstysenoje Bažnyčia yra raginama „visada žvelgti į išorę“ siekiant susitikimo erdvių su mūsų laikmečio žmonėmis. Būtent todėl Šventasis Sostas ypač rūpinasi lydėti kelyje tuos, kurie trokšta taikos, susitaikinimo ir pozityviai siekia kurti geresnę ateitį savo šaliai gydydami praeities žaizdas, kurios vis dar yra skaudžiai gyvos šiandien. Todėl popiežius Pranciškus pavadino Bažnyčią „karo lauko ligonine“, pabrėždamas terapinį šios misijos aspektą ir jos geopolitinę perspektyvą.

Diplomatiniu lygmeniu mes visi suvokiame, kad dabartinė kompleksiška tarptautinė situacija reikalauja naujo postūmio daugiašalei mediacijai, kadangi krizių ir konfliktų mastas vis labiau tampa regioninis ar transnacionalinis, įtraukiantis kaimynines valstybes ir reikalaujantis bendro atsako iš valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Manau, kad tarptautinių santykių sferoje yra trys globaliniai iššūkiai, kuriuos popiežius Pranciškus labai tvirtai prisiėmė sau: įsipareigojimas taikai, branduolinis nusiginklavimas ir aplinkos apsauga. Šie prioritetai savo ruožtu veda į daugelį kitų įsipareigojimų tarptautinėje erdvėje: susitikimo kultūros skatinimas, parama migracijos fenomenui, dalijimasis žemės ištekliais, darbo orumo vertinimas, ypač kalbant apie naująsias kartas.

Kiekvienas iš šių horizontų nusipelno detalios analizės, kuriai šiandien aš neturiu laiko. Pasitenkinsiu tik pasakydamas, kad popiežius Pranciškus, apžvelgdamas horizontą „Magelano žvilgsniu“, siekia atverti naujus komunikacijos ir susitikimo kanalus, kurti idealius tiltus tarp kontinentų, skirtingų kultūrų ir religijų, tarp mąstymo sistemų ir įstatymų leidybos, kurie dažnai atrodo ypač nutolę.

Dialogas ir susitikimas – Pranciškaus kelionės šerdis

Tai yra veikimo planas, kuriuo vadovaujasi popiežius Pranciškus savo kelionėje į Romą iš atokiausio pasaulio kampelio. Ši kelionė iš Vatikano veda į viso pasaulio kelius. Šios kelionės šerdyje yra žodis „dialogas“ – pagrindinis kelias įtraukiančiam požiūriui, pirmiausia ir svarbiausia vedančiam į susitikimą su kitu kaip broliu ar seserimi. Dialogas leidžia mums išvengti kito „nuasmeninimo“ ir grąžina mūsų dėmesį žmogaus asmens orumui. Tam taip pat reikia įvertinti žmogaus pajėgumą megzti santykius. Šventasis Tėvas negalvoja apie žmones kaip „atsietus nuo socialinių ir antropologinių kontekstų tarsi asmenys būtų monados, vis mažiau besirūpinančios jas supančiomis monadomis“. Jis galvoja apie žmones kaip turinčius gebėjimą išgyventi solidarumą, kai, „jei kenčia vienas narys, su kenčia visi nariai“ (1 Kor 12:26)

Tai buvo esminė mintis popiežiaus susitikimuose su Europos lyderiais – tiek Strasbūre, tiek Italijoje, kai buvo teikiama Karolio Didžiojo premija, tiek minint Romos sutarties 60-ąsias metines. Dialogas mums leidžia būti iš tiesų įtraukiantiems ir produktyviems. Per dialogą mes atsiveriame pasauliui ir ateičiai. Lyderiai turi atsakomybę skatinti ir palaikyti dialogą, „nuspręsti, kas yra esminga“ kaip priemonė „įžvelgti vilties kelius“.

Popiežiaus Pranciškaus pastabos Europos politiniams lyderiams yra itin svarbios: „Tėvai kūrėjai primena mums, kad Europa nėra rinkinys taisyklių, kurioms turime paklusti, ar protokolų bei procedūrų vadovas, kuriuo privalome vadovautis. Tai yra gyvenimo būdas, žmogaus asmens supratimo būdas, paremtas mūsų transcendentiniu ir neatimamu orumu, kas yra kažkas daugiau nei tik teisių, kurias dera ginti, ar reikalavimų, kurių dera siekti, suma. Europos idėjos ištakose mes randame „žmogaus asmens prigimtį ir atsakomybę kartu su evangelinės brolybės raugu ... tiesos ir teisingumo troškimą, puoselėjamą tūkstantmetės patirties“ (A. De Gasperi, La nostra patria Europa).

Tačiau popiežius nėra demagogas, kuris mėtosi šūkiais, o ganytojas, kuris susitinka su žmonėmis. Šis susitikimas vyksta laike ir erdvėje, kaip mums primena keturios istorinės asmenybės, minimos popiežiaus 2015 metų rugsėjo 24 dienos kreipimesi į JAV Kongresą – Abrahamas Lincolnas, Martinas Lutheris Kingas, Dorothy Day ir Thomas Mertonas. Visoje Pranciškaus kelionėje yra tikrų žmonių istorijos ir kančia, ir jiems jis skiria savo tikėjimo bei vilties žinią ir artimo meilės pavyzdį.

