Šis redakcinis laiškas yra Amerikos jėzuitų žurnalo „America Magazine“ redaktorių atsakas į tragišką įvykį Šarlotsvilyje, kai dėl rasisto išpuolio vienas žmogus žuvo, daugiau kaip dešimt buvo sužeisti.

EPA nuotrauka

Šeštadienį, rugpjūčio 12 dieną, baltieji nacionalistai Šarlotsvilyje, Virdžinijos valstijoje, organizavo protestą „Suvienyk dešinę“, nukreiptą prieš planuojamą konfederatų generolo Roberto E. Lee statulos nugriovimą. Susibūrimo dalyviai, kurių dalis buvo atvykę iš toli, skandavo nacių įkvėptus šūkius, tokius kaip „Kraujas ir žemė“ ir „Žydai mūsų nepakeis“. Įtampos kupina diena buvo tragiškai paženklinta krauju, kai vairuotojas, vėliau identifikuotas kaip baltaodžių rasistų grupuotės narys, įvairavo savo automobilį į taikių prieš renginį protestavusių žmonių būrį – vienas žmogus žuvo, o dar daugiau nei dešimt buvo sužeisti.

Turėtų būti akivaizdi būtinybė, automatinis refleksas, pasmerkti baltaodžių viršenybės skelbimą, rasizmą ir neapykantą, kurie tiesiogiai atvedė prie šio pasibaisėtino smurto. Tai atrodo akivaizdu mūsų bendrapiliečiams, kurių gyvenimus kasdien žalojo rasizmo ir antisemitizmo pavojus. Tačiau tai nebuvo akivaizdu JAV prezidentui. Mažiausiai dukart prezidentas Donaldas Trumpas prakalbo apie moralinį lygiavertiškumą tarp neapykantos skleidėjų, kurie organizavo demonstraciją ir jai vadovavo, bei sambūrio, susibūrusio tam, kad stotų prieš fanatizmą ir netoleranciją. Neįmanoma kitaip išanalizuoti šios lyderystės klaidos kaip tik padarant išvadą, jog prezidentas yra arba nepajėgus, arba nenorintis būti moraliniu pavyzdžiu, kaip to iš jo reikalauja einamos pareigos.

Todėl veikti reikia žmonėms. Fanatizmo akivaizdoje negali būti jokio dvilypumo – mes privalome aiškiai ir tvirtai pasmerkti visas baltųjų viršenybės idėjas, antisemitizmą ir smurtą, kurie užsispyrusiai lieka Amerikos patirties dalimi. Mes taip pat privalome pripažinti, kad šis rasizmo ir priespaudos paveldas šiandien reiškiasi neteisinga socialine ir ekonomine realybe, kuri naikina mūsų socialinį audinį ir kelią pavojų gyvybėms, ypač kitų rasių žmonių. „Mes pasisakome prieš rasizmo, baltaodžių viršenybės ir neonacizmo blogį. Mes kartu su savo sesėmis ir broliais esame vieningi Jėzaus aukoje, užtikrinusioje meilės pergalę prieš bet kurios formos blogį“, – savaitgalį buvo rašoma JAV Vyskupų konferencijos kreipimesi.

Mes prisijungiame prie vyskupų smerkdami šias bjaurias priespaudos ideologijas ir atmename dr. Martino Lutherio Kingo kvietimą veikti: „Galiausiai žmogus įvertinamas ne pagal tai, kur jis stovi patogumo ir naudos akimirkomis, tačiau kur jis yra iššūkių ir kontroversijų akivaizdoje.“ Mes taip pat girdime šv. Ignaco Lojolos žodžius, kad „meilė labiau reiškiasi poelgiais, o ne žodžiais“. Svarbiausia dabar yra veikti, veikti taikiai savo bažnyčiose, vietos bendruomenėse, įstatymų leidžiamuosiuose organuose, o ypač savo kasdieniuose susitikimuose su kitais žmonėmis. Visiems katalikams, tačiau ypač baltaodžiams katalikams, šie veiksmai gali pareikalauti gilaus ir skaudaus atsivertimo. „Istorija kaip ir malda yra svarbi, kai kreipia dėmesį į gilias rasizmo Katalikų Bažnyčioje ir katalikų šeimose šaknis. Tačiau galvoti apie praeitį ir klūpoti maldoje gali būti žymiai lengviau, nei gyventi dabartyje ir paversti tikėjimą veiksmu.Kaip baltaodžiai katalikai, mes turime pripažinti kai kurias baisias nuodėmes, su kuriomis gimėme ir buvome užauginti, nuodėmes, kurios liko gyvybingos dėl mūsų veiksmų ir dėl to, ko nesugebėjome padaryti“, – 2016 metais „America Magazine“ rašė Michaelas Pasquieris.

Kelias pirmyn nėra lex talionis, nėra ir atsakas neapykanta į neapykantą. Kelias pirmyn yra atgailos ir pranašystės kelias. Mes drąsiai turime veikti dėl tų, kurie yra persekiojami ar kuriems kyla persekiojimų grėsmė. Tačiau mes turime žengti nuolankiai, pripažindami, jog esame Jėzaus atpirkti nusidėjėliai ir esame pašaukti susitaikinti. Krikščionio pareiga yra aiškiai įvardinti ir pasmerkti blogį. Todėl mes privalome veikti kiekvieną kartą, kai susiduriame su blogiu. Visa tai taip pat iš mūsų reikalauja siekti mylėti tą, kuris prasikalto, neprarandant vilties, kad jis gali suvokti savo klaidas ir siekti išganymo. Tai veikiausiai būtų prasmingiausias darbas.

Teisingas pasaulis, kurį esame pašaukti kurti, reikalaus iš kiekvieno mūsų ne mažiau nei radikalūs meilės ir gailestingumo darbai, apie kuriuos liudija Evangelija. Tad melskime malonės taikoje veikti vardan teisingumo. Melskime, maldaukime narsos veikti dabar.