Remiantis Šventuoju Tėvu, mums reikia solidarumu ir bendradarbiavimu pagrįstos globalizacijos, gebančios apversti šiandienį kursą, ir iš naujo pradėti nuo neatimamo kiekvieno žmogaus asmens orumo. Iš čia kilo ir 2017 metų sausio 13 dienos popiežiaus kreipimasis į Globalinio fondo narius: „Svarbiausia, kad kiekvienas iš mūsų asmeniškai įveiktume savo abejingumą skurstančiųjų poreikiams. Mums reikia išmokti atjautos tiems, kurie kenčia nuo persekiojimų, vienatvės, prievartinio iškeldinimo ar atskyrimo nuo savo šeimų. Mums reikia išmokti kentėti kartu su tais, kurie regi savo mylimuosius mirštant dėl per menkos prieigos prie sveikatos apsaugos ar kurie kenčia alkį, šaltį ir karštį. Ši atjauta (kentėjimas kartu) leis tiems, kuriems tenka atsakomybė finansų ir politikos pasauliuose, pasinaudoti savo žiniomis ir ištekliais ne tik globalizacijos padarinių kontrolei ir stebėjimui, tačiau ir padedant skirtingų politinių lygių – regioninio, nacionalinio ir tarptautinio – lyderiams ištaisyti globalizacijos kryptį, kai tai tampa reikalinga. Juk politika ir ekonomika privalo apimti ir išminties dorybę.“

Gailestingumo diplomatijai

Per šį unikalų kelią aš pabandžiau iliustruoti, kaip popiežius Pranciškus kviečia mus įveikti abejingumą, ragindamas pakelti savo akis ir apmąstyti Dievo kelią, Jo konkretų santykį su žmonija, kaip patys galime įsitikinti Biblijoje. Kaip tampa aišku iš Pradžios knygos istorijų apie Adomo nuodėmę ir Kaino įvykdytą Abelio nužudymą, tai yra sulaužytos brolystės slėpinys (Pr 9:4–10).

Šią akimirką mes sugrįžtame prie dviejų klausimų, nuo kurių ir pradėjome: „Adomai, kur tu?“ ir „Kainai, kur tavo brolis?“ Išėjimo knygos istorijoje, pasakojančioje apie tai, kaip Izraelio žmonės buvo išlaisvinti iš vergijos, Dievas sako Mozei: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Iš 3:7–8). Ir popiežius Pranciškus prideda: „Mes turime atkreipti dėmesį į veiksmažodžius, kurie aprašo Dievo įsikišimą: jis mato, girdi, žino, nužengia ir įvykdo. Dievas nelieka abejingas.“

Dievo stiliuje jaučiama gili ir centrinė gailestingumo nuostata. Jis stebi, jis žino žmonių kančią, jis prisiima asmeninę atsakomybę už tai. Tai atveda mus prie krikščioniškojo Įsikūnijimo slėpinio. Jėzus regėjo šią kančią, tačiau ties tuo nesustojo. Popiežius teigia: „Jis palietė žmonių gyvenimus, jis kalbėjo su jais, padėjo jiems ir tiems, kam labiausiai reikėjo, parodė savo gerumą. Ir ne tik, jis jautė stiprias emocijas bei raudojo. Ir jis dirbo tam, kad užbaigtų kentėjimą, sielvartą, vargą ir mirtį.“

Todėl aš grįžtu prie „Magelano žvilgsnio“ arba, dar geriau, prie pirmųjų šio pontifikato žingsnių. Klausiu savęs: ko popiežius reikalauja iš šio pasaulio, iš tarptautinės bendruomenės ir visų geros valios žmonių?

Kai Pranciškus pirmą kartą kreipėsi į diplomatinio korpuso narius, prabėgus kelioms dienoms po tapimo popiežiumi, jis pasirinko kontūrus artėjančiai Bažnyčios kelionei ir Šventojo Sosto diplomatijai vadovaujant naujajam Romos vyskupui. Šiam pontifikatui raktiniai yra trys uždaviniai: kova tiek su materialiniu, tiek dvasiniu skurdu; taikos kūrimas; tiltų tiesimas. Tai taip pat yra kompasas mūsų asmeninei, visuomeninei ir globalinei kelionei. Ši kelionė bus sudėtinga, jei liksime įkalinti savo abejingumo kalėjime, ji bus nesuvaldoma, jei tikėsime, kad taika yra tik utopija. Ši kelionė taps įmanoma, jei priimsime iššūkį tikėti Dievu bei žmonija ir įsipareigosime atkurti tikrą brolystę bei rūpintis kūrinija.

Neabejotina, popiežius šiandien labiau nei bet kada skelbia neatidėliotiną ir iššūkių kupiną kreipimąsi. Jis ragina mus būti drąsius ir už nugaros palikti visą įgytą patirtį, kad galėtume siekti autentiško savo širdies, prioritetų ir gyvenimo būdo atsivertimo. Tik susitikdami su kitu mes galime susitikti su Kristaus kūnu. Kūnu, kuris dažnai kenčia, yra apleistas, sužeistas, atmestas, tačiau visada gebantis parodyti tikrąjį Dievo veidą, kuris niekada nepavargsta mus priimti ir demonstruoti gailestingumą. Pranciškaus pontifikato dvasiniame centre yra atviros gailestingumo durys, kurias Bažnyčia peržengė jubiliejiniais metais, siekdama taikios ateities visai žmonijai.